Sigitas Šamborskis: Mažojoje Lietuvoje gesinamos paskutinės žvakės

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai Karaliaučiaus kraštas atiteko Rusijos Federacijai, sovietai panaikino baltiškuosius ir germaniškuosius vietovardžius pervadindami juos rusiškais vardais.

- Ar nėra simboliška, kad jums, savo gyvenimą skyrusiam lietuvybės puoselėjimui Karaliaučiaus krašte, įteiktas garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk"? - „Respublika" paklausė S. Šamborskio.

- Ir simboliška, ir gražu. Gera, kad esu įvertintas. Tik tą šviesą jau vis sunkiau ir sunkiau nešti.

Tas kraštas šiandien yra visiškai uždarytas. Jau ir anksčiau dėl politinių dalykų buvo ryški izoliacija, vienoks ar kitoks lietuvybę puoselėjančių žmonių persekiojimas, o dabar dar prisidėjo ir pandemija.

Dabar paprastos vizos negali gauti nei į vieną, nei į kitą pusę keliaujantys žmonės. Išduodamos tik humanitarinės vizos, pavyzdžiui, mirties atveju.

Arba kai kurių ministrų nutartimis, įsakymais.

Iš Lietuvos pusės yra vienoki barjerai, iš Rusijos - kitokie. Rusija savų neišleidžia, jie ten uždaryti kaip kalėjime.

- Dalis jūsų gyvenimo prabėgo Karaliaučiaus srityje. Kaip ten atsidūrėte, juk vidurinę baigėte Vilkaviškyje?

- Dar prieš tai su mama kurį laiką gyvenome tame krašte, pasienio miestelyje Pilupėnuose (Nevskoje), paskui - Lietuvoje, kur baigiau mokslus.

Mano protėviai iš tėčio pusės yra kilę iš Rytų Prūsijos, iš Įsruties (Černiachovskio) apskrities - Leipininkų (Dovatorovka). Jiems kadaise priklausė Žvejonės dvaras, kuriame buvo auginami trakėnų veislės žirgai.

Baigęs vidurinę, įstojau į Sovetsko kinematografijos technikumą. Taip atsidūriau Tilžėje (Sovetske).

Čia, besimokant technikume, ir Atgimimas užklupo. 1988 metais su bendraminčiais susibūrėme į Tilžės sąjūdžio grupę - mūsų delegacija dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Vilniuje.

1989 m. vasario 26 d. įsteigėme Tilžės Vydūno lietuvių kultūros draugiją, kuri vėliau išaugo į visos Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenę.

Tiesa, jos mums sovietų valdžia neleido steigti - uždraudė rengti suvažiavimą.

Todėl jį teko Pagėgiuose organizuoti. Tuo laiku lietuvybės puoselėtojų Karaliaučiaus srity komanda buvo labai stipri, nes dar buvo gyvi politiniai kaliniai, tremtiniai, kuriems nebuvo leista grįžti į Lietuvą.

Jie buvo ypač patriotiški - savo gretose turėjome prieškario Lietuvos karininkų, mokytojų, lakūnų, inžinierių, tai yra Tautos elitą. Jau 1989 metais mes draugijoje turėjome apie 4 tūkstančius žmonių.

Pradėjome steigti lituanistines sekmadienines mokyklėles, folkloro ansamblius, įvairius būrelius.

Į valdžią atėjus Vladimirui Putinui, ypač per antrąją jo kadenciją, prasidėjo suvaržymai. Ir lietuvybės puoselėtojų persekiojimas.

Pirmiausia pradėtos prievarta išregistruoti lietuvių draugijos dėl kokių nors nereikšmingų priežasčių, pavyzdžiui, kad kažkas nenunešė protokolo.

Justicijos valdyba teikdavo prašymą teismui, šis išregistruodavo draugiją, ir - viso gero.

Vėliau prasidėjo ir mokytojų, dėsčiusių lietuvių kalbą bei etninę kultūrą, persekiojimas, neleidžiama jiems dirbti.

Pirmiausia atsikratyta tais, kurie iš Lietuvos atvažiuodavo.

Atsikratyta ir baltistės Violetos Lopetienės, kuri iš Vilniaus buvo nuvykusi dėstyti lietuvių kalbos Karaliaučiaus Imanuelio Kanto universitete - prieš keletą metų jai buvo pasakyta, jog universitete lietuvių kalbos nebebus.

Ir Černiachovsko pedagoginėje kolegijoje taip pat panaikinta ilgą laiką ten buvusi lietuvių kalbos specializacija. Viskas yra gesinama.

Prie to gesinimo dar prisideda ir tai, kad nėra jokio judėjimo - neįmanoma nei mūsų tautiečiams į Lietuvą atvažiuoti, nei mums į tą pusę nuvykti.

Todėl ir dūsta galutinai lietuvybė Karaliaučiaus krašte - vos ne paskutinės žvakės gesinamos. Tad išties tas mano apdovanojimas skamba labai simboliškai - „nešk savo šviesą ir tikėk".

Tik kaip dabar nešti? Niekas nepasako.

- Ar galima jus vadinti tremtiniu, nes patyrėte Rusijos specialiųjų struktūrų persekiojimą - areštus, kratas, todėl buvote priverstas trauktis iš Kaliningrado srities?

- Na, taip, mane savotišku disidentu padarė. Dėl ko kibo prie manęs? Nieko konkrečiai nebuvo aiškinama.

Tiesiog kertant sieną, būdavau sulaikomas 48 valandoms „aplinkybių išsiaiškinimui".

Patalpindavo į kokią nors kamerą, o KGB kameros buvo labai įdomios: nėra gultų, tik stalas ir taburetė, pritvirtinti prie grindų, kabo „Iljičiaus lemputė", o visos to mažo kambariuko sienos apklijuotos straipsniais prieš NATO, prieš Lietuvą, katalikus.

Per naktį gali juos perskaityti. Paskui ryte tavęs paklausia, ar skaitei. Štai tokia sunkiai nupasakojama „egzotika".

Niekas manęs nemušė, narkotikų nepakišo, jokios bylos neiškėlė - tiesiog toks prevencinis auklėjimas, nuolatinis trukdymas veikti.

Svarbiausia, dar kitus žmones įtraukdavo.

Nuvažiuoji pas kurį nors rajono lietuvių draugijos pirmininką, iškart po to atvažiuoja „maski šou", kaip mes vadinome omonininkus, išdrasko viską, išneša dokumentus, kompiuterį.

Tiesiogiai manęs lyg ir neliečia, bet, kur benueinu, paskui tie žmonės nukenčia. Taip pat ir su verslu, kurį ten turėjau.

Ateina „berniukai" pas klientus ir sako: jūs jiems nemokėkite, mes juos tuoj uždarysime. Tokia yra Rusija.

- Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvenate Kaune. Kaip tada koordinuojate Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės veiklą?

- Yra šiuolaikinės informacijos priemonės: vaiberiai, mesendžeriai. Kiekvieną dieną bendrauju su bendraminčiais iš Karaliaučiaus krašto. Be to, Karaliaučiaus bendruomenė yra ir kaip šio krašto atstovybė Lietuvoje. Turint omeny, kad yra nemažai žmonių, kurie, gimę ir augę Kaliningrad

o srity, grįžo į protėvių žemę - Lietuvą. Tokių yra keletas tūkstančių. Tai žmonės, kurių tėvai gyveno Ragainėje (Nemanas), Tilžėje, kituose miestuose, o jie mokėsi Lietuvoje, važinėjo kiekvieną rytą į Pagėgius, Kybartus.

Vienu metu buvo, kad Panemunės aštuonmetėje mokykloje net 400 vaikų iš Karaliaučiaus krašto mokėsi.

Daugelis jų ir nusėdo Lietuvoje. Daug tremtinių šeimų grįžo į Lietuvą. Jie, kaip bendražygiai iš jaunystės laikų, visur dalyvauja, padeda.

- Į Kaliningrado sritį jūsų neįleidžia? Vis dar esate persona non grata?

- Mano labai keistas statusas. Turiu Rusijos ir Lietuvos pilietybę. Esu Rusijos pilietis iki šiol, nes man Rusijos pilietybės net neleido atsisakyti.

Kodėl? Nežinau, nepasirašo kai kurios tarnybos ir neleidžia atsisakyti. Matyt, kažko siekia ir laukia.

Jei vykčiau į Karaliaučiaus kraštą, jie mane įleistų, bet, aišku, iš karto areštuotų prie sienos.

Kokiu pagrindu?

Ką nors sugalvotų. Dabar ten yra labai įdomių straipsnių, pavyzdžiui, „istorinės tiesos iškraipymas". Visi žinome, kokia ta jų „tiesa", bet už „neteisingus" istorijos faktus ten yra baudžiamasis straipsnis.

Galima žmogų pasodinti ir pagal straipsnį už dalyvavimą „nepageidaujamose organizacijose" ar tiesiog gali tapti užsienio agentu, jei turi paramą užsienyje.

Tokia mano sugrįžimo kaina, ko gero, būtų dabar Karaliaučiaus krašte.

- Ar tai, kad savo gyvenimą skyrėte Mažajai Lietuvai, galima vadinti protėvių žemės trauka? Kaip jums, Mažosios Lietuvos enciklopedijos autoriui ir talkininkui, pavyko surasti savo giminės herbą, kuriame yra trakėnų žirgo galva, medžioklės atributai ir stilizuotas kryžius?

- Žinojau, kad mano šaknys yra iš Rytų Prūsijos, bet genealoginio medžio nebuvo. Viską pakeitė susitikimas su tolimu giminaičiu - Manfredu Šamborskiu, kuris buvo Trakėnų žirgų federacijos prezidentas Vokietijoje.

Šis žmogus iš Vokietijos buvo Įsruties (Černiachovsko) garbės pilietis, nes jis daug labdaros miestui atvežė, atgaivino čia buvusius prieškario Instenburgo žirgų konkūrus.

Aš, kaip lietuvių draugijų atstovas, taip pat būdavau įvairiuose renginiuose. Nes Įsrutyje buvo lietuvybės židinys, o miesto kultūros skyrius mūsų šokių, dainų kolektyvus kviesdavo į visas šventes. Taip susipažinau su M.Šamborskiu.

O kalbant apie šio krašto trauką, tai - ne tik giminės šaknys. Kai asmeniškai pažįsti to krašto žmones, jų vargais ir džiaugsmais daliniesi, tikrai to negali pamiršti. Man kitokių net sapnų nebūna - tik tas kraštas.

Tiek viskas yra giliai, jog išrauti, ištrinti - neįmanoma. Kol mūsų tautiečiai ten dar lietuviškai dainuoja, šoka, lietuvių kalbos vaikus moko, lietuviškas šventes švenčia, jaučiu pareigą padėti, kuo tik galiu.

- Spalio 16-ąją Lietuvoje minime Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną, kai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Karaliaučiaus krašte Kremliaus valdžios nurodymu buvo įvykdytos žvėriškos daugiau nei 300 tūkst. civilių gyventojų žudynės, per 100 tūkst. deportuota. Ar tais laikais, kai gyvenote Kaliningrado srity, bent tarp savęs apie tai pakalbėdavote?

- Kalbėdavome, net paminėdavome kai kurias datas. Bet taip buvo labai trumpą laiką, Boriso Jelcino prezidentavimo laikotarpiu, gal nuo kokių 1993-iųjų iki 1999-ųjų.

Tuo metu laisvai viską minėjome. Ir Tilžės dramos teatre iškilmingai su visa jų valdžia paminėjome 1918 metais pasirašyto Tilžės akto 80-metį.

Tame akte aiškiai yra išreikšta lietuviškoji pretenzija į Karaliaučiaus kraštą. Ir niekas tuo nesistebėdavo, visi pasisakydami kalbėdavo maždaug taip: „Na, kaip visi žinome, čia buvo Mažoji Lietuva." Tai buvo žinoma ir aišku visiems.

O paskui ši tema tiesiog uždrausta.

Sunku apsakyti, kaip dabar elgiasi šio krašto valdžia. Baisiausia, kad daugelio miestų merai - buvę reketininkai, turi teistumus. Ir apie ką galima kalbėti, kai, pavyzdžiui, miestelio meras, rugsėjo 1-ąją sutikęs mūsų mokytojus, sako: „Ja vas, fašistov, ugrobliu (aš jus, fašistus, nudobsiu - rus.)."

Trūksta žodžių apsakyti, koks gyvenimas čia tapo, kaip tuos nuostabius šio krašto žmones „užglušino", prispaudė, nuskurdino. Baisi bedarbystė, algelės mažiausios.

Jei iki kokių 2014 metų kraštas kilo ekonomiškai ir jų pragyvenimo lygis buvo susilyginęs su Lietuva, tai vėliau viskas sustojo.

Dabar ten dirbantis mokytojas arba kultūros darbuotojas, dirbdamas visu etatu, turėdamas, pavyzdžiui, etninės kultūros magistro laipsnį bei 20 metų darbo stažą, gauna 140 eurų. Ir priklauso vadinamajam elitui, kurių alga, palyginti su kitais, yra didelė.

Pasienio rajonuose apskritai baisi padėtis - daugelis lietuvių pragyvena tik iš žemės ūkio: ką pasikasa, tą ir turi.