Prie senojo pašto rikiuojasi vežimai, prie prašmatniosios Biržos pastato būriuojasi verslo makleriai ir pirkliai, duris atveria „Linų svarstyklės“, šurmulys kyla turgaus halėje. Aleksanderio (Alexanderstrasse) gatve nudarda karieta: matyt, karalienė Luizė iš pirklio Ludwigo Consento prašmatnaus namo (vėliau tapusio miesto Rotuše) važiuoja į astronomo Frydricho Vilhelmo Angelanderio namą išbučiuoti savo vaikų prieš karališkuosius pusryčius. Per rūką negali įžiūrėti jos veido, tik, rodos, girdi jos tyliai tariamus maldos žodžius: „Kad tik tas karas greičiau pasibaigtų, kad tik gyvuotų Prūsijos karalystė.“ Kažin... Viską vėl apgaubia migla.
Pro rūko maršką tarytum išgirsti skambant varpą, sklindantį iš miesto katedros - Šv. Jono bažnyčios bokšto. Varpas skamba kažkaip pratisai, ilgesingai, iš prislopinto garso neįmanoma suprasti, ar mieste ir vėl kilo gaisras, ar kas šią naktį numirė, bet ne, lyg ne toks turėtų būti skambėjimas. Šis varpas veda rūke pasiklydusį laivą į saugų Klaipėdos uostą. Daužydamasis tiršto rūko duknose varpo gausmas klaidžioja atsimušdmas į minkštą debesų sieną, kol pasiklysta ir nutyla. Matyt, laivas saugiai pasiekė krantą.
Rūkas dažnai išveja fotografą iš namų ankstyvą rytą, viliodamas pasinerti į balta marška užklotą pasakų miestą, lyg ir savą, bet mažai atpažįstamą, kitokį, gal buvusį, bet jau nugrimzdusį, prarastą, o gal tik susapnuotą.
Trumpas, vos keletą akimirkų trunkantis laikas, panardinantis miestą į sapnų ir vizijų karalystę, yra viena iš esminių temų fotomenininko Vyto Karaciejaus kūryboje. Rūkas dažnai išveja fotografą iš namų ankstyvą rytą, viliodamas pasinerti į balta marška užklotą pasakų miestą, lyg ir savą, bet mažai atpažįstamą, kitokį, gal buvusį, bet jau nugrimzdusį, prarastą, o gal tik susapnuotą.
Fotografas skuba: rūko misterija, trunkanti vos keletą valandų, baigiasi kylant saulei. Spinduliai suplėšo rūko audeklą, spektaklis nutrūksta, miestas bunda iš miego ir kaupiasi naujai dienai. Į gatves išrieda mieguisti autobusai, veždami vis dar sapnuojančius keleivius į mokyklas, darželius, įstaigas ir ligonines. Miesto peizaže ima ryškėti amžinų miesto sfinksų - snaudžiančių kranų - dinozaurų siluetai, garsiau ima klykti kirai ir žuvėdros, skelbdami perėjimą iš mistikos į rutiną, iš pasakos į kasdienybę.
Vytas Karaciejus, Klaipėdos kultūros magistro titulą pelnęs uostamiesčio metraštininkas, kuria miesto interpretaciją. Klaipėda jo fotografijose gali būti neatpažįstama tiems, kurie ieško standartinių lankytinų vietų. Vyto Karaciejaus fotografijose rūkas veikia kaip natūralus filtras, kuris paslepia smulkias, nereikšmingas detales, išgrynindamas stambius miesto siluetus bei formas. Rūkas suteikia vaizdui efemeriškumo, paslapties ir tirpstančių formų efektą.
Vytas Karaciejus vis dažniau naudoja rūką ne tik kaip estetinę detalę, bet ir kaip įrankį, ištrinantį triukšmingą miesto realybę. Fotografijose atsiveria kitokios erdvės iliuzija: pradingsta horizontas, sienos, medžiai, miestų gatvės. Miestas pavirsta teatrine dekoracija, kurioje pastatai iškyla tarsi iš niekur. Rūkas, kuris fotografams yra šventas laikas tarp nakties ir dienos, sukuria neegzistuojančio miesto kinematografišką atmosferą, čia susilieja dabartis ir praeitis. Rūkas kuria prarasto ir esamo laiko būseną, kurią taip vertina fotografai.
Broniaus Vyto Karaciejaus fotografijų albumas „Rūkų krantinė“ yra dar viena, romantiška dedikacija mylimai Klaipėdai. Pamatykite ir atraskite miestą fotografo akimis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą