- Panevėžio miesto dailės galerijos skyriuje - Fotografijos galerijoje - atidaryta karo fotografijos paroda „Panevėžio krašto partizanai: 1945-1953 metai", kurios kuratorius esate jūs. Ši paroda 2018 m. buvo eksponuojama ir Ukrainoje, tiesa?
- Taip. Tada buvo švenčiamas 100 metų Ukrainos valstybės jubiliejus, tad su ta paroda, pakviestas ukrainiečių, važiavau atstovauti Lietuvai. Paroda buvo Kijeve.
Dalį parodos parsivežiau, o dalis jos liko ten - parodos organizatoriai vežiojo ją po Ukrainos miestus kelti kovotojų prieš Donbaso separatistus moralinę dvasią. 2019 metais ši paroda buvo eksponuota Olesio Gončaro vardo mokslinėje bibliotekoje Chersone, kuris dabar yra okupuotas ir kurio gyventojai vis išeina į gatves protestuoti prieš rusų okupantus.
O tada, 2019 m., parodos organizatoriai Chersone rengė mokslinę konferenciją apie pasipriešinimo kovas.
Dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, nutarta vėl surengti šią parodą Panevėžyje. Joje aš turėjau skaityti paskaitą, ir įdomiausia, kad dabar man buvo duotos ir Ukrainos pokario partizanų fotografijos.
- Ukrainoje rodėte Panevėžio krašto partizanus, o dabar paroda pasipildo ir Ukrainos kovotojais už laisvę?
- Fotografijose, kurias padarė partizanas Antanas Žygas, slapyvardžiu Aptiekorius, užfiksuota Žaliojoje girioje netoli Panevėžio miesto veikusių partizanų kasdienybė.
Fotografas buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas. Jo kovos draugai negatyvus paslėpė smaluotame bidone, bunkeryje, įkasę giliai į žemę. Bunkeris buvo susprogdintas, ir žemė ilgai slėpė kovotojų už laisvę paslaptį.
Kitas fotografijų autorius - Kupiškio rajono miškuose kovojusių partizanų ryšininkas Kazys Juknevičius.
Lietuvos partizanų gyvenimą matysime parodoje, o, skaitydamas paskaitą apie to meto partizanų fotografijas, ekrane, skaidrėse aš rodžiau ir Ukrainos partizanus.
- Anų laikų mūsų partizanų ir Ukrainos partizanų nuotraukos labai siejasi?
- Labai. Skiriasi tik rūbai ir ginkluotės, o šiaip - tokie patys atviri veidai. Kai žiūrėjau ukrainiečių nuotraukas, ir partizanų, ir šiaip kareivių, jų veidai tokie patys - atviri, tiesūs.
Ukrainiečiai, laisvų kazokų vaikų palikuonys, ir lieka laisvi žmonės - visa tai matyti jų veiduose, akyse. Ir niekur tas laisvės troškimas nedingsta. Įdomiausia, kad Ukrainos partizanų nuotraukose šalia vyrų stovi ir moterys su ginklais rankose.
Stovi ištisos šeimos. Kas buvo ir Lietuvoje, kai partizanavo ar padėdavo partizanams dažnai visa šeima.
Kartais net pajuokauju, kad jeigu pakeistume kepurių kokardą, tai neatskirtume, čia Lietuvos ar Ukrainos partizanai.
Yra išlikę Ukrainos sukilėlių atsišaukimai, kur jie kreipiasi į lietuvių, lenkų, estų pokario kovotojus, kad turime bendrai kovoti, nes tai yra mūsų bendra kova prieš komunizmą, šitą raudonąjį marą.
- Galbūt todėl ir šiandien mes taip stipriai palaikome ukrainiečius.
- Taip. Mūsų bendrystė yra toje bendroje kovoje.
Neseniai pas mane svečiavosi vienas Lietuvos partizanas, žiūrėjo pokario partizanų nuotraukas, daug kalbėjome apie tai. Jis sakė, kad mes net lageriuose vienijomės su ukrainiečiais, kad išliktume.
Vadinasi, yra tokia vidinė vienybė - jie yra mūsų broliai.
- Matydamas šių dienų ukrainiečių kovotojų nuotraukas, karo Ukrainoje vaizdus, ką pasakytumėte apie tas fotografijas?
- Išniekinti mūsų pokario partizanų kūnai, numesti prie bažnyčių ar miestelio aikštėse, ir vaizdas, kaip dabar išguldyti surištomis rankomis žmonės Bučos mieste, labai panašus.
Tas rusų mentalitetas - išniekinti, pažeminti - yra neatsiejama jų tautos dalis. Kiek metų praėjo nuo ano karo? 77! Bet rusų kareivių žiaurumas, brutalumas liko tas pats. Jie niekuo nepasikeitė, tai tik mes galvojome, kad jie keičiasi.
Štai žiūrėjau laidą, kur rodė, kaip ukrainietė sėdi ir skambina į Rusiją, o visi rusai atsiliepia į jos skambutį su neapykanta. Vadinasi, jų smegenys tiek „praplautos", kad mums net sunku suvokti.
Nesu istorikas, esu fotomenininkas. Tad ir į partizanų nuotraukas žiūrėjau labiau iš meninės pusės. Ką mačiau? Jie visi, tie mūsų partizanai, pozavo faktiškai prieš mirtį, žinodami, kad žus.
Visa tai matyti jų veiduose - jokio pasimetimo, jokio atspindžio, kad va, rytoj ar šią naktį mes žūsime.
Jie pozavo atvirais, šviesiais veidais. Man tas emocinis užtaisas labiausiai ir suveikė.
Tuos pačius atvirus veidus matau ir dabar Ukrainoje, kai pozuoja jos kareiviai, ar Tėvynės ginti išėję kovotojai.
Stanislovas Bagdonavičius. Archyvo nuotr.
Taip pat skaitykite
