Menininkas, kuris rašo ne dėl rinkos, o dėl tiesos, neišvengiamai atsiduria už spektaklio ribų. Jam tenka gyventi tarsi šešėlyje - toli nuo ekranų šviesos, nuo masinės sėkmės imitacijų, nuo priklausomybės atrodyti, o ne būti. Bet būtent toje tamsoje, kurioje viskas atrodo „nereikalinga“, gimsta tai, kas autentiška. Ten atsiveria vieta kontempliacijai, tylai, tikram buvimui.
Tad kai visi bėga vartotojiškumo konvejeriu, menininkas eina prieš srovę. Jis – priminimas, kad egzistuoja kita galimybė: gyventi ne tam, kad būtum matomas, o tam, kad iš tikrųjų būtum. Spektaklis gali apakinti minias, bet negali užtemdyti tų, kurie mato.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą