Vaizduotę dirginanti paroda „Intymus monologas“

Tai - pirmasis kaunietės menininkės prisistatymas uostamiestyje. Parodoje - nedidelio formato grafikos darbai, apimantys paskutinius du autorės kūrybos dešimtmečius. Anot parodos kuratorės Danguolės Ruškienės, K. Gedminaitės darbuose akivaizdi senųjų grafikos meistrų įtaka, todėl ją galima vadinti grafike, kuriai meno istorija ir kadaise atrasti grafikos spaudos būdai yra daugiau nei pakankami asmeninės kūrybos kalbai.

Tradicines technikas K. Gedminaitė meistriškai pasitelkia pasakodama asmenines istorijas. Tačiau šios istorijos ne visuomet realios. Jos tiek pat tikros, kiek ir išgalvotos. Likdama prie figūratyvumo, konstruodama nesunkiai identifikuojamus objektus, ji geba suformuoti nepažįstamas erdves, kuriose veikia keisti personažai. Visa tai dirgina vaizduotę, veda į vizijų pasaulį, kuriame nelieka ribos tarp tikro ir išgalvoto. Suvokėjas nejučia patenka į neapibrėžtą, siurrealią erdvę, kurioje tie patys dėsniai veikia kitoje - svetimoje ir ne visuomet jaukioje šviesoje.

Kristina, kokias asmenines patirtis atskleidžia Jūsų grafikos kūriniai?

Kūryboje kalbu apie tai, kas man svarbu. Apie tai, ko negaliu išreikšti žodžiais, apie tai, kas jaudina. Ir visai nesvarbu, ar tai gėlės žiedas, vaiko žvilgsnis, senas laivas ar tolumoje skęstantis peizažas, o galbūt vaizduotėje gimęs vaizdinys. Įdomu matyti taip, kaip nemato kiti. Visa tai nugula grafikos lakštuose kaip maža asmeninė patirtis.

Kaip gimsta Jūsų darbų personažai ir į kokią kelionę jie kviečia?

Tai savaiminis procesas. Man įdomu stebėti žmones, aplinką. Kai kurie personažai yra realūs, egzistuojantys mano aplinkoje. Kiti gi - išgalvoti: būtybės paukščio ar gėlės pavidalu. Jie kviečia pasinerti į kitonišką pasaulį - sapnišką.

Kodėl pasirinkote būtent grafiką? Kas Jus labiausiai joje žavi?

Nuo ankstyvos vaikystės labai daug piešiau, tad kažkaip natūraliai pasirinkau grafiką. O žavi labiausiai ne tik technikos galimybės, bet ir eiga, procesas, kūrybos magija. Niekuomet nežinau, koks bus galutinis rezultatas. Būtina kantrybė, susikaupimas, be to, man svarbu, kad linija būtų gyva, virpanti.

Kiek ir kokių parodų esate surengusi ir kuo ši paroda Klaipėdoje skiriasi nuo ankstesnių?

Kiekviena paroda kažkuo skiriasi. Pati Klaipėdos galerijos erdvė yra ypatinga ir unikali. Manau, kad mano kūriniai čia puikiai dera. Nemažai eksponuojamų darbų sukurti pastaruoju metu, kiti - senesni. Būna, kad metalo plokštė oksiduojasi ir atspaudas visiškai skiriasi nuo pirminio, toks laiko patinos (patinà - žalias, rudas ar mėlynas apnašas, susidarantis ant bronzinių arba varinių daiktų, veikiant oro drėgmei. - Autor. past.) paliestas.

Be to, tai mano pirmoji paroda čia. Esu surengusi apie dvidešimt parodų beveik visoje Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Druskininkuose. Taip pat ir vieną bendrą parodą Prancūzijoje.

Koks jūsų ryšys su uostamiesčiu?

Nuo vaikystės atvykdavome su šeima pas giminaičius čia, prie jūros, pavasaroti. Na, o dabar uostamiestyje būnu dažnai, nes čia gyvena mano širdies draugas, vyras.

Kas jungia Jūsų parodos kūrinius?

Turbūt visuma, braižas, stilistika.

Nuo kokios realybės bėgate per savo kūrinius, vedančius į sapnus ir vizijas?

Nepasakyčiau, kad bėgu nuo realybės. Ji man - įdomi.

Iš kokio vidinio jausmo kyla Jūsų kūrinių dramatizmas?

Dramatizmu to nepavadinčiau. Galbūt stipresne vidine emocija ar būsena.

Jeigu ne grafika, koks kitas profesinis kelias Jus būtų dominęs?

Vaikystėje tėveliai galvojo mane leisti į Čiurlionio menų gimnaziją mokytis baleto, nes vis šokdavau ant pirštų galiukų. Bet tos minties atsisakė. Esu patenkinta tuo, ką darau.

Jūsų gyvenimo moto?

Pagal G. G. Markeso romano pavadinimą - „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti.“

Ar Jūsų kūryboje reikalingos pauzės?

Žinoma, galima kurti karštligiškai, ilgai, nuosekliai. Bet man stabtelėjimas yra būtinas.

Grafikės Kristinos Gedminaitės personalinė paroda „Intymus monologas“ Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki birželio 15 dienos.