Šešiolikos metų – aplink pasaulį

Tai – išskirtinė knyga, kurioje galima pasinerti į vos 16-os metų Vytauto Bagdanavičiaus (1920-1942) įspūdžių vandenyną keliaujant aplink pasaulį didžiausiu tuo metu burlaiviu „Moshulu“.

Knygoje pirmą kartą publikuojami tragiško likimo jūrininko dienoraščiai, paties darytos nuotraukos, ir ši unikali medžiaga leidžia geriau suprasti tarpukario Lietuvos kelią jūrinės valstybės link.

Apie šiemet Vilniaus knygų mugėje debiutuosiantį leidinį išsamiau „Vakarų ekspresui“ papasakojo LJM Laivybos istorijos ir rinkinių apskaitos skyriaus vedėjas dr. Edvinas Ubis.

Kuo ypatinga naujausia muziejaus knyga?

Ji – iš muziejaus populiariausios atsiminimų serijos, kurioje stengiamės publikuoti vieno ar kito laikotarpio amžininkų palikimą. Leidinyje pirmą kartą galima pažinti turbūt jauniausią, 1937-1938 m. apiplaukusį pasaulį nepriklausomos Lietuvos jūrininką V. Bagdanavičių, pajusti jo užsispyrimą, pasaulėvaizdį ir siekius.

Pasakojama apie jaunuolio kelionę aplink pasaulį burlaiviu „Moshulu“. Kelionės pradžioje Vytautui dar nebuvo suėję 17 metų. Nepaisant jauno amžiaus jaunasis jūreivis rašė dienoraštį, kuris publikuojamas pirmą kartą ir sudaro knygos pagrindą.

Užrašytos kasdienybės akimirkos ir trumpų atokvėpių įspūdžiai leidžia prisiliesti prie autentiškų akimirkų, patirties įveikiant vandenynus ir jūras bei pamatant nepažintus žemynus. Pasakojimas papildytas antrosios kelionės (1938-1939 m.) aprašymu, bendrakeleivių tekstais ir kita informacija.

Kodėl dienoraščio turinys tik dabar išvydo dienos šviesą?

V. Bagdanavičiaus daiktai buvo nukeliavę į JAV: manoma, jog kartu su į Valstijas emigravusiais tėvais. Vėliau mūsų herojaus darytų ir kauptų nuotraukų albumai su vaizdais iš kelionės aplink pasaulį pateko į jūrų kapitono Romano Vilčinsko-Vilko (1911-1998) rankas. Pastarasis išeivijoje sistemingai rinko duomenis apie Lietuvos jūrininkus ir po nepriklausomybės atgavimo savo archyvą perdavė LJM.

Na, o dienoraštis pateko pas Kanados lietuvį Bronį Stundžią (1916-2015), kuris asmeniškai pažinojo V. Bagdanavičių. Dienoraštį norėta publikuoti, tačiau B. Stundžiai to nepavyko įgyvendinti. Dokumentai perduoti Lietuvoje gyvenusiam Algimantui Patašiui, o šis transkribavo tekstą ir parengė komentarus. Prieš keletą metų šį darbą A. Patašius pristatė muziejui, tad buvo sutarta dėl leidinio parengimo. Nuo tada knygos sudarymu ir rengimu užsiėmė kolega Daumantas Kiulkys.

Ką galima sužinoti, skaitant leidinį, apie Lietuvos valstybės kelią siekiant tapti konkurencinga jūrine šalimi?

Tarpukario Lietuvoje trūko profesionalių jūrininkų, kurie buvo reikalingi jūrų prekybos ir uosto plėtrai. Be jūrinių verslų buvo sunkiai įsivaizduojamas to meto agrarinės valstybės ekonominis gyvenimas.

V. Bagdanavičius paliko savo istoriją apie vidinį norą siekti didžiojo tikslo.

Po 1923 m. Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos ši problema tapo vis aktualesnė. Tad pradėtos kurti lietuviškos jūrinės bendrovės, jūrininkų sąjunga, jūrų skautų draugijos ir kitos organizacijos, susijusios su jūrine veikla.

Lietuvoje užauginti grūdai, mėsos gaminiai ir kiti žemės ūkio produktai buvo gabenami per Klaipėdos uostą. Tam buvo sukurtos lietuviškos laivininkystės bendrovės. Tačiau jūrininkų rengimas išliko problemiškas dėl mokymo įstaigų trūkumo, tad jauniems jūrininkams buvo sukurta stipendijų programa, finansavusi jų mokymąsi užsienio jūreivystės mokyklose. Tai tik iš dalies tenkino buvusius poreikius.

V. Bagdanavičius, kaip ir daugelis jaunųjų Lietuvos jūrininkų, savo praktikai pasirinko garsiojo Gustavo Eriksono laivyno didžiuosius burlaivius, tačiau pirmąją savo praktiką padengė asmeninėmis lėšomis. Antrajai kelionei jau gavo valstybinę stipendiją.

Ką fiksavo jaunasis jūreivis savo užrašuose? Kurios jo dalys įdomiausios?

V. Bagdanavičiaus praktika to meto didžiausiame pasaulio burlaivyje „Moshulu“ buvo kryptingo jaunuolio pasirinkimo dalis, tad dienoraštyje jis didžiąją dalį dėmesio skyrė laivybai. Detaliai aprašė pasirinktą kursą, oro sąlygas, burių nuleidimą ir pakėlimą, apibūdino savo rutiną ir darbo specifiką. Dienoraščio antrojoje dalyje gali pasirodyti, jog daug kas kartojasi, tačiau tai ir yra didelė jūrininko profesijos dalis.

