Tai ne tik pasakojimas apie Sąjūdžio kartos menininkus, bet ir drąsus literatūrinis eksperimentas, kuriame dokumentika persipina su fikcija, o pasakotojais tampa tie, kurių nebėra tarp gyvųjų.
Su naujos knygos autore kalbamės apie didžiulį tiriamąjį darbą, kūrybinį įkvėpimą ir drąsą kalbėti mirusiųjų balsais.
Sondra, jūsų naujasis romanas nagrinėja labai konkretų laikotarpį - pirmuosius nepriklausomybės metus Klaipėdoje. Tai laikas, kurį daugelis prisimena, bet galbūt jau pradeda pamiršti. Kas jus paskatino grįžti būtent į šį dešimtmetį?
Mane stipriai pagavo tai, kad šio laikotarpio herojai - tai gyvi žmonės, tai yra mano karta. Sąjūdžio karta.
Ryžausi rašyti šį romaną todėl, kad esu tos kartos žmogus, ir man atrodė, jog autentiškas buvimas toje epochoje yra visai kas kita, nei tiesiog skaityti dokumentus apie tai, kas vyko prieš šimtą metų.
Tai vyko ir su manimi, ir šalia manęs. Kaip yra puikiai pasakęs vienas iš tos bohemos atstovų - tai nėra nostalgija, tai tiesiog mūsų jaunystė.
Laikas, kai Lietuva kėlėsi, pradėjo kvėpuoti ir turėjo labai daug vilties.
O jauni žmonės, kupini perspektyvų, tą viltį generavo. Manau, kad šios būsenos yra pažįstamos ne tik mums, bet ir latviams, estams - visiems, išėjusiems iš imperinės teritorijos.
Potvynis - neretas reiškinys Klaipėdoje. Apie kokį potvynį kalba romano pavadinimas?
Tuometinė Klaipėda per dešimtmetį išgyveno dvi tragiškas potvynio bangas. Romane aprašomo pirmojo potvynio metu, 1993 m., nuskendo sovietinę prabangą reprezentavęs laivas-restoranas „Regata“, taip simboliškai pažymėjęs sovietų imperijos žlugimą.
Antrojo potvynio metu - 1999 m. - nuskendo žymiausias uostamiesčio menininkas. Potvynis romane veikia kaip reali gamtos stichija, kaip filosofinė perspektyva ir kaip nerimo dėl ateities išraiška.
Kūrinio žanras - romanas, tačiau jį rašėte pasitelkusi dokumentinę medžiagą. Papasakokite plačiau apie kūrybinį procesą.
Tai buvo milžiniškas darbas. Viskas prasidėjo nuo parodos „Klaipėdos bohema“, kuriai pasiruošti gavau stipendiją tyrimui.
Surinkau neįtikėtinai daug medžiagos: 59 interviu su to meto liudininkais - iš viso apie 100 valandų pokalbių įrašų. Taip pat surinkau per tūkstantį archyvinių nuotraukų.
Vienu svarbiausių tyrimo šaltinių tapo to meto Klaipėdos spauda ir konkrečiai „Vakarų ekspresas“.
Tai buvo laikraštis-bomba, visiškai kitoks nei dabar. Dabar spauda yra objektyvi, tačiau tarsi nudrenuota, o tada laikraštis kalbėjo labai jausmingai ir čaižiai, be skrupulų. Pirmuose dienraščio puslapiuose buvo spausdinami straipsniai apie žudymus, publikuojami lavonų veidai.
Laikraštis norėjo paimti tikrovę už gerklės ir tėkšti ją skaitytojui.
Vienu svarbiausių tyrimo šaltinių tapo to meto Klaipėdos spauda ir konkrečiai „Vakarų ekspresas“. Tai buvo laikraštis-bomba.
Jis fiksavo viską: kiek kainavo viešbutis „Viktorija“, kaip keitėsi pinigai iš rublių į „žvėriukus“, net Lozoraičio rinkimų kampanijos detales. Visa tai tapo romano fonu.
Romane ypač išskiriate „Vakarų ekspreso“ žurnalistės Ivonos Žiemytės (1961-2015) kūrybą.
Ivonos Žiemytės tekstai man buvo nepaprastai svarbūs.
Perskaičiau viską, ką ji parašė - apie menininkus, socialiai apleistus žmones, smurtą patiriančias moteris.
Jos įvaizdžiai tokie stiprūs, kad aš juos sąmoningai naudojau.
Tai vadinu apropriacija - metodu, gerai žinomu dailėje.
Pavyzdžiui, Ivonos frazė apie Velykų rytą, kai ji jaučiasi „kaip krištolinė vaza su šnibždančiom kirmėlėm“, man tapo atspirties tašku visai scenai.
Aš neslepiu to - autorės žodyje išvardinu visus, iš kurių pasiskolinau bent žodį ar mintį.
Ivonos žodynas tapo romano žodynu.
Dar vienas mano įkvėpimo šaltinis buvo Fernando Pessoa „Nerimo knyga“.
Kai rašydama užstrigdavau, dažnai ją atsiversdavau. Tai buvo tarsi pagalba iš anapus, atsispyrimas nuo kūrybinio tramplyno.
Kaip realybės fragmentai virto menine fikcija romane?
Man užtekdavo mažos užuominos ir sukurdavau visą situaciją, personažus.
