Saldžios svajos įstrigus laikinumo būsenoje

"Esame laikinumo būsenoje. Kad ir ką dabar patiriame, tai laikina.

Nepaprastosios padėties taisyklės laikinos.

Nepaprastosios padėties sąlygomis priimami sprendimai laikini.

Namus palikę ir apsigyvenę kitur ten yra laikinai.

Neaprėpiama parama, kurią gauname ir teikiame vieni kitiems, laikina.

Kaip mums įsikurti šioje laikinoje erdvėje? Kaip įsirengti laikinus namus? Apie ką svajojame neturėdami jokios numatomos ateities?" - klausia 14 menininkų iš Lietuvos, Ukrainos, Rumunijos, Šveicarijos: Agnė Juodvalkytė, Mila Kostiana, Anna Sorokovaya, Borys Kashapov, Christian Raduta, Daniela Palimariu, Dasha Chechushkova, Fattucchiere (Marta Margnetti ir Giada Olivotto), Jan Bachynsky, Kseniia Shcherbakova, Marta Margnetti, Natasha Kushnir, Zoya Laktionova. Jie pristato videomeno, tapybos, tarpdisciplininio meno, keramikos, skulptūros ir kt. žanrų kūrinius. Dalis jų buvo sukurti anksčiau, dalis - Nidos meno kolonijoje specialiai šiai parodai.

Mila Kostiana savo kūrinyje „Šaknys“ kviečia lankytojus dalyvauti grupiniame sapnų siuvinėjimo projekte.

Idėja - iš asmeninės patirties

Parodos kuratorė ukrainietė Lesia Kulchynskaja, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, sako, jog šios parodos idėja kilo iš jos asmeninės patirties.

"Pirmąją dieną, kai prasidėjo karas, mes su vyru ir dukra palikome Kyjivą. Išvykome kaip stovime. Tas momentas buvo labai sudėtingas. Esi priverstas palikti viską ir nematai jokios perspektyvos į ateitį, neturi jokio plano, tiesiog gyveni diena po dienos. Ne tik aš, bet ir daugelis mano pažįstamų žmonių išgyvenome panašų jausmą, kad nieko negalime planuoti, nes visi planai gali tiesiog išnykti per vieną akimirką. Šitą suvokimą lydėjo labai stiprus nesaugumo jausmas. Ši laikinumo būsena įkvėpė mane pakviesti menininkus permąstyti savo gyvenimą iš jo laikinumo perspektyvos.

Parodą surengti pakvietė Nidos meno kolonija, kurioje dar 2018 m. viešėjau kaip rezidentė. Šįsyk Nidoje jautėmės kitaip, paradoksaliai. Nida mums atrodo kaip ramybės ir saugumo oazė, viduryje miškų, tačiau ji yra visai šalia sienos su Rusija... " - dalijosi savo mintimis L. Kulchynskaja.

Parodos kuratorė taip pat papasakojo, kad dar vienas ekspozicijos uždavinys menininkams buvo į miglotą ir neaiškią ateitį pažvelgti pasitelkiant sapną arba svajonę (angl. dream).

Mes negalime žinoti, kas nutiks mūsų gyvenime rytoj ar poryt, bet mes galime svajoti ir niekas, jokia apokalipsė, tų svajonių negali apriboti.

Tegu mūsų svajonės tampa tiltu į ateitį", - kvietė kūrėjus L. Kulchinskaja.

Vienas originalesnių Kseniia Scherbakovos kūrinių „Armijos Angelas“ sukurtas panaudojant tikrus žmogaus plaukus.

Laikinumo interpretacijos

Parodos „Saldžių svajonių fondas“ centre - sukrečiantis Z. Laktionovos dokumentinis filmas „Diorama“.

Moteris vaizdo įraše iš 2018 m. bando išlikti pozityvi: „Stengiuosi nekreipti dėmesio į visus baisius dalykus, kurie šiuo metu vyksta. <…> Ir galvoju: o ne, tai ne apie mane, su manimi taip neatsitiks“... Tai buvo nufilmuota Mariupolyje.

„Mes žinome, kad po Rusijos apgulties šis miestas beveik visiškai sunaikintas, tačiau žiūrėdami šį filmą nesąmoningai ignoruojame realybę, tarsi žvelgtume į ateitį su viltimi, kad viskas bus gerai“, - komentuoja parodos kuratorė.

Ekspozicijoje priešais filmą pastatyta kėdė su sėdinčiu žmogaus-vaiduoklio siluetu. Aplink kėdę byra smėlis. Būtybė, sėdinti ant šios kėdės nyksta, bet „kabina“ jausmas, kad tu gali būti kitas ant tos kėdės.

Martos Margnetti ir kuratoriaus Giada Olivotto projekto „Fattucchiere“ fragmentas.

Kai kurie parodos kūriniai susiję tarpusavyje. Pavyzdžiui, pagalvių, pasiūtų iš naudotų rankšluosčių, kompozicija siejasi su spalvingomis suknelėmis, kurioms sukurti taip pat panaudoti rankšluosčiai, ir su Y. Bachynskos skulptūromis-kaukėmis, kurios taip pat pasiūtos iš tų pačių rankšluosčių, ant jų iškarpyti ir išsiuvinėti tokie pat veidai, kaip ant pagalvių.

Pagalvė - tai objektas, kuris mus nukelia į sapnų, svajonių pasaulį, kartu tai objektas, kuris sugeria visus mūsų slaptus išgyvenimus, mūsų ašaras, kurių niekam nenorime rodyti.

Nidos menų kolonijos rezidentė M. Kostiana parodos lankytojams siūlo įsitraukti į jos kūrybinį procesą. Ji patiesė čiužinį, ant kurio kiekvienas gali prisėsti ir ką nors išsiuvinėti ant didžiulės drobulės. Kūrinys pavadintas „Šaknys“.

Parodos „Saldžių svajonių fondas“ centre – sukrečiantis Z. Laktionovos dokumentinis filmas „Diorama”.

„Siuvinėjimas yra vienas iš tradicinių nacionalinių Ukrainos moterų rankdarbių. Siuvinėtais ornamentais puošiami mūsų nacionaliniai drabužiai. Siuvinėjimas padeda atsipalaiduoti, užsimiršti, nukeliauti į savo svajonių pasaulį, o kartu sukoncentruoti dėmesį į konkrečią detalę. Įdomu ir tai, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą siuvinėjimo braižą, techniką“, - komentavo savo kūrinį parodoje autorė.

Vienas reprezentacinių parodos objektų pasitinka prieš įėjimą į Nidos meno koloniją - tai D. Chechushkovos sukurta pamėklė Mara. Ant medžių plevėsuoja didžiuliai drobiniai Maros marškiniai. Iš arčiau įsižiūrėjus matyti, kad jie pasiūti iš naudotų paklodžių, kurias autorei davė Nidos viešbučiai ir svečių namai. Ant marškinių išsiuvinėti žmogeliukai - papildo ir taip gana iškalbingą paklodžių istoriją.

Vienas reprezentacinių parodos objektų pasitinka prieš įėjimą į Nidos meno koloniją – tai Dashos Chechushkovos sukurta pamėklė Mara.

„Mara - ukrainiečių mitologijoje yra būtybė vaiduoklis, kuris gali aplankyti mus naktį. Menininkė šiuo kūriniu kalba apie Nidą, kuri ne sezono metu tampa tarsi vaiduoklis. O naudota paklodė - tai jos laikinumo simbolis. Čia trumpam buvo apsistoję žmonės, tačiau jie išvyko“, - komentavo parodo kūrinį M. Kostiana.

Laikinumo temą įdomiai interpretuoja B. Kashapov piešinys grafitu, eksponuojamas lauko erdvėje. Autorius pripiešė daug sluoksnių ir daug motyvų, tarsi mūsų kuriamų įvaizdžių virtinę. Gamtos reiškiniai saulė, lietus, vėjas vienus įvaizdžius nuplauna, kitus išryškina ir keičia, kuria naujus siužetus. „Viskas yra laikina, ir viskas nuolat kinta“, - pastebėjo M. Kostiana.

Yanos Bachynskos skulptūros-kaukės.

Jurgos PETRONYTĖS nuotr.