Sondra Simana: „Tada, kai esi savimi, atsidaro durys. Tiesiog“

Sondra, jūsų kūrybos erdvės stebina tiek pločiu, tiek gyliu. Kaip pasirenkate ir suvaldote skirtingas saviraiškos sritis savo gyvenime?

Žmogus, ką nors pradėdamas, visada tariasi su savimi. Man atrodo, labai svarbu, kad tai, ką darau, man būtų įdomu 100 proc. Nes pinigai, kuriuos gauni rašydamas projektą, yra labai mažas ir tikrai nemotyvuojantis uždarbis, tačiau nematerealios naudos yra labai daug.

Kas yra mūsų realybė? Fizinė realybė - labai nedidelė dalis mūsų tikrosios realybės, į kurią įeina ir sąžinė, santykiai, jausmai...

Pagrindinė taisyklė, kurią taikau sau: „Nesusireikšmink ir nenorėk atrodyti graži.“ Mes visi, o ypač moterys, labai norime atrodyti gražios, erotiškos deivės. Neseniai žiūrėjau prancūzišką filmą „Elito kine“. Žaviuosi, kaip prancūzai moka atskleisti moters esmę. Filmo herojė atrodo labai natūrali, gal net feministiška, nepasidažiusi, nesusitvarkiusi, tačiau gundanti, nes gundymas yra jos vidinė būsena.

Kaip išeiti į viešumą ir išlikti natūraliai? Man tai atrodo labai svarbu. Mūsų visuomenė labai vertina įvaizdį „Aš esu kietas (-a)“. Man tas buvimas „kietu ar kieta“ atrodo provincialus. Atvažiavęs į miestą iš kaimo žmogus nori atrodyti „kietas“. Aš į Klaipėdą atvažiavau iš Vilniaus ir neturiu noro būti reikšminga, noriu tik būti savimi.

Tada, kai esi savimi, atsidaro durys. Tiesiog.

Visgi reikia didelės vidinės drąsos imtis to, kas tau pačiam nauja, ir dar tai pateikti į viešumą. Pavyzdžiui, performanso.

Pernai vieną iš mano projektų - parodą „Klaipėdos bohema“ pristatėme su performansu. Per parodos atidarymą aš pati ir kitos klaipėdietės moterys menininkės pasirodėme pasikabinusios netikras krūtis. Taip, tam reikėjo drąsos. Kai ką tas performansas šokiravo. Galbūt kažkas galėjo sakyti, kad štai Sondra vaikšto su „papais“, tačiau tai to žmogaus, kuris mato tik paviršių, problema.

Aš nesitapatinu su idėja, kurią išreiškiu. Šio performanso idėja buvo parodyti, kad Klaipėdos bohemos moterys mūzos virto žmonomis arba „papais“, jų kūrybos neliko. Kas iš kuriančių klaipėdiečių moterų išliko kūrėjomis po to, kai ištekėjo, pagimdė vaikus? Vienetai.

Šiais metais jūsų projektas „Šiuolaikinė feministės malda didžiajai Deivei Motinai“ skirtas Marijos Gimbutienės atminimui ir feminizmo temai. Kas jums yra feminizmas?

Projektą taip pavadinau su humoro, ironijos gaidele. Klaipėdoje žodis „feministė“ neturi teigiamos prasmės. Dauguma iš karto galvoja apie radikalias feministes, kurios teigia LGBT reikalavimus ir pan. Tad sumanymas įvesti feministinį diskursą man pačiai buvo iššūkis.

Aš pati į feminizmą žiūriu buitiškai. Man tai - moters laisvė jaustis moterimi, tokia, kokia ji yra, ir reikštis kultūroje, politikoje, visose sferose.

Man atrodo svarbu, kad moters raiška nebūtų įsprausta į rėmus. Lietuvoje feministėmis galėtume vadinti moteris politikes, tačiau akivaizdu, kad šioje sferoje jos elgiasi pagal vyriškus standartus.

