Klaipėdos dramos teatro Muziejaus ir meno archyvo kuratorė Asta Šleinienė pasakoja apie archyve atrastus režisierių ir aktorių rankraščius, asmeninius daiktus, kūrybinius eskizus bei kitus išlikusius ženklus, kurie leidžia į teatro kūrėjus pažvelgti ne tik kaip į scenos legendas, bet ir kaip į žmones su savo istorijomis, pomėgiais ir prisiminimais.
Kiek metų dirbate šį darbą ir kaip pati atradote kelią į teatro archyvą? Kas jame iki šiol labiausiai žavi?
Esu Klaipėdos dramos teatro Muziejaus ir meno archyvo kuratorė. Be šių pareigų, dar teatre organizuoju ir kuruoju menininkų parodas. Šias pareigas einu nuo 2015 metų. O pačiame teatre jau skaičiuoju 36-ąjį teatrinį sezoną.
Pradėjau dirbti teatre nuo 1990 metų. Ilgus metus dirbau dailininke-dekoratore. Mačiau, kaip sparčiai keičiasi techninė scenografijos dalis, kaip laikui bėgant viskas modernizuojasi.
Esu iš tų senųjų laikų, kai teatrinį spektaklio horizontą reikėjo tapyti kaip paveikslą, tik itin dideliu masteliu. Tai iš tiesų reikalavo nemažai fizinės ištvermės. Tuo metu scenografija buvo kuriama daugiausia rankomis, reikėjo daug kantrybės, kruopštumo ir fizinio darbo.
Šiose pareigose dirbau 11 metų. Per šį laikotarpį teko būti šešių spektaklių scenografe.
Vėliau mano pareigybė pasikeitė - tapau reklamos dizainere. Pamenu vieną popietę, kai mane pas save išsikvietė buvęs teatro vadovas Gediminas Pranckūnas ir pasakė: „Asta, mūsų teatro reklama gana nusistovėjusi, statiška, reikėtų įnešti kažko naujo...“ Taip teatro reklamos dizainere dirbau iki 2015 metų.
Po teatro rekonstrukcijos 2015 metais reikėjo įrengti teatro muziejų, todėl buvo pasiūlyta man. Kadangi muziejus ir meno archyvas yra neatsiejamos dalys, man buvo pakeistos pareigos.
Taigi per visus šiuos darbo metus esu trečioje darbo pozicijoje. Man tai iš tiesų padėjo kiekvieną kartą tobulėti ir semtis vis naujų žinių. Tai iki šiol mane labiausiai žavi - galimybė nuolat mokytis, pažinti naujas sritis ir būti susijusiai su teatru skirtingais aspektais.
Kaip atrodo jūsų kasdienybė ir kokios yra svarbiausios jūsų pareigos?
Kadangi mano darbas dabar skirstomas į tris sritis - meno archyvą, muziejų ir parodas - turiu racionaliai paskirstyti savo darbo laiką.
Meno archyvas reikalauja itin kruopštaus, sistemingo darbo. Pagrindinis uždavinys - surinkti visą įmanomą medžiagą apie Klaipėdos dramos teatre pastatytus spektaklius.
Tai būtų pjesės, scenografijos maketai, eskizai, rūbų eskizai, brėžiniai, plakatai, programėlės, vaizdo medžiaga, nuotraukos, straipsniai, recenzijos ir kita su spektakliais susijusi medžiaga.
Didžiąją šio darbo dalį sudaro interesantai - režisieriai, aktoriai, rašytojai, muziejai, bibliotekos ir miesto bendruomenė, kurie ieško tam tikrų pjesių, straipsnių, recenzijų, biografinių faktų ir kitos informacijos.
Norėdama išsaugoti teatro archyvą ateities kartoms, stengiuosi kiek įmanoma daugiau esamos medžiagos skaitmenizuoti. Medžiagos meno archyve iš tiesų yra nemažai. Kai kurią medžiagą, deja, jau tenka nurašyti, nes tekstai būna išblukę, neįskaitomi.
Toliau seka darbas muziejuje. Teatro muziejų įkūriau 2015 metais buvusio Klaipėdos dramos teatro vadovo Gedimino Pranckūno iniciatyva.
Reikšmingiausią ir didžiausią muziejaus eksponatų dalį sudaro XX-XXI amžiuose Klaipėdoje dirbusių teatro scenografų kūrybinė medžiaga. Tai scenovaizdžių ir kostiumų eskizai, techniniai brėžiniai, scenografijos maketai, teatriniai kostiumai, rekvizito reikmenys, piešiniai ir asmeniniai aktorių daiktai.
Medžiagos meno archyve iš tiesų yra nemažai. Kai kurią medžiagą, deja, jau tenka nurašyti, nes tekstai būna išblukę, neįskaitomi.
Muziejus kaupia, saugo ir tiria su Klaipėdos dramos teatro istorija susijusius eksponatus. Čia sukaupti eksponatai - nuotraukos, afišos, publikacijos ir kita įvairi medžiaga apie teatrą - iki šiol sudaro didžiausią muziejaus rinkinių dalį.
Kita mano darbo sritis teatre - parodų organizavimas ir kuravimas. Nuo 2017 metų inicijavau menininkų parodas Klaipėdos dramos teatre. Taigi, parodos teatre eksponuojamos jau ne vienerius metus. Jos iš tiesų sulaukia plačios žiūrovų auditorijos.
Pasiruošimas parodai apima nemažai darbų: reklaminių stendų ir plakatų maketavimą, nuoseklų informacijos pateikimą Klaipėdos dramos teatro svetainei, dokumentų paruošimą bei įvairius organizacinius darbus.
Daugelis įsivaizduoja, kad archyvas - tai dulkėtos lentynos ir seni dokumentai. Kuo teatro archyvas skiriasi nuo kitų archyvų ir kokius lobius jame saugote?
Teatro meno archyvo „aukso kasyklos“ - tai visų pirma užfiksuoti kūrybiniai darbai. Tai istorija, kuri liudija apie įvairius laikotarpius, teatro raidą bei žmones, dirbusius Klaipėdos dramos teatre.
Taip pat buvo rasta režisierių ir aktorių asmeninių daiktų, kurie bylojo apie šių žmonių pomėgius. Tai įvairūs drožiniai iš medžio, metalo dirbiniai, piešiniai.
Spektaklis baigiasi nusileidus uždangai, tačiau jo istorija tuo nesibaigia. Kaip archyvas padeda išsaugoti spektaklio gyvenimą ateities kartoms?
Norėdama išsaugoti teatro archyvą ateities kartoms, stengiuosi kiek įmanoma daugiau esamos medžiagos skaitmenizuoti.
Meno archyve medžiagos iš tiesų yra nemažai. Kai kurią medžiagą, deja, jau tenka nurašyti, nes tekstai būna išblukę, neįskaitomi.
Archyve saugoma medžiaga leidžia išsaugoti spektaklio kūrimo istoriją - nuo pirmųjų idėjų, eskizų, scenografijos sprendimų iki galutinio rezultato scenoje.
Tai yra svarbi teatro atmintis, kuri ateities kartoms pasakoja apie spektaklius, jų kūrėjus ir skirtingus teatro raidos laikotarpius.
Per savo darbo metus turbūt esate atradusi ne vieną netikėtą eksponatą. Kuris radinys jus labiausiai nustebino ar sujaudino ir kodėl?
Ypač buvo įdomu ir smalsu renkant medžiagą meno archyve. Čia radau išties nemažai lobių. Tai garsių režisierių ir aktorių rankraščiai, kurie turi didelę išliekamąją vertę. Šie radiniai leidžia pažvelgti į kūrėjus ne tik kaip į scenos žmones, bet ir kaip į asmenybes su savo pomėgiais bei interesais.
Itin verti dėmesio radiniai meno archyve - aktoriaus Vytauto Kanclerio darbo kalendorius. 1946 m. birželio 11-14 d. vykusių muzikinio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ (K. Jurašūno pjesė, rež. J. Gustaitis, premjera 1946 m. liepos 27 d.) repeticijų įrašai. Vytautas Kancleris užrašuose kruopščiai fiksuoja ir savo paties pavėlavimą į repeticiją penkiomis minutėmis.
Taip pat vertas dėmesio Klaipėdos dramos teatro gastrolių žurnalas, kurį administratorės uoliai pildė nuo 1966 m. iki 2016 m. Jame abėcėlės tvarka surašyti miestai ir miesteliai, rodytų spektaklių pavadinimai, už bilietus gautos pajamos, žiūrovų skaičius, datos.
Meno archyvas gauna ir itin vertingų dovanų - viena iš jų būtų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus režisūriniai darbo užrašai statant spektaklį V. Korostyliovo, S. Šaltenio „Pirosmani, Pirosmani“ (1981 m.)
O kur dar aktorių rankdarbiai. Vienas iš vertingesnių - aktoriaus Balio Barausko iš obels gumbo padaryta peleninė ir pypkė.
Netikėtų radinių į meno archyvą kartais atneša ir patys aktoriai. Tarkim, ne per seniausiai gavau 1970-1980 m. antspaudus, kurie buvo kiekviename spektaklio plakate. Būna, kad ir patys klaipėdiečiai atneša į meno archyvą pas save namuose laikytų senų programėlių, bukletų, skrajučių.
Itin vertas dėmesio radinys meno archyve - aktoriaus Vytauto Kanclerio darbo kalendorius. Vytautas Kancleris užrašuose kruopščiai fiksuoja ir savo paties pavėlavimą į repeticiją penkiomis minutėmis.
Ir, žinoma, didelę meno archyvo dalį sudaro režisieriaus Povilo Gaidžio rankraščiai. Pjesės su režisieriaus pastabomis. Tai išties vertingi, išliekamąją vertę turintys eksponatai.
Ar teatro archyvo lobiai gyvena tik saugyklose?
Teatro muziejus ir meno archyvas nėra tik saugyklose laikoma medžiaga. Sukaupti eksponatai pristatomi lankytojams, teatro bendruomenei ir visiems, kurie domisi Klaipėdos dramos teatro istorija.
Muziejus kaupia, saugo ir tiria su Klaipėdos dramos teatro istorija susijusius eksponatus. Čia sukaupti eksponatai - nuotraukos, afišos, publikacijos ir kita įvairi medžiaga apie teatrą - iki šiol sudaro didžiausią muziejaus rinkinių dalį.
Muziejuje stengiuosi nuolatos paminėti režisierių ir aktorių apvalias sukaktis. Šia proga surenku ir sumaketuoju stendus, kuriuose pristatomos retos bei įsimintinos aktorių ir režisierių spektaklių akimirkos.
Kodėl teatro archyvas šiandien vis dar yra svarbus mums visiems?
Teatro meno archyvo „aukso kasyklos“ - tai visų pirma užfiksuoti kūrybiniai darbai. Tai istorija, kuri liudija apie įvairius laikotarpius, teatro raidą bei žmones, dirbusius Klaipėdos dramos teatre.
Būna, kad ir patys klaipėdiečiai atneša į meno archyvą pas save namuose laikytų senų programėlių, bukletų, skrajučių.
Meno archyvas saugo ne tik dokumentus ar daiktus. Jame išlieka žmonių kūrybinis kelias, jų idėjos, pastangos ir darbai. Kiekvienas eskizas, nuotrauka, afiša, rankraštis ar kitas išlikęs dokumentas pasakoja tam tikro laikotarpio istoriją.
Daugelį metų dirbdama teatre supratau vieną reikšmingiausių dalykų - teatras yra jo žmonės. Žmonės, kurie dirba, kuria ir nėra pavaldūs laikui.
Būtent šie žmonės, jų kūryba ir palikti pėdsakai yra didžiausias teatro archyvo lobis. Archyvas leidžia išsaugoti jų istorijas ateities kartoms, padeda prisiminti teatro raidą ir suprasti, kiek daug skirtingų žmonių pastangų slypi už kiekvieno spektaklio.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą