Solfedžio - ne tik apie natas, o apie kritinį mąstymą: Laimos Sugintienės gyvenimo filosofija

Jos dėka solfedžio ar muzikos istorija tampa ne tik akademiniais dalykais, bet ir erdve kritiniam mąstymui, kontekstų suvokimui bei platesniam žvilgsniui į kultūrą. Pati pedagogė neslepia - jai svarbiausia ne egzaminų rezultatai, o tai, ką mokiniai išsineša kaip vidinį stuburą.

Šis požiūris atsispindi ir už klasės ribų. L. Sugintienė aktyviai dalyvauja Klaipėdos kultūriniame gyvenime, rengia muzikines keliones Europoje, o kartu su bendraminte suburtas operos mylėtojų klubas „Opergrimai“ tapo savotiška suaugusiųjų lavinimo ir švietimo forma - kelionėmis, kuriose prieš klausimą suteikiamos žinios, o po jo - refleksija.

Svarbiausia: už viso to slypi ne prestižo ar „žinomų vardų“ paieškos, o kur kas paprastesnė, bet ir sudėtingesnė idėja - kad muzika atsiveria tik tada, kai jai skiri smalsumo ir vidinio įsiklausymo. Būtent apie tai - pokalbis su Laima Sugintiene.

Jūs dažnai apibūdinama kaip mokytoja, turinti išskirtinį muzikinį skonį.

Man atrodo, kad kiekvieno skonis, kad ir koks jis būtų, yra išskirtinis. Vienas - toks, kitas - kitoks.

Aš jau viename interviu esu sakiusi - man gera būti mokytoja, ir aš visiems sakau, kad aš esu mokytoja, aš esu „įtakotukė“. Man labai patinka tai daryti - turėti galimybę kurti, daryti įtaką.

Man atrodo, kad mokytojas yra absoliučiai prestižinė profesija. Manau, tai nėra susiję su tuo, kiek už tai mokama, nes dabar tą prestižą tarsi bandoma sutapatinti su mintimi, kad padarysime ją prestižinę, kai jau daugiau mokėsime. Aš visiškai kitaip mąstau.

Ar muzikinis skonis yra labiau dovana ar ilgo klausymo ir patirčių rezultatas?

Tokio turbūt vienareikšmiško atsakymo nėra. Galbūt kažkas ir turi iš karto tą dovaną - nežinau. Gal ir turi. Aš iš savo pedagoginės patirties esu turėjusi keletą tokių mokinių, kurie, nors ir neklausė labai daug muzikos, gyvendami kaime neturėjo galimybių lankyti koncertų, vis tiek turėjo labai aiškų, išlavintą santykį su muzika.

Pavyzdžiui, jie nuėjo į šiuolaikinės muzikos festivalį „Permainų muzika“. Ir kai aš išgirdau jų vertinimus, ką jie girdėjo, kaip girdėjo - supratau, kad, matyt, vis dėlto yra ir tas, ką vadiname dovana.

Bet aš manau, kad skonis yra lavinamas. Lygiai kaip ir maisto, vyno, kavos ir panašiai. Ir šiandien, kai sutinkame žmogų, kuris sako: „Kaip tu gali tą sausą vyną gerti? Acto skonis“, - tai supranti, kad jo skonis nėra lavinamas. Tai man atrodo, su muzika yra taip pat.

Tai galima sakyti, kad ir muzikinis skonis neturi draugų?

Ne visai taip. Tikrai nesu prieš populiariąją muziką, bet esu prieš „popsą“. Ir „popsas“ vis tiek bus „popsas“. Skonis ir yra apie tai... Na, jeigu žmogus klauso tik „popso“, tai tikrai sakyčiau, kad žmogus neturi muzikinio skonio...

Ar gera muzika žmogų keičia? Ką tai duoda žmogui?

Man kuo toliau, tuo labiau gaila žmonių, kurie nepatenka į tam tikras aplinkybes, kurie nepatiria to, ką patiri gerame koncerte. Tai yra tie šiurpuliukai, kai tau tikrai pasišiaušia oda, ir ji dar ilgai būna pasišiaušusi vien prisiminus tą emociją.

Pirmas dalykas yra tai, kad turbūt turi sutapti aplinkybės - kažkas gal turi pastūmėti, kažkas pakomentuoti, kažkas galbūt padėti suprasti, ką ten girdėti. Nes tikrai per savo jau netrumpą buvimą šiame kelyje esu sutikusi žmonių, kurie apie operą yra pasakę: „Aš nesuprantu, ko jos ten klykauja.“

Pavyzdžiui, šiandien skaičiau vienos užsienio dainininkės, kuri dabar dainuos „Karmen“ Vienos vasaros festivalyje, mintis. Ir ji pasakojo, kad anksčiau sakydavo apie solistes: „Ko jos ten cypauja?“ Ir tiesiog nesuprasdavo, kad čia tas grožis.

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Tai yra kelias, procesas. Ir turbūt viename amžiaus tarpsnyje mums patinka vienokia muzika, vėliau kitokia, dar vėliau jau tam tikrų kūrinių net nesinori klausytis, nes jie atrodo per paprasti, juose per mažai minties.

Aš manau, kad muzika lavina. O ar žmogus dėl to tampa geresnis ar blogesnis - čia man tokia truputį klišė. Tarp labai gerų muzikantų yra tikrai labai nesimpatiškų žmonių. Ir pirma pavardė, kuri ateina į galvą - tas pats Richardas Wagneris. Kaip asmenybė, jo pažiūros ir visa kita, nepasakytum, kad jis buvo geras žmogus... bet jeigu kas sakytų, kad jis nėra genijus, tikrai stipriai ginčyčiausi. Tai nebūtinai tolygūs dalykai.

Buvimas tinkamoje aplinkoje savaime veikia. Tai panašu į dainavimą chore - man, pavyzdžiui, tai labai patinka. Aš į dainų šventes važiuodavau ne lydėti mokinių, o būtinai dainuoti kartu su jais. Čia tokia savotiška „sekta“ - mes kvėpuojam tais pačiais dalykais.

Ir man ypač svarbu po koncerto turėti su kuo jį aptarti - ne tik „patiko“ ar „nepatiko“, bet giliau: kaip tu girdėjai, ką tu girdėjai. Kartais su vyru Steponu net koncerto metu, tam tikru momentu susižvalgome ir suprantame, jog vienodai išgirdome, vienodai sureagavome!

Tai noras dalintis, išgyventi, aptarti. Ir jeigu tą norą gali patenkinti po koncerto - tai yra du viename: ne tik geras koncertas, bet ir dar bendras išgyvenimas po jo.

Jūsų vyras, Steponas, yra profesionalus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro muzikantas. Galvoju, ar galima sakyti, kad viena iš savybių, už kurią jį įsimylėjote, yra jo muzikinis skonis, o viena iš dedamųjų kodėl porai gera kartu daugybę metų, kad jo darbas ir aplinka jus atvedė prie dažnesnio muzikos klausymo ir „degustavimo“?

Sunku atsakyti. Mes tiesiog kartu mokėmės Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Ir tai klasikinis kelias, tradicinis - tokių porų yra tikrai ne viena.

Bet Steponas yra daug geresnis muzikantas negu aš… Nes aš - teoretikė. Aš muzikos mokykloje aštuonerius metus smuikeliu griežiau, ir tiek. O jis muziką patiria iš vidaus - iš orkestro ložės, ir jo girdėjimas yra kitoks. Man tikrai visada labai smalsu išgirsti jo nuomonę.

Bet čia pat noriu ir papildyti, kad kai mes pradėjome draugauti, o vėliau jau ir susituokėme, jis sakė: „Nu jau prasčiausia, kas gali nutikti - tai sėdėti teatro duobėje.“ Tai yra tai, ką jis dabar ir daro (juokiasi).

Ir čia, kaip sakau, kas kam yra pirminis, kas antrinis… Tikrai jis mane labiau priartino prie džiazo muzikos. „Šimkinės“ laikais jis gyveno „ant kambario“ su saksofonininku Petru Vyšniausku, tai šis, papjaustęs kaimiškų lašinių, uždėdavo kokią džiazo plokštelę. 

Jie turėjo patefoną! Sovietmečiu tai nebuvo taip jau dažna. Ir tai nebuvo džiazo standartai, o daug modernesnis džiazas. O kad jis yra operoje „pilna koja“, tai čia jau be jokių kalbų yra ir mano nuopelnas, nes tai aš jį ne kartą vedžiausi į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje.

Dar studijų laikais mes išvažiavome į Leningradą, pirmą užsienio kelionę - sovietmečiu tik tai buvo įmanoma, ir ten, garsiajame Marijos teatre, sugebėjome pakliūti į Wagnerio „Lohengrino“ premjerą.

Opera vyro gyvenime tikrai atsirado ne be mano įtakos, o mano gyvenime platesnis žanrų laukas atsirado irgi ne be Stepo indėlio. Tai čia toks savotiškas simbiozės dalykas.

Jūs visą gyvenimą esate ne tik šalia muzikos, bet ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos, kur dėstote muzikos teoriją.

Taip, ir įdomiausia, kad jau metus ir vyras Steponas yra mano kolega. Grįžome ten, nuo kur viskas prasidėjo. Kartą į svečius užėjęs sūnus pasižvalgęs po mūsų svetainę sako: „Pakliuvau į mokytojų kambarį.“

Kas jums šiandien yra konservatorija?

Negaliu būti objektyvi, nes aš esu „šimkiukė“ iki kaulų smegenų - absoliučiai. Aš taip jaučiuosi. Mokiniams prisistatau, kad esu lietuvė, klaipėdietė ir „šimkiukė“ - tai trys svarbiausi dalykai, kaip aš save apibūdinu. Ir man tai yra tikrai labai svarbu.

Per tuos metus, kol jie būna mano klasėje, be solfedžio ir kitų dalykų, kurių aš mokau, visada stengiuosi „instaliuoti“, „užkrėsti“, parodyti, kuo ši mokykla yra išskirtinė ir ypatinga. Ir visą laiką sakau: čia tikrai yra ne sienos, o kažkas daugiau.

Mes esame labai retas atvejis, kai mokykla tebeveikia toje pačioje vietoje, kur buvo įkurta - su pertraukomis per karą ir pokarį, bet vis tiek toje pačioje vietoje. Aš tai labai vertinu, labai jaučiu ir man tai yra svarbu.

Visos muzikinės šaknys Lietuvoje labai stipriai susijusios su konservatorija - kaip ir Stasio Šimkaus suburtas simfoninis orkestras, tai tiesiog stebuklas tais laikais. Ir kiti dalykai man yra labai brangūs.

Mūsų teorijos skyriuje po posėdžio kalbėjome, kad visos mokytojos, kurios šiuo metu dirbame, esame „šimkiukės“, tik skirtingų laidų. Ir tarp dabartinių pedagogių yra net keturios mano buvusios mokinės - tai, matyt, kažkas gerai veikia (juokiasi).

Paprovokuosiu: jeigu reikėtų rinkti stereotipiškai nuobodžiausią dalyką, tai būtų solfedžio. Tačiau jūs šį dalyką sugebate paversti labai įdomiu. Ir mokiniai ne kartą jus yra pripažinę kaip geriausią, įdomiausią mokytoją. Tai kaip jums taip pavyksta?

Pasiginčyčiau. „Geriausia“, „populiariausia“ ir visaip kitaip - per ilgą pedagoginį darbą man visokių pravardžių mokiniai yra „dovanoję“ (juokiasi). Bet tai turbūt labiau susiję su muzikos istorija, aš taip įsivaizduoju. Ir tas dalykas, ypač muzikos kūrinio analizė, leidžia daryti tai, kaip aš ir suprantu mokytojo misiją - pirmiausia kaip skatinančią mąstyti.

Ir tame pristatyme, už ką mane nominavo prieš kelerius metus, man labai įstrigo žodis „mąstymas“. Tikrai buvau labai laiminga, nes mokiniai tai pagavo, suprato. Arba kai skaitai šiandien Europos teatruose dainuojančios solistės interviu ir ten randi sakinį, kad „smalsumo geną“ jai instaliavo Sugintienė. Ir man tai yra svarbiausia.

Aš daugybę kartų esu sakiusi mokiniams: galiu dėstyti bet kokį dalyką, kad ir siuvinėjimą, nes svarbu ne tai, ką dėstai - aš vis tiek pasakosiu apie kritinį mąstymą ir kitus dalykus. Pats dalykas - solfedžio, muzikos istorija ar analizė - man yra tik instrumentas. Aš mokau visai kitų dalykų...

Ir va tame mūsų švietime viena didžiausių problemų yra tai, kad viskas ruošiama egzaminui. Kai kurie mokytojai, net kolegos, sako, kad „atidirbinėja“ metodikas, schemas, kaip išlaikyti egzaminą - man labai liūdna tai girdėti. Aš visada noriu siekti kitų tikslų, ir kartais net pavyksta.

Papasakokite apie „Opergrimus“. Ar tai gimė iš jūsų noro atrasti geras aplinkybes, pamatyti, išgirsti kažką nuostabaus? T. y. ar jūs nelaukėte aplinkybių, o jas pati susikūrėte?

Man turbūt niekada nebuvo taip, kad laukčiau kažkokių aplinkybių. Aš visada pati to siekiau. Dar studijų metais mėginome važiuoti ten, kur buvo įmanoma, kad pamatytume, išgirstume ryškiausius kūrinius ir atlikėjus.

Vėliau pati kūriau aplinkybes savo draugams, giminaičiams - tokiu mikroautobuso formatu, 12-14 žmonių, taip važinėdavome, kol pagaliau supratau, kad man tai patinka, ir kad galima tas galimybes išplėsti.

Antra dedamoji buvo tai, kad baigiau gidų kursus - tai buvo sena mano svajonė. Kartą pasakiau sau: kiek galima atidėlioti - reikia eiti ir baigti. Ir labai džiaugiuosi, kad tiek atidėliojau, nes mano grupėje susirinko labai įdomūs žmonės - skirtingų profesijų, bet visi smalsūs, besigilinantys.

Buvo ir muzikologų, ir gydytojų, ir kunigų, ir karininikų - labai įvairi kompanija. Aš ten susipažinau su Lina Astrauskiene, su kuria vėliau ir pradėjome „Opergrimų“ kelionę.

Tuo metu neturėjau konkretaus tikslo vesti ekskursijas - man tiesiog patinka pasakoti. Tačiau kartais vesdavau ekskursijas Klaipėdoje, bet vis norėjau, kad tai būtų susiję su muzika. Net buvau susidariusi Klaipėdos muzikinį maršrutą.

Ir tada pamažu gimė idėja, kad tai galima daryti plačiau. Per COVID laikotarpį sūnus papasakojo apie vienos moters rengiamas edukacijas apie dailę - pirmiausia Vilniuje, o tada keliaujama žiūrėti originalų į užsienį.

Ir aš supratau - čia ir yra tai, ką noriu daryti: kad būtų „namų darbai“ - pasiruošimas, kad žmonės žinotų, dėl ko važiuoja, o ne tiesiog „prie sienučių nusifotografuoti“. Taip pamažu „Opergrimai“ ir gimė.

O kiek metų jie jau veikia ir kokie pasiekimai?

Nežinau, ką vadinti pasiekimais… Ketvirti metai, ketvirtas sezonas šiuo metu planuojamas.

Turbūt pasiekimas yra tai, kai neseniai skambina vienas iš „Opergrimų“ dalyvių, kuris jau važiavo su mumis, nežinau, tris ar keturis kartus - ne muzikantas, žmogus iš viešojo maitinimo sektoriaus, kuriam Palangos Basanavičiaus gatvės garsinis fonas anksčiau nekeldavo šoko. Ir jis man sako: „Laima, skambinu, nepraleiskit - bus transliacija iš Šionbruno rūmų.“ Aš manau, kad tai nuostabu.

Man gera būti mokytoja, ir aš visiems sakau, kad aš esu mokytoja, aš esu „įtakotukė“. Man labai patinka tai daryti - turėti galimybę kurti, daryti įtaką. Jeigu žmogus klauso tik „popso“, tai tikrai sakyčiau, kad žmogus neturi muzikinio skonio... Kai kurie mokytojai sako, kad „atidirbinėja“ metodikas, schemas, kaip išlaikyti egzaminą - man labai liūdna tai girdėti. Aš visada noriu siekti kitų tikslų, ir kartais net pavyksta.

Pasiekimas yra, kai žmonės, kurie buvo labai toli nuo klasikos staiga pradeda kitaip girdėti. Arba žmonės, kurie į koncertus žiūrėdavo kaip į kažką visiškai svetimo, staiga sausio pirmą žiūri simfoninį koncertą, o žodžio „simfonija“ anksčiau net nebuvo jų žodyne.

Ir jie jau žino, kas dirigentas, ir atskiria, kada dainuoja baritonas, o kada tenoras. Tai yra pasiekimas!

Galų gale gal pasiekimas yra ir tai, kai žmogus, kuris gal labiau dėl kompanijos važiavo su mumis ir sakė: „Aš buvau Vienoje 15-20 kartų“, po kelionės sako: „Supratau, kad aš nebuvau Vienoje - tik dabar supratau, kuo ypatingas šis miestas.“

Kokiuose miestuose, šalyse jau buvote ir ką pamatėte? Ir kas jūsų keliautojams paliko giliausią įspūdį?

