Apie tai, kuo šiandien gyvena teatras ir kokia jo vieta technologijų persmelktame pasaulyje, T. Juočys sutiko papasakoti plačiau.
Teatras – žiūrovo ir aktoriaus tiesos akimirka
Gyvename laikotarpiu, kai į žmonių gyvenimą vis atkakliau veržiasi technologijos. Vis dėlto Tomo Juočio įsitikinimu, virtualūs formatai nepakeitė ir turbūt nepakeis gyvo renginio.
„Pandemija mums parodė, koks svarbus žmonėms gyvas bendravimas. Nors „zoom‘inis“ teatras gal ir buvo įdomus pabandymas, tačiau tegul tai ir lieka tik dar viena patirtis“, – sako jis.
Pasak Tomo Juočio, gyvas spektaklis ypatingas tuo, kad jame dalyvauja ne tik aktoriai, bet ir žiūrovai, nuo kurių reakcijos daug kas priklauso. „Vyksta užkulisinis žmonių bendravimas prieš renginį ir po jo.
Todėl tą patį spektaklį galima žiūrėti kelis kartus ir matyti vis kitaip. Be to, nesikalbėti po spektaklio neįmanoma. Net jei jis tau nepatiko, vis tiek jį aptarinėsi“, – įsitikinęs teatro vadovas.
Kita vertus, pasak T. Juočio, dabartiniame mūsų gyvenime yra be galo didelis, net per didelis, informacijos srautas. Todėl žmonėms, skaitantiems naujienas ar žiūrintiems žinias, sunku atsirinkti, kas yra tiesa, o kada tiesiog norima suformuoti nuomonę.
„Šiandien visiems sakau – jei norite tiesos, ateikite į teatrą. Čia kaip toje istorijoje apie pirmakursį aktorių. Profesoriaus paklaustas, ko mokysimės vis
us metus, jis užtikrintai atsako: „Vaidinti!“ Tačiau profesorius jį pataiso: „Atvirkščiai, mokysimės nevaidinti!“ Čia ir slypi teatro filosofija“, – pasakoja Tomas Juočys.
Pasak jo, būtent teatre dėl gyvo bendravimo su publika galima pajusti tikras emocijas. „Arba tu būsi laisvas ir spektaklis pavyks, arba bandysi apsimesti tuo, kuo nesi. Tada nieko neišeis, nes teatras – aktoriaus ir žiūrovo tiesos momentas“, – sako jis.
Kūryboje atsispindi gyvenimas
Direktoriaus įsitikinimu, teatras jau nebėra lengvo pobūdžio renginys. „Tai, kas vyksta visuomenėje, atsispindi ir režisierių bei aktorių darbe. Pavyzdžiui, labai skiriasi spektakliai iki karo ir jam prasidėjus, nesvarbu, kokia spektaklio tema.
Juk norime ar nenorime, visi reaguojame į tokius pasaulinio masto įvykius, tik mūsų reakcijos skirtingos – vieniems tai gali būti sumišimas, kitiems – baimė, gėda, tretiems – noras kovoti“, – atskleidžia jis.
Pasak Tomo Juočio, pandemija labai paveikė ir kasdienę teatro veiklą. „Iki pandemijos parduodavome net 97 proc. bilietų. Deja, ši neganda skaudžiai smogė kultūros ir meno pasauliui.
Kada jau ėmėme atsigauti, žiūrovai pradėjo grįžti į sales, mus užklupo karas ir bilietų pardavimai vėl sumažėjo. Nors po truputį situacija gerėja, šių iššūkių fone mums labai svarbus tiek visuomenės, tiek ir atsakingų institucijų, politikų palaikymas“, – įsitikinęs vadovas.
T. Juočys ne veltui akcentuoja, kad valstybė turi skirti didesnį dėmesį kultūrai ir menui.
„Mes stiprūs tiek, kiek turime dvasinio turto – juk karas labai greitai gali ištrinti bet kokias materialias gėrybes, tačiau tai, ką sukūrė teatras, ką sukūrėme mes, kaip valstybė, kaip tą iš mūsų atimsi? – retoriškai klausia jis.
– Kol mes turim šias vertybes, yra priežastis, kodėl gintis ir išlikti laisviems. Kultūra ir menas yra būdas kovoti su pasaulio blogiu.“
Tomui Juočiui gaila, kad dažnai kultūra yra labai nuvertinama. „Suformuota nuomonė, kad teatrai, bibliotekos, muziejai yra valstybės „išlaikytiniai“, kurie nemažai kainuoja, o juos lanko tik nedidelė visuomenės dalis.
Tačiau netgi iš finansinės pusės yra skaičiavimai, kad kultūra išsivysčiusiose šalyse sukuria tiek pat BVP, kiek ir pieno pramonė. Jeigu politikai valstybiniu lygiu suprastų, kad kultūra yra produktas, kurį kuria valstybė, mes turėtume visai kitą situaciją“, – sako jis
Motyvuoja galimybe klysti
T. Juočys vis dėlto nėra pesimistas ir šioje situacijoje mato ir šviesias spalvas. „Nors aktorių atlyginimai šiuo metu vos viršija 600-700 eurų, mūsų valstybė nepriklausoma dar tik labai trumpą laiką, todėl tikiu, kad ateitis bus šviesesnė“, – viliasi jis.
Be to, nepaisant atlyginimo dydžio, darbuotojų kaita teatre maža.
„Kadangi materialiai kolektyvo motyvuoti negaliu, stengiuosi jiems sudaryti tokį mikroklimatą, kuriame darbuotojas jaustųsi saugus. Leidžiu klysti ir suvokti, kad teatras yra organiškas, nebijantis pripažinti klaidas ir siekiantis būti pažangus.
Mane žavi atmosfera tokiose kompanijose kaip „Google“, kur žmonės turi absoliučią laisvę, nėra darbo laiko kontrolės, norint galima darbe net nusnausti. Tuo pačiu kompanija pasižymi puikiais rezultatais“, – žavisi direktorius.
Dar vienas būdas motyvuoti teatro darbuotojus – bendros veiklos ieškant papildomų pajamų. „Visas mūsų kolektyvas kartu generuoja idėjas ir siekia, kad lankytojai teatrą atrastų ne tik kaip spektaklių erdvę, bet ir kaip kultūros centrą.
Pas mus veikia kavinė, kurioje bet kada galima atsigerti kavos, pasigrožėti aplinka, įkūrėme parduotuvėlę, biblioteką, sukūrėme prekės ženklą, ieškome naujų bilietų platinimo būdų“, – džiaugiasi Tomas.
Direktorius stengiasi kovoti ir su stereotipais, kad aukščiausio lygio kultūra ir menas gali būti tik sostinėje. „Visada siekiau to, kad Klaipėdos dramos teatras nebūtų laikomas regioniniu.
Mūsų teatre iki pandemijos per metus parodydavome apie 180 spektaklių, o iš viso įvairių renginių metų bėgyje būdavo daugiau kaip 300. Jau nekalbant apie tai, kad mes patys gastroliuojame užsienyje“, – atskleidžia jis.
Todėl nepaisant iššūkių, Klaipėdos dramos teatras ir toliau stengiasi išlaikyti aukštą kokybę, nesivelti į komercinius projektus. „Užuot pataikavę žiūrovui, kviečiame jį kartu su mumis eiti į priekį, atrasti naujas erdves, džiaugtis pasiekimais ir palaikyti vienas kitą, kai sunku.
Tai ir yra mūsų pagrindinės vertybės, kurios atsispindės ir naujajame rudens repertuare“, – sako T. Juočys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą