Daugelis Lietuvos kovotojų lyderio minčių, išdėstytų atsiminimuose, yra aktualios ir šiandien bei padeda perprasti okupantų, tais pačiais tautų naikinimo metodais besivadovaujančių dešimtmečiais, tikslus.
Apie „liaudies gynėjus“ – stribus
„Medžiotojas, eidamas medžioti, vedasi šunį. NKVD-istai, eidami žudyti Lietuvos partizanų - lietuvių patriotų, vedasi šuns vietoj istrebitelį. Skirtumas tik tas, kad istrebitelis eina visuomet nepriėdęs.
Visa kita pilnai atitinka šuns pareigas. Kraugerys rusas nebežinotų kelių ir takelių, jeigu jais nevestų šuo istrebitelis. Pavergėjai nebežinotų, ką suimti, šaudyti, tremti Sibiran, jeigu ne „JUDOŠIUS" istrebitelis.
NKVD-istai mažiau kankintų nekaltus lietuvius, jeigu ne kankintojas - čekistas istrebitelis. Valstiečiui nebereikėtų atiduoti svetimšaliui paskutinės karvės, pieno lašo, paskutinio javo grūdo, jeigu ne padlaižys istrebitelis", – tai Adolfo Ramanausko – Vanago žodžiai iš 1947 m. kovo 15 d. “Mylėk tėvynę” (Dainavos apygardos Merkio rinktinės laikraštis).
Karybos apžvalgininkas ir saugumo ekspertas Aurimas Navys pastebi, kad stribai ir kolaborantai, kitaip sakant, išdavikai, visada ir visose tautose buvo didelė bėda, nes psichologiškai tai itin skaudus reiškinys.
Anot jo, okupantas, prievartautojas, agresorius, grobikas, marodierius iš kitos šalies yra priešas, su kuriuo reikia šaltai susidoroti, tačiau vietinės kilmės švonderis yra ne šiaip žmonijos atmata - jis kažkada buvo tavo bendruomenės dalis.
„Ne veltui stribams ir kolaborantams prie jų gyvenamųjų vietų žaliukai palikdavo maždaug tokio turinio raštelius: „Tamsta esi tautos išgama. Partizanų tribunolo vardu už akių tamstai skiriama mirties bausmė“.
Pagalvokime: koks moraliai degradavęs žmogus turi būti, kad eitų žudyti savo tautiečių, brolių ir sesių? Savintųsi svetimą turtą, įsikeltų į savo apiplėšto, ištremto, nužudyto artimo namus?
Kolaborantus, stribus dar vadindavo bolševikinėmis išperomis, judošiais, kas lietuviams iš esmės buvo ir yra vienas ir tas pats.
Taikos metu labai svarbu ugdyti piliečius, juos šviesti, skatinti jų kritinį mąstymą, diegti amžinas, tikras vertybes, kad sunkmečiu, krizės sąlygomis penktoji kolona būtų kuo mažesnė skaičiumi. Itin didelis dėmesys turi būti skiriamas piliečių atsparumo bet kokiems bandymams juos papirkti didinimui.
Būtina nuo pat mažens mokyti jaunąją kartą, kad ji suvoktų - savo valstybės, žmonių išdavimas, perėjimas į priešo pusę neturi pateisinamų priežasčių. Už tokį elgesį negali atleisti nei gyvieji, nei mirusieji“, – dėsto A. Navys.
Apie inteligentijos katastrofą Lietuvoje
„Anksčiau aš manydavau, kad sunkiausiomis Tėvynei valandomis visos tautos ramstis bus inteligentija. Dabar įsitikinau, jog klydau. Tai įrodė nepaprastai sunki mūsų tautai antra bolševikinė okupacija.
Šiandien sunkiausią okupacinę naštą velka kaimas, bet kartu jis rodo ir didžiausią priešinimąsi okupantui. Kaimas neprarado vilties net šiomis tamsiausiomis vergijos dienomis.
Laisvės viltį jis pats ir gaivina, ir palaiko. Kaimas jau nelaukia iš inteligentijos nei pavyzdžio, nei paguodos. Okupantas sugebėjo tarsi geležine uždanga atskirti kaimą nuo inteligentijos.
Nenoriu pasakyti, kad mūsų inteligentija jau sugedusi ir žuvusi Tėvynei. Ne, ji tik prieš savo norą yra bolševizmo sukaustyta ir tapusi gyva mumija Lietuvos laisvinimo kovoje.
Negana to — bolševizmo moraliai su žlugdyta, inteligentija pasidarė mechaniniu jo įrankiu. Inteligentai prieš savo valią pučia bolševikinėn dūdon, nors tie garsai jiems ir labai šlykštūs“, – atsiminimų knygoje „Daugel sūnų krito“savo mintis dėstė Lietuvos vadovas A.Ramanauskas – Vanagas.
Pasak „Strateginių Iniciatyvų Centro“ vadovo Alko Paltaroko, svarbu suprasti, jog iš karto, okupavus Lietuvą, 1940 m. vasarą sovietai suėmė daugiau nei 500 ryškiausių asmenybių – aukštų valstybės pareigūnų, karininkų, organizacijų vadų, kurie kėlė pavojų okupantui, galėjo imtis organizuoti pasipriešinimą.
„Jie buvo ištremti, nužudyti, tame tarpe ir mano senelis, Mažeikių apskrities tautininkų vadas, notaras Augustinas Paltarokas. Vėliau sekė 1941 metų tremtys, kur, taipogi, ženklią dalį sudarė inteligentija.
1944 m., artėjant frontui iš rytų, didelė dalis visuomenės šviesulių, suprasdami kas jų laukia, pasitraukė į Vakarus, kur vėliau pateko į DP stovyklas ir emigravo į JAV, Australiją, Kanadą, kitas valstybes, kur sudarė lietuvybės branduolį“, – sako A. Paltarokas.
