Spektaklio „Vienuolio išpažintis“ režisierius: „Daugelis mūsų gyvename vidinėje vienuolystėje“

Spektaklio režisieriai Tomas Jašinskas ir Taurūnas Baužas svarsto, kad vieniems tai - žmogiškas smalsumas, kitiems - gyvenimo prasmės paieškos. Kalbantis su režisieriais tampa aišku, kad spektaklyje tiesioginių atsakymų neišgirsime. Pasak jų, „Vienuolio išpažintis“ - tai laiką lėtinanti meditacija, atskleidžianti, kad trapumas yra tikro žmogiškumo esmė.

Spektaklio „Vienuolio išpažintis“, sukurto pagal Sigito Benedikto Jurčio gyvenimo istoriją, režisieriai - klaipėdiečiai Tomas Jašinskas ir Taurūnas Baužas.

Kaip šis spektaklis, jūsų manymu, padeda peržengti paviršinį smalsumą ir pasiūlo gilesnį žvilgsnį į žmogaus pasirinkimus, tikėjimą ir vidines krizes?

Baužas: Šis spektaklis sąmoningai kviečia ne žiūrėti, o būti šalia žmogaus jo vidinėje tyloje, abejonėje, lūžio akimirkoje. Jis nekuria sensacijos iš neįprastos biografijos ir neatsakinėja į klausimus, kurie patenkintų paviršinį smalsumą: kodėl paliko, kas nutiko, kas buvo „ne taip“. Vietoje to spektaklis lėtina laiką ir leidžia žiūrovui pajusti tai, kas dažniausiai lieka nematoma - vidinį žmogaus procesą. 

Tai labai trapi ir šviesi Sigito Benedikto Jurčio parašyta pjesė apie žmogų, kuris leidžia sau būti gyvas iki galo.

Per tylą, pauzes, šokį, per nepasakytus žodžius spektaklis atveria tikėjimą ne kaip dogmą, o kaip gyvą, kartais skaudžiai trapų santykį. Tikėjimą, kuris ne visada ramina - kartais jis kelia klausimus, kartais skauda, kartais priverčia abejoti savimi. Tokiu būdu žiūrovas kviečiamas ne vertinti, o atpažinti: savo pačių tikėjimą, savo ištikimybes ir tyliai nešiojamas krizes.

Jašinskas: Tikiu, kiekvienas žiūrovas šiame kūrinyje ras, kas jam surezonuos ir privers susimąstyti. Spektaklyje gausu įvairiausių priemonių, kurias jungiame į vieną vientisą visumą ir jei tai virs pokalbiu su publika, o ne deklaracija, vadinasi, mums pavyko.

Ką žiūrovas patirs atėjęs į „Vienuolio išpažintį“ - ne siužeto, o vidinės patirties prasme? Su kokia būsena ar klausimu jis galėtų išeiti iš salės?

Jašinskas: Pirmiausia, ko gero, žiūrovas turėtų nusiteikti neieškoti griežtos siužetinės linijos. Tačiau neabejotinai tikiu, kad po spektaklio liks daug momentų, kurie jį palytės, pakylės, pakvies susimąstyti ir nedėti taško, tik daugtaškius... Tam iliustruoti tinka trumpa pjesės teksto ištrauka: „Pilnatvė neateina, kai sieki rezultato. Ji ateina, kai niekas netrukdo būti. Kai leidiesi būti savimi. Netobulam. Nepavyzdiniam. O tiesiog - gyvam.“

Baužas: Mano manymu, spektaklis kviečia į susitikimą su savimi. Ne per didelius jausmų protrūkius, o per subtilius virpesius: ilgesį, atmintį, nuovargį, tikėjimą, kuris galbūt seniai nebeįvardytas žodžiais. Tai būsena, kai pradedi klausytis ne tik to, kas sakoma scenoje, bet ir to, kas tyliai kyla tavo paties viduje.

Viešojoje erdvėje nemažai kalbama apie Sigito Benedikto Jurčio pasitraukimą iš vienuolystės, o nuomonės šiuo klausimu labai skirtingos. Kaip naujasis spektaklis padeda šią temą išgirsti be teismo, per žmogišką ir dvasinį santykį?

Jašinskas: Taip, tenka tai vienur, tai kitur viešojoje erdvėje pamatyti erzulį, kažkokius išankstinius nusistatymus, net smerkimą. Kviečiu vietoje to tiesiog apsilankyti spektaklyje ir išklausyti labai asmenišką, labai tikrą pasakojimą. Nemanau, kad reikia vertinti jo istoriją vien iš uolios krikščioniškos perspektyvos, kuri kartais pavirsta tiesiog į perdėtą davatkiškumą. 

Aiškiai prisimenu Romeo Castellucci Nacionaliniame dramos teatre rodyto spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ sukeltą ažiotažą, kuris buvo visiškai bereikalingas. Išankstinės nuomonės ir gandai kūrė šventvagystės paveikslą, tačiau scenoje matėme dvasingą spektaklį, kuriame per savo tėvą slaugantį sūnų pamatome Dievo veido atspindį žmoguje. Mūsų spektaklyje kūrybinė komanda taip pat sprendžia klausimą - ar Dievas per savo poelgius gali „užsivilkti“ žmogų?

Ką jums, režisieriams, reiškia Sigito Benedikto Jurčio istorija - ne pats faktas, bet vidinė patirtis, slypinti už 50 metų trukusios vienuolystės ir sprendimo ją palikti? Kokius žmogiškus išgyvenimus ši istorija atveria, su kuriais žiūrovas gali susitikti ir savo gyvenime?

Baužas: Ši istorija atveria labai žmogiškus išgyvenimus, ji kalba apie laiką, kai suvoki, kad praėjo metai, o kartais ir pusė gyvenimo. Tada tenka susitikti su savimi ir pripažinti sau - ar aš iš tiesų esu laimingas? Žiūrovui ši patirtis gali tapti veidrodžiu. Ne todėl, kad jis būtų gyvenęs vienuolyne, bet todėl, kad daugelis mūsų gyvename vidinėje vienuolystėje: nutylėję jausmus, atidėję svajones, pasirinkę saugius kelius vietoje tikrų. Sigito Benedikto Jurčio sprendimas palikti vienuolystę primena, kad niekada nevėlu save išgirsti, net jei tai reiškia pripažinti, jog keičiamės. 

Mūsų spektaklyje kūrybinė komanda taip pat sprendžia klausimą - ar Dievas per savo poelgius gali „užsivilkti“ žmogų?

Tai labai trapi ir šviesi Sigito Benedikto Jurčio parašyta pjesė apie žmogų, kuris leidžia sau būti gyvas iki galo. Ir galbūt būtent dėl to ji paliečia taip giliai - nes kiekvienas žiūrovas bent akimirkai atpažįsta savo pačių neišsakytą klausimą: ar aš gyvenu taip, kaip iš tiesų jaučiu?

Jašinskas: Mane žavi Sigito Benedikto Jurčio istorija. Ji tokia marga ir nevienaplanė, kad tikrai jokiu būdu netelpa į standartinį įsivaizdavimą apie vienuolį ar kunigą. Galiausiai jo atvirumas pasauliui ir gebėjimas brėžti netikėtas jungtis - unikalus. Taip ir šiuokart kalbėjimas apie atskirtis tampa tiltais.

Spektaklyje susipina teatras, muzika ir šokis. Kodėl jums buvo svarbu rinktis būtent tokią, tarpdisciplininę formą kalbant apie išpažintį ir vidinį kelią?

Jašinskas: Parašytas tekstas labai poetiškas. Nesinorėjo jo iliustruoti vien teatrinėmis monospektaklio mizanscenomis. Taip atsirado du pasakotojai: vyras ir moteris. Tam, kad išsiplėstų prasminis laukas, pasitelkėme šokėjus ir šiuolaikinio šokio raiškos elementus. O jau po pirmojo tarpdisciplininio šokio filmo / performanso „Garšva“ su Taurūnu žinojome, kad privalome kartu su kompozitoriumi Jonu Raudoniumi įgyvendinti pilną jo muzikinį išstojimą prie pulto. Apskritai man itin svarbu autoriaus tekstas, jo garsovaizdis, tad reikia labai laviruoti tarp sceninės išraiškos rūpumo ir minties ištransliavimo. Tikiuosi, pavyks.

Baužas: Mano nuomone, šis spektaklis neįeina į jokį žanrą - jis pats tampa savotišku žanru, gyvu organizmu, kuris kvėpuoja kartu su žiūrovu. Jis gimė iš suvokimo, kad siela neturi vienos kalbos. Ji kalba garsu, tyla, judesiu, kvėpavimu.

Čia dialoguose susijungs Klaipėdos dramos teatro aktorius Edvardas Brazys ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė, o keturi baleto šokėjai - Mykhailo Mordasov, Iryna Suslo, Roman Semenenko, Oleksandra Borodina bus jungiamoji ašis scenoje. Taip pat labai džiaugiuosi, kad scenografiją ir kostiumus spektakliui kuria vienas geriausių šalies scenografų Artūras Šimonis, o grimu rūpinasi viena geriausių grimo meistrių Klaipėdoje Rima Balsienė.

„Vienuolio išpažintis“ kalba apie tylą, trapumą ir vienatvę. Kodėl šios temos, jūsų manymu, šiandien ypač jautrios ir reikalingos?

Baužas: Tyla šiandien tampa nepatogi, nes joje iškyla klausimai, kuriems neturime greitų atsakymų. Tačiau būtent tyloje gimsta sąžiningumas - su savimi, su gyvenimu, su tikėjimu. „Vienuolio išpažintis“ primena, kad tyla nėra tuštuma; ji yra erdvė, kurioje galima išgirsti tai, kas svarbiausia. 

Trapumas šiandien taip pat ypač jautrus, nes gyvename kultūroje, kuri skatina būti stiprius, sėkmingus, užtikrintus. Silpnumas dažnai laikomas nesėkme. O šis spektaklis švelniai, be patoso, parodo, kad trapumas yra žmogiškumo esmė - vieta, kurioje gimsta tikras ryšys, atjauta ir artumas. Leisti sau būti trapiam - reiškia leisti sau būti gyvam.

Jašinskas: Visgi prieš šiuos dalykus daugiau kalbama apie meilę Dievui ar žmogui.

Jeigu reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kodėl verta ateiti į „Vienuolio išpažintį“, koks būtų jūsų kvietimas žiūrovui?

Jašinskas: Vienu iš spektaklyje skambančiu haiku:

Žvirblio sparnais

Tu tikrai nepakilsi

Ieškok kito širdies.