Nemažai dėmesio skirta gyvūnams: paukščiams, žuvims, delfinams ir banginiams.

Atskiras dėmesys skirtas jūrininkų krikštynoms perplaukus pusiaują. Kai kuriose teksto vietose jaučiamas ir tėvynės ilgesys, kuris aprašomas prisiminimais apie Vasario 16-osios šventę arba tiesiog jaučiamas tarp eilučių.

Siunčiami ir gaunami laiškai irgi sulaukė išskirtinio vaidmens, taip atskleidžiant artimųjų ir draugų ilgesį.

Atskiras žanras – paties jaunuolio darytos nuotraukos: į ką skaitytojai turėtų labiausiai atkreipti dėmesį?

Knygoje publikuojamos unikalios kelionės nuotraukos ne tik papildo dienoraštį ir antrosios kelionės pasakojimą, bet ir leidžia tarsi gyvai susitikti su herojumi, išvysti jo matytus vaizdus ir nors pabandyti įsivaizduoti, kaip pats jaustumeisi Vytauto vietoje. Tai yra išskirtinė kolekcija, kuri labai aiškiai parodo tarpukario Lietuvos jūreivių patirtis.

Ar buvo madinga anuomet atliekant praktiką laivuose rašyti dienoraštį, memuarus? Gal ir daugiau lietuvių yra tai darę tarpukariu?

Kol kas V. Bagdanavičiaus memuarai – vieninteliai žinomi, nors ir kiti jūrininkai rašė atsiminimus, kitaip fiksavo savo keliones. Ši medžiaga arba neišliko, arba dar laukia savo eilės būti atrasta iš naujo.

V. Bagdanavičius dalyvavo paskutiniuosiuose didžiųjų burlaivių plaukimuose ir buvo vienintelis lietuvis šiose kelionėse aplink pasaulį. Jis paliko tikrai unikalius savo kelionės aprašymus ir nuotraukas, kurie mums leidžia pažinti jaunos asmenybės autentiškus potyrius siekiant tapti jūrininku.

Ar kelionė burlaiviu aplink pasaulį buvo laikoma tam tikru žygdarbiu tarpukario Lietuvoje? Sulaukė tautietis dėmesio savo gimtinėje?

Jo vardas buvo žinomas jūrininkų bendruomenėje. Pats V. Bagdanavičius buvo ramus, „išlaikyto būdo“, tad nesiekė tapti įžymybe.

Spaudoje (dažniausiai – išeivijos) galima rasti užuominų apie jo praktikas apiplaukiant pasaulį.

Buvo tikimasi, kad po praktikų ir mokslų grįžęs į Lietuvą taps vieno iš Lietuvos laivų kapitonu, tačiau atsitiko kitaip.

Kas nutiko V. Bagdonavičiui?

Tarpukario kapitonas Bronius Krikštopaitis (1902-1999) apie Vytautą rašė: „Per neapsižiūrėjimą praleidai mane. Likimas mus nesuvedė, nes raudonųjų budelio ranka mane jauną per anksti pakirto.“

Knygos herojus buvo sušaudytas 22 metų. Jį vadino jūrininku kankiniu.

1940 m. pavasarį, nepaisydamas tėvų perspėjimo, V. Bagdanavičius grįžo į Lietuvą. Čia įsidarbino garlaivyje „Šiauliai“. 1941 m. prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, minėtu laivu pasitraukė į Leningradą ir ten buvo suimtas. Daugiau žinių apie V. Bagdanavičių nebeturime, todėl manome, kad buvo sušaudytas. Tuo metu jam buvo 22 metai.

„Vytautai, Tau atiteko Lietuvos jūrininko kankinio vainikas“, - rašė B. Krikštopaitis.

Kaip manote, ar gali ši knyga tapti įkvėpimo šaltiniu siekti jūrininko karjeros dabartiniams jaunuoliams? Ar praktika vis dar atliekama mediniuose burlaiviuose?

Praktika burlaiviuose vis dar yra atliekama daugelyje pasaulio valstybių, nes ji suteikia nepamainomų patirčių ir žinių. Lietuvoje irgi yra šiam tikslui naudojamų burlaivių: pavyzdžiui, Klaipėdos universiteto škuna „Brabander“.

V. Bagdanavičiaus istorija mums parodo, kad visada reikia turėti didesnį tikslą. Jaunuolis, atlikdamas praktiką ir būdamas denio jūreiviu, kryptingai siekė tapti tolimojo plaukiojimo kapitonu. Pradėjo nuo žemiausio laiptelio ir pamažu kaupė reikalingas žinias bei patirtį.

Po dvejų metų praktikos įstojo mokytis į Abo jūreivystės mokyklą ir galų gale sėkmingai baigė mokslus Švedijoje. Toliau siekė savo tikslo ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tačiau likimas buvo negailestingas ir sutrukdė pasiekti savo.

Nepaisant to, V. Bagdanavičius mums paliko savo istoriją, atsiminimus apie nenumaldomą vidinį norą siekti tikslo. Tai ir atsiskleidžia šioje knygoje. Kiekvienam iš mūsų savo kasdienybėje palinkėčiau turėti tą didesnį tikslą, kuris mus ir veda per gyvenimą.