Premijos iniciatoriai – Palangos miesto savivaldybė ir Lietuvos rašytojų sąjunga.
Nedaug kas žino, kad šios premijos mintis gimė pernai rugsėjį, tą dieną, kai, palydėję Rolandą į amžinybę, susėdome „Ramybėje“.
Tuomet tarp liūdesio ir jautrių prisiminimų buvo tarta paprasta, bet labai svarbi mintis: tebūna gyvas žodis. RoRos žodis. Iškart ėmėmės darbų ir taip gimė tai, ką matome šiandien.
Šia kasmetine literatūros premija mes siekiame išsaugoti R. Rastausko kūrybinį palikimą ir įkvėpti kurti. Tai tarsi tiltas tarp RoRos kūrybos laisvės ir šiandien rašančio žmogaus balso.
Jos įteikimas kasmet bus siejamas su antruoju rudens mėnesiu, nes spalio 13 - oji – rašytojo gimimo diena.
Pirmąja Rolando Rastausko literatūrinės premijos laureate tapo palangiškė Ieva Marija Sokolovaitė, ji įvertinta už debiutinį romaną „Pozuotoja“ (leidykla „Baziliskas“, 2024). Kūrinys pelnė ir Liudo Dovydėno premiją, pateko į „Metų knygos rinkimų“ penketuką, o pati autorė aktyviai dalyvauja literatūriniuose konkursuose bei yra didžiulis įkvėpimas jaunimui.
Laureatę atrinko speciali komisija, sudaryta iš Lietuvos rašytojų sąjungos bei Palangos miesto savivaldybės deleguotų atstovų, o premiją bei įteikimo renginį finansuoja Palangos miesto savivaldybė.
Nuoširdžiai džiaugiamės, kad šiemet premijai buvo pasiūlyta net 11 talentingų kūrėjų – poetų, eseistų, dramaturgų ir prozininkų. Tarp jų – ir brandūs autoriai, ir jaunosios kartos balsai.
Tokia gausa patvirtina: Rolando Rastausko vardas vienija, įkvepia ir telkia bendruomenę, kuriai svarbi laisva, gyva ir atvira literatūra.
Kurhauze vykusi šventė buvo atvira visiems – skambėjo šilti sveikinimai, prisiminimai apie Rolandą Rastauską ir jo kūriniai, paties RoRos balsas...
Rolandas Rastauskas ir Palanga – tai ryšys, stipresnis už geografinę priklausomybę, tai tikros meilės istorija. Palangoje jis augo, čia formavosi kaip kūrėjas, čia vis sugrįždavo – ieškoti žodžių rudens tyloje, jūros ošime ar vėjo pustomame smėlyje.
Palangos senoji gimnazija, Baltija ir visas pajūris, pušynai, vietos žmonės, dienos ir vakarai, prisipildantys literatūros, bendravimo ir muzikos – tai buvo jo pasaulis. Rolandas mylėjo Palangą, o Palanga mylėjo jį, klausėsi, girdėjo ir išlydėjo...
Šiandien Palanga saugo RoRos atminimą – ne kaip praeitį, bet kaip gyvą buvimą kartu. Jis tebėra čia – tarp knygų, tarp žmonių, tarp rudens geltonų lapų ir vėjo virš kopų.
Nuoširdžiai sveikinu mūsų pirmąją laureatę Ievą Mariją Sokolovaitę, RoRa tam tikrai pritartų!
Aldo Kazlausko nuotraukos
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą