Viso diplominių darbų, susijusių su Klaipėdos krašto teise, iki šių dienų yra išsaugota šešiolika. Straipsnyje apžvelgiami keli iš šių darbų.
Klaipėdos kraštas ir Alandų salos, Užkarpatė, Silezija, Katalonija
Studentai darbuos elygino Krašto teisinį statusą su kitose valstybėse esančiomis autonominėmis teritorijomis – Alandų salomis Suomijoje, Užkarpate Čekoslovakijoje, Silezija Lenkijoje, Katalonija Ispanijoje.
J. Gegužis konkursiniame darbe prof. P. Leono premijai gauti padarė keletą išvadų, atskleidžiančių skirtumus ir panašumus tarp Klaipėdos krašto ir minėtų teritorijų autonomijos.
Pirma, Krašto Statutas yra tarptautinis dokumentas.
Tuo tarpu kitų teritorijų autonominiai statutai buvo atitinkamų respublikų įstatymų leidžiamųjų valdžių įstatymai, išskyrus Užkarpatę, kurios 1920 m. autonomijos dėsniai buvo išdėstyti 1920 m. Čekoslovakijos konstitucijoje, ir Aukštutinę Sileziją, kurios statusas buvo įtvirtintas 1922 m. gegužės 15 d. Ženevos susitarime.
Antra, visi autonominiai kraštai turėjo savo įstatymų leidžiamąją valdžią, jiems veto teisę turėjo arba centrinės valdžios atstovas vietoje arba centrinės valdžios prezidentas.
Klaipėdos krašte veto teisė Krašto Seimelio priimtiems įstatymams priklausė Lietuvos prezidento skiriamam Krašto gubernatoriui.
Trečia, visose teritorijose buvo gubernatoriai ir direktorijos arba jų analogai. Vienur gubernatorius buvo renkamas vietos gyventojų, kitur, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdos krašte, buvo skiriamas valstybės vadovo, direktorijos privalėjo turėti teritorijos įstatymų leidžiamosios valdžios pasitikėjimą.
Ketvirta, skirtingai nei Klaipėdos krašte, Silezija turėjo aiškiai nustatytas pajamas ir atsiskaitymo būdą su Respublikos iždu, tuo tarpu Klaipėdos kraštui Didžiosios Lietuvos valdžia skirdavo „tam tikras dotacijas“.
Penkta, studentas apžvelgė dokumentų, kuriais buvo suteiktos autonomijos teisės minėtiems kraštams, vykdymo priežiūrą. Iš atlikto tyrimo paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Užkarpatės „autonomija yra tik ant popieriaus“, nes ji neturėjo autonominio statuto apsaugos priemonių, Alandų salos galėjo pateikti skundą Tautų Sąjungai per Suomijos vyriausybę, o perduodant Sileziją Lenkijai buvo pagalvota apie galimus konfliktus su Vokietija, todėl buvo įsteigtos dvi teisminės institucijos – Mišrioji Komisija ir Aukštutinės Silezijos Trečiųjų Tribunolas, – turėjusios nagrinėti ginčus tarp Lenkijos ir Vokietijos dėl autonomijos vykdymo.
J. Šližys pabrėžė, kad iš visų autonominių kraštų plačiausias kompetencijas turėjo Klaipėdos krašto institucijos.Jis akcentavo, kad tik Klaipėdos kraštas ir Katalonija turėjo autonominius teismus, kad nebuvo tokio valstybės teismo, kuris spręstų ginčus tarp Krašto ir Didžiosios Lietuvos.
Klaipėdos krašto institucijos
Studentai parašė darbų apie Krašto gubernatorių ir Klaipėdos autonominių ir vietos savivaldybių įstaigų tarnautojus, jų šeimų socialinį aprūpinimą Lietuvoje.
Gubernatoriaus statusą P. Šilas analizavo keleriopu požiūriu. Pirma, gubernatorius kaip centrinės valdžios atstovas, kadangi jį skirdavo valstybės vadovas.
Antra, gubernatorius kaip krašto valdžios institucija yra tada, „kada vykdo su valstybine priežiūra nieko bendra neturinčias funkcijas“, t. y. skiria Krašto Direktorijos pirmininką, skelbia Seimelio įstatymus, jį sušaukia ir paleidžia.
Trečia, gubernatorius kaip centrinės valdžios deleguotų funkcijų vykdytojas. Pavyzdžiui, leidimų išdavimas užsieniečiams dirbti ir gyventi Krašte, priežiūra, išduodant Krašto vietos organams pasus, pirmininkavimas optacijos klausimais ir pan.
Darbe buvo detaliau analizuotos kai kurios gubernatoriaus funkcijos, pavyzdžiui, gubernatoriaus teisė kontroliuoti krašto mokyklų mokymo programas, lietuvių ir vokiečių kalbų vartojimą švietimo procese.
Z. A. Aglinskas analizavo valstybės tarnautojų ir jų šeimų aprūpinimą pensijomis, ligos, neįgalumo, nelaimingų atsitikimų, jų atleidimo, mirties atvejais tiek Didžiojoje Lietuvoje, tiek Klaipėdos krašte.
Studentas pastebėjo, kad šie dalykai yra skirtingai reglamentuojami. Atkreipė dėmesį į faktą, jog socialinio aprūpinimo pradininkė buvo Vokietija, 1853 m. įdiegusi savivaldybių tarnautojų aprūpinimą pensijomis, 1871 m. kariškių socialinį aprūpinimą, 1872 m. visiems etatiniams valstybės tarnautojams ir jų šeimoms socialines garantijas, 1883 m. tarnautojų aprūpinimą ligos atveju, 1884 m. nelaimingų atsitikimų atvejais ir pan. Tuo tarpu tuometinės Lietuvos teritorijoje socialinių garantijų klausimas buvo pirmąkart sureguliuotas 1919 m., priėmus įstatymą dėl kariškių algų ir pensijų.
Taigi Klaipėdos krašto teritorijoje valstybės tarnautojų socialinių garantijų institutas buvo žinomas seniau ir, studento teigimu, tobulesnis nei Didžiojoje Lietuvoje.
Klaipėdos krašto teisininkų ruošimas
M. Klimkaitis rašė apie Krašto teisininkų ruošimą. Tuo metu tai buvo aktualus klausimas, nes iki 1934 m. Krašto teisininkams buvo pripažįstamas teisinis išsilavinimas, įgytas tik Vokietijoje.
Tai reiškė, kad Krašto teismuose mažiausiai iki 1934 m. dirbo tik Vokietijoje įgiję išsilavinimą teisėjai ir teismų darbuotojai. Darbe M. Klimkaitis prisipažino, kad turėjo galimybę su šiuo klausimu susipažinti Klaipėdoje, Kauno ir Berlyno universitetuose.
Studentas pabrėžė, jog perėmus Kraštą buvo perimti visi Vokietijos ir Prūsijos įstatymai, galioję iki Versalio sutarties, įskaitant ir Prūsijos teismų santvarkos įstatymą bei įstatymą apie juridinius egzaminus ir paruošimą aukštesnei teismų tarnybai.
Taigi teisininkų ruošimo tvarka buvo reglamentuojama ne Klaipėdos krašto įstatymais, bet Vokietijos ir Prūsijos.
M. Klimkaitis lygino VDU Teisių fakulteto Teisių skyriaus studijų programą su Berlyno ir Karaliaučiaus universitetų programomis.
Studentas padarė išvadą, kad šiuose universitetuose negali būti ruošiami Krašto teisininkai: „Kas tinka Vokietijai, netinka Klaipėdos Kraštui“, nes kai kuriose programose, ypač Karaliaučiaus universiteto, buvo dėstomi tokie dalykai – „Tarptautinės teisės klausimai Klaipėdos krašte“, „Tarptautinės teisės problema Klaipėdos krašte“.
Studentas kategoriškai tvirtino „Iš šių paskaitų matyti, kokia yra vokiečių politinė intencija Klaipėdos krašte“ ir padarė išvadą, kad „Krašto teisininkų paruošimas III Reiche yra negalimas“.
Detaliau apie tarpukario studentų diplominius darbus, skirtus Klaipėdos krašto teisei, skaityti autorės parašytą, laisvai internete prieinamą, straipsnį „Klaipėdos krašto teisė studentų darbuose 1933-1939“ žurnale „Logos“ 2019, Nr. 101, p. 169-183
Autorės laisvai internete prieinamą tyrimą apie visus tarpukario teisės studentų rastus diplominius darbus skaityti žurnale „Teisės apžvalga“ 2020, Nr. 1(21), p. 21-154.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą