Smiltynės slėpiniai: gyvenimas ir buitis pokariu

Dabar toje vietoje yra Lietuvos jūrų muziejaus etnografinė žvejo sodyba. Taigi formaliai tai yra jau Kopgalio teritorija, tačiau ir joje esančius objektus įtraukiame į ciklą „Smiltynės slėpiniai“.

© PAŠNEKOVĖ. Irena Gaisrienė 1964-1972 metais gyveno Smiltynėje, Smiltynės g. 5 name. Jurgos PETRONYTĖS nuotr.

Po vienu stogu septynios šeimos

Iš Pakruojo apylinkių kilusi Irena Gaisrienė į Smiltynę atvyko 1964-aisiais, ištekėjusi už suvirintojo Antano Aldono.

„Mano teta gyveno Klaipėdoje. Kartą atvažiavau jos aplankyti, išėjau gegužės 1 d. į šokius, susipažinom, ir viskas“, - lakoniškai papasakojo moteris, dabar - jau našlė.

Šeima gavo būstą Smiltynės 5-ajame name. Tada tai buvo dviejų aukštų medinis pastatas, kuris tapo prieglobsčiu net septynioms šeimoms.

© Taip atrodė Smiltynės g. 5 namas. Dabar jo nėra. Maždaug toje vietoje stovi Lietuvos jūrų muziejaus Etnografinė žvejo sodyba. Irenos Gaisrienės asmeninio albumo nuotr.

Išgyvenimo mokykla

„Penkiolikos kvadratų butą gavom. Kai atvažiavom, ten nei grindų buvo, nei durų, nieko. Visos sienos kiauros, pro skyles saulė švietė“, - prisiminimais dalijasi ponia Irena.

Pokario žmonių buitis buvo atšiauri: vanduo - iš kiemo šulinio, kuris, anot ponios Irenos, vienintelis išliko iki šiol.

Tualetas - lauke, ir tą patį teko patiems pasistatyti, nes bendru nebuvo galima naudotis.

"Pasistatėm ir atskirą sandėliuką.

Prisinešėm dėžių nuo jūros, išardėm, susikalėm, smėlio pripylėm, apkalėm.

Tame sandėliuke ir vištas, ir paršus, ir malkas, anglis laikiau, nes šilumą namuose teikė malkomis ir anglimis kūrenama krosnis.

Viską reikėjo pirkti, vežtis per marias ir daryti patiems. Iš girininkijos nusipirkau dešimt kubų malkų, anglių tris tonas.

Viską pati dariau, viską. Buvau ir dažytoja, ir valytoja, ir pečkurė. Nebuvo to, ko aš nemokėjau", - savo universalumu stebina moteris.

Moteris pasakojo, kad kaimynai ir karves laikė, bet paskui galvijus uždraudė.

„Vištas aš laikiau iki paskutinės, bet man dažnai jas pavogdavo. Visokių žmonių buvo. Buvo daug tokių, kurie nieko nenorėjo dirbti... Kaip ir dabar“, - samprotavo ponia Irena.

Maistas iš daržo

Turėjo šeima ir daržą. Tik kitame krante - Mažajame Kaimelyje.

"Iki kelto tada joks transportas mūsų nevežiodavo, o eiti toli, tai mindavau dviračiu. 4 val. ryto keldavausi. 5 valandą persikeldavau. Padirbdavau darže ir atgal.

Visko užsiaugindavau tame darže ir maisto netrūko.

Nors tada buvo ir parduotuvė Smiltynėje, didžiajame name (Smiltynės kurhauze - aut. past.), bet tame pačiame name 70 žmonių gyveno, tai kol aš iki parduotuvės nusigaudavau - jau lentynos būdavo tuščios", - pasakojo I. Gaisrienė.

Žmones suvedė šventės

Pokariu į Smiltynę iš įvairių kraštų suvažiavusių žmonių santykiai, anot ponios Irenos, iš pradžių buvo įtempti.

Skųsdavo vieni kitus, galvas skaldėsi, langus daužė plytom, nesutiko vienas su kitu.

Bet pamažu bendruomenė susigyveno. Atvykusi iš Aukštaitijos, ponia Irena tapo ta ašimi, kuri sujungė skirtingus likimus.

„Name išnaikinau blakes, susitvarkėm... Žmones suvedžiau į krūvą, tokią bendrija padariau, kad nebesipyko daugiau nė vienas ir šventes kartu švęsdavome.“

O šventės Smiltynėje, anot ponios Irenos, buvo ypatingos.

Dažniausiai būdavo švenčiami vardadieniai - Joninės, Juozinės.

Vyro 40-mečiui Irena surengė tokią puotą, kad sausakimšame penkiolikos kvadratų kambaryje stalas driekėsi per visą ilgį.

„Kiek žmonių sutilpdavo tame mažame mūsų kambarėlyje!“ - dabar stebisi pašnekovė.

Naujieji metai būdavo laukiamiausia šventė. „Susėsdavom už stalo, o dvyliktą jau lekiam prie krantinės. Raketos, signalai iš laivų, pasieniečių šviesos...“ - pasakoja I. Gaisrienė. Šventė sujungdavo visus - ir civilius, ir kareivius.

Pasienio zona

Smiltynė buvo ypatinga pasienio zona.

Visi jos gyventojai buvo registruoti ir galėjo laisvai judėti dieną ir naktį.

Nors aplink sukiojosi kareiviai, bendruomenė jautėsi saugi.

Pasitaikydavo ir kuriozų, kurie šiandien skamba neįtikėtinai.

„Kai stogą reikėjo remontuoti, pasikvietėm meistrą iš Klaipėdos. Vos ant stogo jis užlipo - darbas pasibaigė areštinėje. Turėjome aiškintis, kad ne šnipas“, - pasakojo ponia Irena.

Kitą kartą grįžusi į namus Irena pasigedo vaikų.

"Jėzus Marija! Visus šulinius išlandžiojom, prie marių ieškojom, visas namas laksto. O pasirodo, pasieniečiai, keisdami pamainą, pasisodino mano mergaites pavėžinti kateriu.

Vaikams smagu, o aš iš baimės vos gyva", - prisimena ji.

Kareivis ją nuramino: „Jei vaiką kas palies, jam mirties bausmė.“

Bus daugiau.