Gal reiktų klausti keliautojų, o man pačiai - kadangi aš neblogai kalbu vokiškai, vokiečių, austrų kultūra ir mentalitetas man labai savi, todėl viena iš pagrindinių krypčių yra Viena, Berlynas, Miunchenas. Dabar jau rugsėjį keliausime į Milaną - darau programą.

Ir man pačiai atrodė, kad apie kai kurias vietas, ypač per muziką ir kitus dalykus, žinau labai daug. Bet dabar pati suprantu tai, kaip ta moteris pasakė - kad „supratau, jog nebuvau supratusi“. Po jau kokių penkiolikos kartų suprantu, kodėl Vienos miesto simbolis - Mozartas.

Kiekviena kelionė vis dar prideda kažką naujo. Aš kiekvieną kartą stengiuosi pati sau atrasti naujai. Lygiai kaip pamokose - man tikrai neįdomu pasakoti tą patį.

Tai turbūt labiau ne apie maršrutų geografijos plotį, o labiau apie gylį.

Įdomiai pasakojote apie bilietų į užsienyje planuojamus lankyti spektaklius, koncertus gaudymą.

Tai nėra lengva ir kelia labai, labai daug streso. Nes „Opergrimai“ nėra kažkokia garsi kelionių agentūra, kur galėtum paprastai užsisakyti bilietus per grupinį kanalą. Kai kur aš jau turiu tą ryšį, bet visgi.

Pavyzdžiui, dabar, kai į La Scalos operą keliautojams pirkome bilietus, kolegė Lina pirmą kartą dalyvavo tame procese, tai sakė: „Čia žuvo daug nervinių ląstelių.“

Ir dabar, kai viskas gerai praėjo, galiu pasakyti, kaip buvo, tarkim, su Berlynu. Aš turėjau operos bilietus, turėjome skrydžių bilietus, bet dar neturėjome simfoninio koncerto bilietų, nes prekyba dar nebuvo prasidėjusi.

Ir kadangi žinau, kad Berlyno filharmonijoje vienu prisijungimu parduodami tik keturi bilietai, ir tu nežinai, ar antru prisijungimu dar pateksi į laukimo „kambarėlį“, ar jau jų nebebus… Tai kol laukiau, man jau gimė mintis: „Gerai, jeigu nepavyks - darysim loteriją.“ Nes tada būtų tik keturiems žmonėms galimybė nueiti. Bet viskas baigėsi laimingai - bilietus gavome visiems.

O gal galim palyginti su Lietuva?

Nežinau… Ir pas mus būna koncertų, kur bilietai išperkami žaibiškai. Tai turbūt nėra didelio skirtumo.

Kai renginys - koncertas ar pastatymas - sunkiai parduodamas, ką tai, jūsų manymu, reiškia?

Čia gali būti labai daug priežasčių, jeigu kalbėtume apie Klaipėdą - kartais būna, kad dubliuojasi kažkokie renginiai ir jie konkuruoja tarpusavyje.

Galbūt tai labiau susiję su publikos neišprusimu, o kartais - su snobiškumu: jeigu vardas dar nežinomas, neišgarsintas, tai žmonės tiesiog nesirenka.

Bet tokio dalyko, kaip įvyko Milane, La Scala, aš per visą savo kelionių istoriją dar nebuvau patyrusi - kai po trijų valandų nuo prekybos pradžios nebuvo nė vieno bilieto iš šešių spektaklių. Man buvo šokas, kad taip apskritai gali vykti.

La Scala tikrai yra labai išpūstas prekės ženklas. Aš ten esu buvusi - ir jokio ypatingo stebuklo scenoje, ko nepamatytum kitur, ten tikrai nėra. Bet žmonėms tai yra simbolis, kaip musulmonui - Mekos aplankymas. „O, La Scala…“ Dabar tikrai yra daug labai stiprių operos teatrų.

O „Opergrimuose“ dažniau važiuoja ne profesionalai, kai kurie su mumis važiuoja jau ketvirtą ar net penktą kartą - tai viena pusė. Kita dalis - tai, ką mes darome su Steponu ir draugais: keliaujame ir į ne tokius „išpūstus“, bet kartais daug aukštesnio lygio pastatymus, koncertus su labai gerais atlikėjais. Dažnai tai sudėtingesnio, šiuolaikiškesnio repertuaro renginiai. Bet žmonėms tai ne visada veikia - taip yra. Čia jau rinkodaros ir kiti klausimai.

Pabaigai, Laima, kas jums šiuo metu gyvenime svarbiausia?

Taika.