Smiltynės slėpiniai pagal Mariją: „Čia viskas buvo eiguva“

„Ne, ne, ne, manęs jau daug kas prašo“, - kukliai purto galvą, išgirdusi prašymą pasikalbėti. Jai atrodo, kad nėra čia ką pasakoti, juk tiesiog gyveno.

Bet Marijos gyvenimas - tai neatsiejama pačios Smiltynės istorijos dalis. Moteris šioje vietoje gyvena daugiau kaip 60 metų.

Viskas prasidėjo 1958-aisiais. Jauna, 24-erių mergina iš Klaipėdos ištekėjo ir atsikėlė į Smiltynę, nes vyras, o netrukus ir ji pati gavo darbą miškų ūkyje ir butą sename Smiltynės gatvės 26 name.

„Mieste gyvenome barake, dar mažesniame kambaryje. Čia, Smiltynėje, gavome taip pat 1 kambario butą, bet didesnį.

Namas iki šiol padalintas pusiau į du butus.

Nežinau, kas jame buvo anksčiau, prieš mums atsikeliant. Girdėjau, kad skalbykla... Name yra rūsys", - pradeda pasakoti senolė.

Gyvenimas uždaroje zonoje

Darbas miškų ūkyje buvo kurti Smiltynę tokią, kokią matome dabar - tvirtinti nenuilstamai slenkantį smėlį.

„Kasdavom supustytą smėlį ir lygindavom. Žoles sodinom ant kopų“, - prisimena Marija.

Jos žodžiuose - ne tik sunkus darbas, bet ir didžiulė pagarba gamtai, kurią reikėjo ir prisijaukinti, ir apsaugoti. Jos rankos sodino ne tik žoles, bet ir pačios Smiltynės ateitį.

Tarp sunkių darbų netrūko ir nuotykių, kuriuos dabar Marija prisimena su juoku.

„Kartą jūra išmetė didžiules dėžes. Atidarėme, o ten - sausainiai! Sėdam, valgom, o atvažiuoja viršininkas: “Ką jūs darot, gal čia viskas užnuodyta!„ Bet nieko, parsivežėm“, - kvatoja ji.

© Smiltynės gatvės 26 name, 1 kambario bute be patogumų, M. Nevarauskienė užaugino tris vaikus. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Tuo metu Smiltynė buvo griežtai saugoma pasienio zona.

„Nebūtumėt čia taip paprastai atėję, - šypteli pašnekovė. - Kareiviai, tvoros, leidimai... Patekti čia buvo prabanga. Užtat su kaimynais gerai sutardavom.

Jeigu apsibardavom, tai tik dėl vaikų. Visko buvo, bet nesimušdavom. Ir dabar gerai sutariam."

Uždara Smiltynės bendruomenė gyveno savo ritmu: turėjo savo mokyklą, medpunktą, parduotuvę ir netgi savus, tik jiems suprantamus, vietovardžius:

„Viskas čia buvo eiguva. Ten, ant kalniuko, buvo „Statyba“, „Ryšininkų namas“, „Miškų ūkis“, „Didysis namas“. Kiekvienas pastatas turėjo savo istoriją“, - sako Smiltynės gyventoja.

Buitis: nuo karvių iki „kaliošų“

Gyvenimo sąlygos Smiltynėje buvo kuklios.

Būstą Nevarauskai šildėsi malkomis. Beje, iki pat šiol ponia Marija šaltuoju metu krosnį kūrena.

„Kai tik atsikėlėme, net tualeto nebuvo, eidavom ten, už tvoros... Paskui pasistatėm ir tualetą, ir verandą, ir vandenį prasivedėm“, - pasakojo pašnekovė.

Vis dėlto gyventi Smiltynėje, anot Marijos, buvo geriau negu mieste, nes čia buvo vietos ūkiui.

„Anksčiau čia ir karves auginom, ir kiaules, vištas, ožkas, triušių daug turėjau. Savo pienas, savo grietinė. Savo ir bulvių, morkų, burokų užsiaugindavom darže. Vyrai rūsį iškasė. Viską savo turėjom“, - prisimena M. Nevarauskienė ir akyse sublyksi ilgesys tam paprastam, tikram gyvenimui.

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Iš pradžių dirbusi miškų ūkyje, vėliau Marija dirbo universalinėje parduotuvėje Klaipėdoje, išėjusi į pensiją - Lietuvos jūrų muziejuje.

Tad kasdien tekdavo keltu keltis. „Vadinom jį „kaliošu“, nes kaip kaliošas ir buvo. Vairuodavo jį amžinai girti vargšai matrosai“, - šypteli Marija.

Vaikai patys užaugo

Smiltynės 26 name, viename kambaryje, Marija užaugino tris vaikus.

„Išvažiuodavau su vežimuku pusei dienos. Palei krantinę, miškais, kaip koks oras būdavo. Jeigu vėjas - tai per mišką eidavau. Tai, žinot, tiek metų išgyvenus jau viską žinai: kur eiti, kur neiti.

Kai į darbus eidavome, palikdavome vaikus vienus, užrakintus. Dabar jau būtų atėmę iš mūsų vaikus", - svarsto Marija be jokio kartėlio, tiesiog konstatuodama pasikeitusį pasaulį.

Sunkiausia gyvenimo našta - dukros netektis.

„Kiek verkiau, ir be akių likau, be visko“, - nutyla akimirkai, ir šis trumpas sakinys pasako daugiau nei ištisa knyga.

Trūksta parduotuvės

Dabar Marijai 93-eji. Gyvena viena. Sūnus - čia pat, Smiltynėje, dukra - Klaipėdoje. Klaipėdoje ir anūkai. Niekas neišvažiavo.

Dabar ponios Marijos dienos teka ramiau, tačiau iššūkių netrūksta.

„Aš vos pastoviu ant kojų. O labiausiai trūksta parduotuvės Smiltynėje. Kiekvieno duonos kepalo ar pieno pakelio tenka prašyti anūkų.

Brangus ir keltas, tai anūkai turėjo čia prisiregistruoti, kad gautų lengvatą persikelti.

O naktimis po langais šeimininkauja šernai, kurie gudriai prasikasa pro tvorą ir išrausia daržą. Tai tik gėles auginu, na, dar bulves kelias, svogūnų.

Sunku jau man, sunku“, - atsidūsta senolė ir rankose vėl sugniaužia sekatorių. Kol yra jėgų, ji tvarko savo pasaulį pati.“