Projektą įkvėpė Marijos Gimbutienės asmenybė. Šiais metais Lietuva ir visas pasaulis mini jos gimimo 100-metį. Norėjosi suformuluoti žinutę apie M. Gimbutienę Klaipėdai nuo Rašytojų sąjungos. Norėjosi, kad ta žinutė kūrybiškai pratęstų grasiosios archeomitologės idėjas. Pati M. Gimbutienė buvo labai išradinga, įkvepianti kitus asmenybė, netilpusi į klasikinio archeologo mokslininko paveikslą. Pažymėtina, kad ji pati savęs netapatino su feminizmu, tačiau jos idėjas apie didžiąją Deivę Motiną išgirdo ir naudojo JAV feministės.

 Performansas „Belaikiai ženklai“ Skulptūrų parke. Dalyviai: Julija Baranova, Juntaute Bytaute, Sondra Simana, Romas Klimavičius. Martyno JANKEVIČIAUS nuotr.

Į jūsų projektą įsitraukė nemažas žmonių ratas.

Septyni performansai - įgyvendinti, aštuntas - dar bus. Man atrodo, kad socialinis performansas - tai viešas veiksmas, kurį gali atlikti nebūtinai menininkas, bet kiekvienas žmogus, kuris nori ir turi ką pasakyti, meno kalba sureaguoti į aktualų visuomenei reiškinį. Tam reikia tik atsakomybės, laisvės ir drąsos.

Projektas buvo suformuotas iš skirtingų žanrų. Man pačiai visada svarbus intelektualinis indėlis. Tad buvo surengtos dvi paskaitos: etnologės Daivos Vaitkevičienės paskaita apie M. Gimbutienės asmenybę, jos darbus. Paskaitos įrašą galima rasti „Youtube“. Antrą paskaitą apie Medėjos mitą literatūroje skaitė feministinės literatūros tyrinėtoja Eglė Kačkutė. Ši paskaita buvo labai skaudžia, tabu pažymėta vaikžudystės tema. Po paskaitos vyko diskusija „Motinos įvaizdis mūsų kultūroje“ apie tai, kaip moterys įspraudžiamos į pavyzdingos mamos, „supermamytės“ įvaizdį, kenčia depresiją. Man pačiai buvo labai įdomus choreografės Agnijos Šeiko pasidalinimas, kaip motinystė keičia šokėjos kūną ir santykį su juo.

Beno Šarkos ir ko performansas Turgaus aikštėje „Šaknys - šakės“.

Dar viena projekto dalis - Preiloje, žymiojoje „Gelmėj“, suorganizuotos kūrybinės dirbtuvės su Gabriele Labanauskaite. Jose dalyvavo 14-15 žmonių ir visi sukūrė po performanso scenarijų. Dirbtuvių tikslas buvo atrasti aktualią žinutę ir suformuluoti idėją, kaip ją perduoti. Antros dirbtuvės su Sandra Bernotaite buvo skirtos performanso praktikai. Jų dalyviai mokėsi kvėpavimo, judėjimo ir kitų vidinės būsenos transformacijos praktinių dalykų, reikalingų pasirodant viešumoje.

Prie projekto prisijungė ir žinomiausias Klaipėdos ir Lietuvos performeris Benas Šarka. Įdomi buvo jo performanso teorija apie vidinį žinojimą - mokšą. „Mes visi žinome, kas yra nemokša, bet pamiršome, kas yra mokša, tai mūsų vidinis žinojimas, šaknys“, - sakė Benas užsiėmime.

M. Gimbutienė taip pat ieškojo Senosios Europos šaknų, tyrinėdama archeologinius radinius, Benas gi ieško šaknų praktikuodamas mokšą. Dalyvaudami jo performanse „Šaknys - šakės“ rinkome šaknis dabar perkastoje, išverstoje Klaipėdoje. Iš tų šaknų susukome lizdą. Performansai vyko prie Dangės, Turgaus aikštėje.

Aš pati dalyvavau performanse „Šaknys - šakės“ dabar tokioje švarioje, nekaltoje Turgaus aikštėje. Apsirengiau vyrišku baltu kostiumu, kurį man padovanojo Nijolė Kepenienė (tai jos žento vestuvinis kostiumas). Važiuoju į Turgaus aikštę. Nežinau, kas bus, ir tariuosi su savimi, kad turiu būti čia ir dabar ir daugiau niekuo nesirūpinti.

 Jono Baltoko ir Teresės Baltokaitės performanso „Grobis“ filmavimas.

Tie, kas žiūrėjo performansą iš šalies, paskui klausė, ar mes buvome susitarę, kas po ko ir kaip vyks. Bet mes nieko nebuvome susitarę. Benas tik pasakė: „Mušime ritmą ir viskas vyks.“ Ir iš tiesų įvyko. Visi klausėme ritmo, žiūrėdami vieni į kitų veiksmus. Patyriau performerio būseną.

Dar vienas performasas bus Klaipėdos senojo turgaus aikštėje. Milda Rauktytė nori padaryti gana drastišką performansą apie moterų ir vyrų santykius. Ši tema aktuali jai, bet kartu paliečia daugumą žmonių.

Kad ir kaip intelektualiniame diskurse mes kalbėtume apie 72 lytis, praktiniame gyvenime dažniausiai yra dvi lytys. Man atrodo, kad tas atotrūkis yra padiktuotas virtualios realybės. Socialiniuose tinkluose galiu būti kuo noriu: vyru, moterimi ar belyčiu žmogumi, kačiuku ar juodaodžiu, bet realybėje esu, kas esu. Tokia šių laikų fizika ir metafizika.

Mačiau Beno performanso videoįrašą socialiniuose tinkluose, kuriame užfiksuota vieno klaipėdiečio reakcija į vėlyvą rudenį, viduryje miesto nuogą vaikščiojantį ir šaknis renkantį performerį. Kokių dar klaipėdiečių reakcijų sulaukėte?

Nebuvo nė vienos blogos reakcijos. Žmonės reaguoja labai tolerantiškai ir įsitraukia į veiksmą. Mūsų visuomenė yra pripratusi prie to, kad viešose erdvėse gali vykti netikėtų dalykų.

Man labai patiko, kaip žmonės reagavo ir įsitraukė į M. Gimbutienei skirtą performansą „Belaikiai ženklai“ Skulptūrų parke. Į suglaustus žmonių delnus liejome gipsą ir kūrėme skulptūrines delnų atliejas. Viena močiutė, ėjusi pro šalį su vaiku, sako: „Noriu išsilieti dvi atliejas, vieną paliksiu parke, o kitą parsinešiu į namus kaip suvenyrą.“

Benui atliekant performansą, sustodavo visokių keistų vyrų ir su nuostaba reagavo, net su keiksmais, replikomis, klausė, ar čia pagoniški ritualai vyksta. Man tai yra smagi miesto gyvenimo dalis. Mes žavimės Berlyno, Londono, Paryžiaus miestų gyvenimu, nes ten žmonės gatvėje viešai išreiškia menines idėjas.

Pas mus menas vis dar yra labai uždaras, tik Parodų salėse, tik profesionalams skirtas. O performansas tuo ir žavus, kad leidžia išeiti į erdvę ir išsakyti savo idėjas, ir neužteršti tos erdvės.

Po performanso viskas yra išvaloma arba paliekami tik laikini ženklai, jeigu jie dera su erdve, kaip suglaustų delnų gipso atliejos Skulptūrų parke.

Dėl to, kad nusukuriama nieko, kas turėtų išliekamąją vertę, performanso menas neretai sulaukia ir kritikos.

Tuo pačiu būtų galima apkaltinti ir teatrą, kuris taip pat yra laiko kalėjime.

Todėl performanso meną labai svarbu dokumentuoti įrašant video. Mes taip pat stengiamės tai daryti. Sukurtas pusvalandžio triukmės filmas ir sukaupta daug vaizdo medžiagos.

Beje, Beno Šarkos performansą „Šaknys - šakės“, Jono Baltoko performansą „Grobis“ nufilmavo kino profesionalas Edis Jurčys. Labai smagu, kad žmogus, sugrįžęs į Klaipėdą vos kelioms savaitėms, pakviestas mielai prisijungė.

Ievos Rutės performansas „Tvėrimas“ kelyje į keltą.

Sondros Simanos asmeninio albumo nuotr.