Sunykusio delmono istorija

Irenos konfirmacija

Nidoje anuomet nebuvo veikiančios evangelikų liuteronų bažnyčios, todėl ruoštis konfirmacijai Irena važiavo į naujai pastatytą bažnyčią Priekulėje.

Pamokas vedė kunigas Jonas Armonaitis.

„Jis buvo griežtas ir užduodavo gana daug perskaityti iš senųjų giesmių ir maldų knygų gotišku šriftu“, - prisimena Irena.

Tačiau ruoštis konfirmacijai nebuvo baisu, nes kunigas pagirdavo ir padrąsindavo, džiaugdavosi kai mergaitė teisingai atsakydavo į klausimus.

„Gotišką raštą vaikystėje buvau mačiusi senose giesmių knygose, bet skaityti nemokėjau. Kai reikėjo ruoštis konfirmacijai, raides nusipiešiau ant lapo ir šalia susirašiau jų tarimą“, - prisimena Irena.

Ruoštis jai labiausiai padėjo močiutė. Sakydavo: „Reikia gerai išmokti, kad nebūtų gėda, netektų raudonuoti.“

Apie gėlę mirtą ji sužinojo tik besiruošdama šiai šventei. Reikėjo nedidelės mirtų puokštelės, kurią buvo būtina prisisegti prie krūtinės, kairėje pusėje.

Tačiau šio augalo ilgai nepavyko niekur gauti. Surado pas vietinius liuteronus Priekulėje.

Konfirmantėms buvo privaloma tvarkinga šukuosena. Tos mergaitės, kurios nenorėjo nešioti kasų, plaukus privalėjo nusikirpti trumpai.

Jaunuoliams dovanotos brangios dovanos.

Konfirmacijos proga Irena pirmą kartą gavo pinigų, o krikšto mama jai padovanojo suaugusios merginos simbolį - auksinį žiedą. Namuose buvo paruošti pietūs.

Iškepta antis su obuoliais ir džiovintomis slyvomis, stalas nukrautas pyragais.

Ši diena buvo ypatinga Irenos gyvenime.

Ji prisimena: „Mes, konfirmantai, jautėme, kad į mus visi aplinkiniai kitaip pradėjo žiūrėti. Ir aš tada supratau, kad suaugau.“

Po konfirmacijos vaikas tapdavo suaugęs, galintis pats atsakyti už savo nuodėmes.

Irena su mama į Priekulę vykdavo melstis tol, kol nebuvo atkurta evangelikų liuteronų bažnyčia Nidoje.

Ten susitikdavo ir močiutę Anną, kuri tuo metu gyveno pas sūnų Gintarą. Jos buvo geros giedotojos.

Abiejų moterų balsai buvo ypač skambūs, išsiskirdavo iš kitų.

Irena prisimena, kad vyresnės priekuliškės į bažnyčią rinkdavosi puošniai apsirengusios, su maldaknygėmis ir su nosinaitėmis rankose. Susėdusios šalia pasidėdavo rankinukus.

Bažnytinės nosinaitės buvo nedidelės, iš Vokietijos atsiųstos ar pačių siuvinėtos,batistinės - plono permatomo medvilninio arba šilkinio audinio. Jos nenaudotos pagal paskirtį.

Tai buvo tik puošnus aksesuaras.

Bus daugiau.