Pavyzdžiui, išgirstu, kad kažkas kažkam trenkė per veidą - ir iš to sukuriu visą istoriją, atskleidžiu motyvus, pasekmes.
Arba iš fakto, kad vienai žurnalistei prie durų paliko narkotikais apsinuodijusį žmogų, gimė visas įvykis, personažų santykiai, jų vidiniai išgyvenimai.
Taip iš tiesų nebuvo, kaip aš parašiau romane, bet impulsas buvo tikras.
Vienas ryškiausių pavyzdžių - „Regatos“ nuskendimas. Viena Artūro Šeštoko nuotrauka, kurioje fotografas, užfiksavęs skęstantį laivą, žiūri į berniuką lange, įkvėpė mane parašyti visą romano skyrių.
Taigi realūs įvykiai mane įkvėpė sukurti dramą, personažo būseną.
Dokumentinę informaciją pateikiate romano išnašose. Tai gana retas sprendimas grožinėje literatūroje.
Ilgai svarsčiau, kaip integruoti visą surinktą faktinę medžiagą, nepaverčiant romano sausu dokumentų rinkiniu.
Nenorėjau atsisakyti didžiulio padaryto darbo. Sprendimas atėjo natūraliai - visą tikslią informaciją, pavardes, datas, įvykius sudėjau į išnašas.
Vėliau, skaitydama Jorge Luiso Borgeso „Visuotinę nešlovės istoriją“, pamačiau, kad jis daro lygiai tą patį - kuria noveles, o išnašose pateikia tikslius istorinius faktus apie asmenybes.
Taigi, nieko naujo neatradau, bet džiaugiuosi, kad intuityviai priėjau prie panašaus sprendimo.
Romano struktūra - taip pat netradicinė. Jame veikia dešimt personažų, iš kurių devyni - realūs, o vienas - mistinis. Pasirinkote kalbėti „aš“ vardu, o pasakotojais tampa mirusieji. Kodėl?
Taip, romane kalba mirusieji. Beje, knygą rašant, mirė dar du žmonės, kurie taip pat atsiranda romane.
Pasirinkau „aš“ perspektyvą, nes ji leidžia kalbėti vidiniu balsu. Man tai buvo ypač svarbu.
Vidinis balsas leidžia būti keliose vietose vienu metu - galiu kalbėtis su kažkuo ir tuo pačiu metu galvoti apie visai ką kita, nuklysti, šokinėti laike ir erdvėje.
O tas dešimtasis, mistinis personažas atėjo pas mane sapne. Prabudau žinodama jo vardą, pavardę ir tai, kad nuo jo turi prasidėti romanas.
Jis veikia kaip Charonas, perkeliantis sielas, ir retkatčiais pasirodo Klaipėdoje, kurią romane vadinu „Mėmelio Twin Peaksu“.
„Mėmelio Twin Peaksas“ - intriguojantis pavadinimas. Davido Lyncho kūryba taip pat turėjo įtakos romanui?
Tuo metu „Twin Peaksas“ buvo nepaprastai populiarus serialas.
Vėliau sužinojau, kad ir rašytojas Rolandas Rastauskas yra pavadinęs Klaipėdą „Twin Peaksu“, bet aš tai atradau savarankiškai.
Tas pavadinimas tiko idealiai.
To meto Klaipėdoje tvyro grėsmės nuojauta, beveik visi mano herojai, talentingi ir gyvybingi, vienaip ar kitaip baigė savo gyvenimus anksčiau laiko, tragiškai.
Mistinis, nerimo kupinas „Twin Peakso“ pasaulis puikiai atliepė to meto Klaipėdos jauseną.
Šis romanas atrodo kaip tam tikras lūžis jūsų kūryboje. Kaip jis siejasi su ankstesniais jūsų darbais, pavyzdžiui, knyga „Iškamšų kontora“?
Manau, kad šis romanas yra stipriausias mano kūrinys.
Jame susijungia du man svarbūs dalykai: dokumentika ir žmogaus vidinis „aš“.
„Iškamšų kontora“ buvo antiutopija, žvilgsnis į posthumanistinę ateitį, kur žmogus praranda savo esmę, tampa funkcija.
O šis romanas - tai grįžimas į labai tikrą, jausmingą ir gyvą praeitį. Tai įsijautimas į tuos, kurie gyveno, jautė, kūrė.
Manau, kad įsijautimas, empatija yra tarsi amžina tėkmė, leidžianti mums perimti ir suprasti kitų patirtis.
Man pačiai buvo nepaprastai įdomu jį rašyti, net savotiškai gaila, kad jau baigėsi. Tai buvo kelionė, kurioje bendravau ne tik su gyvais, bet ir su išėjusiais.
Manau, kad įsijautimas, empatija yra tarsi amžina tėkmė, leidžianti mums perimti ir suprasti kitų patirtis.
Sondros Simanos romano „Potvynis Bohemoje“ pristatymas įtrauktas į XIII kultūros festivalio „Inkultūracija“ programą ir įvyks spalio 4 d. 14.45 val. renginių erdvėje „Hofas“ (Danės g. 8). Jame dalyvaus knygos autorė S. Simana, keramikė Daiva Ložytė, gitaristas Vilius Ančeris. Moderatorius - netradicinių renginių organizatorius Henrikas Žižys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą