Tarptautinėje šiuolaikinio meno parodoje „Triukšmo vartai“: „Klaipėda tampa vis dinamiškesnė“

Parodą organizuoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), kuratorė Justė Kostikovaitė, su kuria ir kalbamės apie parodos idėją ir pačius uostamiesčius kaip šiuolaikines industrijos bei meno erdves.

Kaip užsimezgė ryšiai su Kotkos miestu Suomijoje? Kiek žinau, pabuvojote ten gyvai. Kokie įspūdžiai? Ar primena Klaipėdą?

Kotkoje su KKKC komanda buvome labai trumpai, tik vieną dieną. Tai buvo intensyvus laikas: lankėme „Maritime museum of Finland“, apžiūrinėjome istorines parodas, susipažinome su miesto muziejumi, kuris yra tame pačiame pastate kaip „Maritime museum of Finland“. Beje, šį muziejų suprojektavo tie patys „Lahdelma & Mahlamäki“ architektai, kaip ir POLIN Lenkijos žydų istorijos muziejų Varšuvoje ir Dingusį Štetlą.

Būtent Kotkos muziejuje prieš kelerius metus vyko paroda „Lost Islands“. Joje tarp kitų kūrėjų buvo pristatomas ir žymaus suomių fotografo Juha Metso projektas, kurio metu menininkas vyko į Rusijos zonoje esančias prarastas Suomijos salas. Ši paroda, prodiusuota Marjo Näkki, sukėlė didžiulį auditorijos susidomėjimą, taip pat ir emocijų laviną, nes žmonės atsiminė savo protėvius ir gimines bei kitų artimų žmonių pasakojimus bei išgyvenimus, susijusios su tomis salomis, kurių dabar neįmanoma net aplankyti, o buvę pastatai virtę griuvėsiais. Juha Metso yra vienas iš menininkų, pristatysiančių savo darbus ir parodoje „Triukšmo vartai“.

Klaipėda ir Kotka turi savitą, tik uostams būdingą industrinį foną, kuris suteikia ekonomikai stabilumo, taip pat ir kismo bei pastovaus su saugumu susijusio nerimo dėl geopolitinės įtampos ir fizinio buvimo arti agresoriaus. 

Pasaulį neseniai apskriejo žinia, kad Alvaro Aalto projektas „Sunila“ Kotkos mieste yra unikalus. „Sunila“ yra ištisas fabrikas ir darbininkų gyvenamasis rajonas, pastatytas miškų pramonės fone. Alvaras Aalto ten sukūrė pirmąjį Suomijos „miestą miške“, kur moderni architektūra idealiai susilieja su laukine gamta. Tai tam tikra radikali gerovės utopija: bandymas architektūra sukurti geresnį gyvenimą paprastam darbininkui. 

Kotka ir Klaipėda čia susikerta dėl uostams būdingų popieriaus pramonės infrastruktūros taškų. O Klaipėdoje yra sėkmingų pramoninių vietų, kurios virsta ar virto kultūros vietomis: buvęs Tabako fabrikas tapo Kultūros fabriku, elingas tapo scenografija operai „Skrajojantis olandas“. 

Manau, kad Klaipėda dar turi begales nerealių vietų, kad ir Klaipėdos energijos teritorija, kuri gali virsti galinga ir įkvepiančia kultūros ekosistema. Jau dabar Klaipėda turi ir galybę istorijos ir meno muziejų, taip pat KKKC, ir naujas erdves, kaip galerija „Energija“. Manau, Klaipėda po truputį tampa vis dinamiškesnė.

Kalbate apie „miestų pokyčių patirtis“. Pokytis nurodo, kad praeityje būta vienokio status quo, o dabartyje jis kitos. Kur bus telkiamas dėmesys? Ar į istorijos vingrybes, ar į šiuolaikinę situaciją, o gal į ateities vizijas?

Ši paroda nėra istorinė ir dėmesys nėra telkiamas į konkrečius įvykius ar spekuliuojamas ateitis. Parodoje yra mano pačios subjektyvus jausmas mąstant apie Klaipėdą kaip apie vietą, kur dunksi uosto kranai, kurie man primena techno muzikos garsus, galbūt net automobilių pramonės miestą Detroitą, ir apie įsivaizduojamą Klaipėdą 10-ajame dešimtmetyje, kai čia vyko dideli reivai ir dėl uosto ypatybių sklido daug geros muzikos. 

Kotkoje aš šios „techno“ linijos ir subkultūrų visiškai nepajutau, gal jų ten ir nebuvo? Bet Kotkos istorijoje ir mieste bei muziejuje pamačiau aiškesnę militaristinę ir karo grėsmių liniją, taip pat abiejuose miestuose vis dar gyvybingą pramoninę (praeityje labai toksišką) miesto gyslą, kuriai, beje, taip pat grasina pasaulinė konkurencija, ir nėra aišku, ar ta pramonė išgyvens, ar turės trauktis. 

Pakalbėkime apie pačius menininkus. Kokie buvo atrankos kriterijai? Kuo jus sudomino atrinktų menininkų interpretacijos?

Menininkus subūriau remdamasi kuratoriniu tyrimu, ir man nebuvo taip svarbu ieškoti vienos bendros temos, nes Kotkos prarastų salų tema beveik nėra meno kūrinių (arba man mano kelyje jų nepasitaikė), man aktualesnės yra ekologinio nerimo, kraštovaizdžio kolonizavimo, bendras identitetų išstūmimo ir etninių dominančių temos (Suomijos samių likimas). 

Mane domino, kaip skirtingose praktikose atsiranda kaitos, atminties, kūniškumo, miesto, aplinkos ir santykio su praeitimi klausimai. Parodoje taip pat dalyvauja ir latvių menininkas Krišjānis Elviks, kurį vizito metu sutikome HIAP rezidencijoje, Suomijoje.

Atrankoje buvo svarbu ir tai, kaip menininkai leidžia sau dirbti su neapibrėžtumu ir įvairiausiu triukšmu – asmenine įtampa, miesto, statybų vizualiniu triukšmu ir panašiai. Buvo įdomu pažaisti, kokiais totemais ar ritualais mes galime apsisaugoti nuo šio triukšmo (Brigitos Kasperaitės ir Ervino Fakturos darbai). 

Kokių meno disciplinų kūrinių galima tikėtis pamatyti parodoje?

Garso, videokūrinių, skulptūrų, instaliacijų, fotografijų, performansų. 

Parodoje numatoma ir nuorodų į buvusią Klaipėdos avangardinės kultūros ir reivo sceną. Apie ką bus ši parodos dalis ir kaip ji atsiskleis?

Atsiskleis iš dalies: per garsą, performansus ir gyvą patirtį. Ypač man brangi bus DJ A (Anos Maslenikovos) grojimo sesija parodos atidarymo metu. DJ A yra legendinė Klaipėdos kūrėja, kuri dar nuo 1994 m. organizavo tuo metu gana uždarame ir, sakyčiau, gūdžiame mieste elektroninės muzikos vakarėlius. Drįsčiau juos vadinti ir tam tikra avangardinės kultūros forma: tai buvo naujos muzikos, naujo miesto ritmo, buvimo kartu patirtis, naujų identitetų paieškos.

Taip pat parodoje pamatysite amerikiečių menininko Tony Cokes’o vaizdo darbą, kuriame jis supina citatas iš Rainaldo Goetzo knygos „Rave“ su filosofų mintimis, o visą pasakojimą papildo sumiksuotas garsas. 

Man svarbu, kad ši parodos dalis nebūtų vien nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, nes norisi prisiminti tą laiką kaip gyvo eksperimentavimo momentą, galbūt pasisemti iš to laiko jėgų.

Kokiai auditorijai būtų aktualu apsilankyti šioje parodoje? 

Visiems, kam patinka menas ar tiesiog nori pasmalsauti, kas vyksta Pilies muziejaus bokšte ir KKKC Parodų rūmuose.   

Paroda „Triukšmo vartai“ atidaroma rugsėjo 11 d., penktadienį, 17.30 val. Klaipėdoje, KKKC Parodų rūmuose, Didžiojoje Vandnens g. 2. Atidarymo vakarą vyks du muzikiniai performansai – Donato Norušio ir Dj A (Ana Maslenikova).

O rugsėjo 10 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Klaipėdos pilies muziejaus bokšte, Priešpilio g. 2, kuriame bus eksponuojama dalis parodos kūrinių, vyks suomių rašytojos Pipsos Lonkos pjesės skaitymas – ją žiūrovams pristatys režisierius Naubertas Jasinskas su grupe aktorių. 

Paroda veiks iki 2026 m. lapkričio 22 d.