Jo nuomone, represijos ir karo įvykiai buvo tos priežastys, dėl kurių inteligentijos atstovų Lietuvoje liko žymiai mažiau. O ta likusi dalis, kaip rašė A. Ramanauskas – Vanagas, perėjo į kolaboravimą.
„Tokie gerai žinomi vardai kaip S. Neris, P.Cvirka ar A. Venclova, atvirkščiai, per karą buvo pabėgę į Rusiją, nes dalyvavo Lietuvos aneksijos procese – valstybės išdavystėje.
Būtent jie ir kita likusios inteligentijos atstovų dalis kolaboravo su priešu už atlygį, siekdami geresnio būvio ir karjeros, tokiu būdu darydami didžiulę žalą okupuotai Lietuvai, tapę aktyviais okupantų propagandos, valstybė naikinimo mašinos sraigteliais“, – sako A. Paltarokas.
Apie ypač pavojingus kolaborantus – šnipus
„Noriu pabrėžti, kad tautos išgamų ir šnipų naikinimo klausimas visuomet buvo pats opiausias, nemaloniausias, sunkiai išsprendžiamas, atsakingiausias, bet vis dėlto jokiu būdu neišvengiamas.
Šnipų veikla visuomet buvo ir tebėra pragaištingiausia tiek pačiam sąjūdžiui, tiek visiems tauriems, legaliai gyvenantiems lietuviams.
Priešas šnipus labiausiai vertina, nes tik jų išdavikiška veikla padėjo jam tiek daug nukauti partizanų, tiek daug areštuoti, tiek daug Lietuvos sūnų ir dukrų kalėjimuose pūdyti ar Sibiro krašte lėta mirtimi marinti.
Šnipas yra daug pavojingesnis už atvirą priešą, nes jis dažniausiai veikia ten, kur jo nesitikima. Pavojingiausi yra atsargūs, gudrūs šnipai, priešo užverbuoti iš tų, kurie kadaise veidmainiškai vaizdavo esą taurūs lietuviai ir todėl jau iš anksčiau buvo įsigiję kitų lietuvių pasitikėjimą.
Tik nedaugelis tokių šnipų buvo partizanams prieinami. Jie sulikviduoti. Didžiausia jų dalis užsimaskavusi tebevaro pragaištingą veiklą ir toliau. Priešas juos rūpestingiausiai slepia...
...ateities nepriklausomoje Lietuvoje vaizduos save buvus didžiausiu patriotu, drąsiai kovojusiu su priešu okupacijos metais. Juk priešas dabar tokiems svarbiems šnipams kaip tik ir liepia vaizduoti save tauriais lietuviais, pasisakyti ir kartais net veikti prieš komunistinę santvarką.
Šnipų veiklos dirva yra tokia plati, jų metodai tokie įvairūs ir skirtingi, kad čia apie visa tai papasakoti tiesiog neįmanoma...
...Kokį didelį darbą atliko partizanai, sulikviduodami pikčiausius šnipus, perspėdami ir kitais būdais apsaugodami gyventojus nuo šnipų pragaištingų pinklių, gali žinoti tik tie, kurie sąjūdžio gretose kovoja.
Dėl šnipų naikinimo, partizanus galės kaltinti tik tas, kuris sunkios okupacijos metu pataikavo priešui, pats buvo vienokiu ar kitokiu būdu užverbuotas MGB pareigūnų, užsimaskavęs priklausė įvairaus plauko šnipų gaujai ir galbūt slaptai jau yra išdavęs ne vieną artimą savo draugą.
Kokius nors priekaištus išsilaisvinimo veiksniams tegali daryti tas, kuris sąžinės ramybę prarado ir nori surasti veidmainišką savo elgesio pateisinimo pagrindą“, – A. Ramanausko – Vanago ištrauka iš atsiminimų knygos „Daugel sūnų krito”.
Profesorius, Seimo narys Valdas Rakutis įsitikinęs, kad šiandien, sėdėdami komfortiškuose krėsluose, keistai priimame sunkaus karo metu Lietuvos laisvės kovų dalyvių dėstomas mintis.
Anot jo, politiškai nekorektiškos, dažnai gana radikalios mintys sunkiai priimamos, nepatogios, nekorektiškos, tačiau jos tikrai labai svarbios, nes išsakytos sunkios nuožmios kovos akivaizdoje, matant nužudytus kovos draugus, akivaizdžius kolaboravimo ir išdavystės atvejus.
„Šios A. Ramanausko – Vanago mintys iškalbingai kalba apie idėjinius kovos pagrindus, skiriančius savus nuo svetimų, priešus nuo draugų. Karo metu žmogus neturi galimybės būti ir vienoje, ir kitoje pusėje.
Jis turi kovoti po savo vėliava ir niekas taikos metu neturi teisės jo pasmerkti, nes jei ne šie kovotojai, netoliaregiškas vertintojas net neturėtų progos išreikšti savo nuomonės“, – sako V. Rakutis.
Jo nuomone, šiais, tolerancijos laikais, skatinimas kovoti su „kitaip manančiais“ atrodo keistokai, tačiau karo metu tai visiškai logiška ir svarbi veikla, nes kažkas turi palaikyti pačią moralės bei teisingumo idėją, priverčiant kolaborantus atsargiau remti okupantus, o krašto gyventojus turėti viltį, kad teisingumas laimės.
Partizanai gyventojų tarpe palaikė laisvės viltį ir pateisino savo kovą, kuri negalėjo vykti neturint prasmės bei išlaisvinimo vilties“, – kalba istrijos mokslų profesorius, Seimo narys V. Rakutis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą