Kuršių nerijos paslaptys: mitai ir tiesa apie varnų gaudymą

Šis jau seniai išnykęs amatas yra bene labiausiai apaugęs mitais ir neteisingomis interpretacijomis, kuriuos paneigsime ar iš dalies patvirtinsime šioje publikacijoje remdamiesi autentiškais šaltiniais dar iš tų laikų, kai varniena buvo įprastas Pamario gyventojų maistas.

Mitas Nr. 1

Varnas gaudė tik Kuršių nerijoje. Ne visai tiesa. Apie varnų medžioklę rašė 1760-1865 m. nemarią poemą „Metai“ sukūręs Kristijonas Donelaitis. „Žiemos rūpesčiuose“, Dočio kalboje užsimenama: „Kas jums rūp, jūs provninkai maloningi. 

Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs, Varnų bent porelę sav pietums nusišauju?“ Tačiau čia įvardijama medžioklė su šautuvu.

Tradicinis pamario varnų gaudymas vyko naudojant tik žvejo tinklą, be jokių ginklų. 

Tiesa, jog dažniausiai šis amatas buvo paplitęs Kuršių nerijoje, kadangi gaudytos rudeninių ir pavasarinių migracijų metų virš pusiasalio praskrendančios pilkosios. 

Žinia, Kuršių nerija yra viena iš pasaulinės svarbos sparnuočių didžiosios migracijos vietų.

Bet ir Ventės ragas toks yra. 

Taigi, gaudytos varnos ir čia. Yra žinių, kad varnas tinklais gaudė ir Bornholmo salos gyventojai Danijoje, varnieną pagal skonį lygindami su viščiukais. 

Šie patiekalai buvo žinomi ir Rygos įlankos lyviams, Pomeranijos kašubams (dabartinė Lenkija).

© Šiame apie 1940-1941 m. fotografo Fritzo Krauskopfo išleistame atviruke pavaizduoti kuršininkų vaikai, imituojantys varnų nugalabijimą. Saviškių nelietė. Gaudydavo dažniausiai rudenį Kuršių nerija migruojančias varnas. Deniso NIKITENKOS kolekcija ir archyvas

Mitas Nr. 2

Varnoms nukąsdavo sprandą. Visiškas mitas. Nei kaklo, nei sprando sugautoms varnoms kuršininkai nenukąsdavo. Tai būtų itin sunku padaryti per plunksnas, o kaklo slanksteliai - ploni, tad dantimis juos perkąsti... kebloka. Varnoms krūminiais dantimis perkąsdavo pakaušius. Tai būdavo žaibiška ir, anot legendinio Rasytės paukščių žiedavimo stoties įkūrėjo Johanneso Thienemanno (1863-1938), net pati humaniškiausia paukščio mirtis.

Gana vaizdžiai ir detaliai varnų galabijimą dantimis yra aprašęs praeityje žinomas zoologas Pranciškus Baltrus Šivickis (1882-1968). Jis lankėsi Kuršių nerijoje kaip tik tada, kai kuršininkai (juos vadino kuršiais) dar užsiėmė varnų medžiokle statydami tinklus.

"Nelengvas tai darbas. Juk gyvų varnų namon neneši. Muši kokiu nors kietu daiktu, be reikalo tik visą kūną sulaužysi, suksi galvą - sužeisi kaklą, kraujo pritaškysi, o paskui kitų varnų jau niekaip nepriviliosi. Jos savo kraują, sako, labai užuodžiančios. <...>

Taigi, žvejys ima iš po tinklo gyvą varną viena ranka už galvos, kita už uodegos ir išėmęs dantimis kanda jos pakaušį kaip tik toje vietoje, kur sueina galvos ir nugaros smegenys. Varna susiparaližiuoja, netenka jausmo, nors tikrenybėje ji dar tebėra ir gyva. 

Ji nugaišta, kai žvejys ją neša namo, kartais ir namie„, - 1929 m. išleistame žurnalo “Kosmos„ priede “Gamtos draugas" rašė jis.

Mitas Nr. 3

Varnas gaudė iš gurmaniškų paskatų. Pramanas, kurį galėjo sugalvoti tik visiškai Kuršių nerijos prieškario žmonių gyvenimo neišmanantis asmuo. Varnas kuršininkai gaudė siekdami paįvairinti mitybos racioną, kurį sudarė praktiškai vien žuvis.

„Beveik per metus žvejai be mėsos gyvendami jos pradeda pasiilgti. Rudeniop, kada visi lietuviai, žemaičiai ir broliai klaipėdiškiai kasdieną valgo dešras, košelieną ir kitus mėsinius skanėstus, užeina noras žvejams palėbauti“, - rašė P. B. Šivickis.

Kuršininkų gyvenimas dėl nepalankių gyvulininkystei (nėra didelių pievų, skurdūs augalai) ir daržovių auginimui (smėlio kopos) sąlygų išties buvo pilnas nepriteklių, tad jų maisto racionas - skurdus.

Mitas Nr. 4

Varnas nuodijo grybais. Iš dalies tiesa. Praskrendančių varnų gaudymui buvo reikalingos „naminės“, pakirptais sparnais varnos: jas pririšdavo prie į smėlį įsmeigtų kuoliukų, kaip karves, ir paukščiai kranksėdami („Gelbėkit!“) atkreipdavo gentainių dėmesį. Iš kur gaudavo viliokes? 

Užsiaugindavo, o tai - ir vargas, ir maisto eikvojimas. 

Kai kada kuršininkai pasigaudavo (nereikia penėti iš lizdo paimto varniuko) varnas viliojimui labai originaliu būdu.

Bandydavo nugirdyti. Na, netiesiogine prasme. Išmirkydavo grūdus degtinėje, paberdavo juos, ir varnos mielai smaguriaudavo.

"Jie naudodavo džiovintus, nuodingus grybus. Įdėdavo juos į mažas žuveles, kurias paberdavo gerai matomoje vietoje. Vos tik praskrendanti varna aptikdavo ir sulesdavo masalą, ji neužilgo krisdavo aukštielninka it negyva.

Varnagaudys mikliai pribėgdavo, išspausdavo iš skrandžio turinį ir į snapą įpildavo truputį pieno. Neužilgo varna atsigaudavo, bet jau būdavo sugauta„, - savo knygoje “Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje„ (vok. “Fischerleben auf der Kurischen Nehrung", 1982 m.) rašė nidiškis Richardas Pietschas (1915-2007).

Lietuviškoje literatūroje klaidingai rašoma, jog tokiu būdu varnas gaudydavo maistui.

Mitas Nr. 5

Varnų mėsa panaši į vištieną. Skonio reikalas. Tačiau vištiena yra šviesi mėsa, o varniena - tamsi (mėlynai pilkšva), todėl dažniau ji lyginama su žąsiena ar antiena. Taip pat varnų mėsa, palyginti su vištų, yra sausa.

Mitas Nr. 6

Varnieną dievino gurmanai. Galima sakyti, jog teisybės krislo yra. Tarpukariu Lietuvos pasieniečiu Kuršių nerijoje dirbęs ir knygą „Pajūriais, pamariais“ JAV 1963 m. išleidęs Alfonsas Neverdauskas (1902-1970) rašė:

„Kuršių nerijos vasarviečių viešbučiai ir pensionatai už kiekvieną pristatytą varną mokėdavo po 50 centų. Įvairiausi iš varnienos pagaminti valgiai buvo įvekuojami į stiklus. 

Kitais metais į Kuršių Neringos maudykles suvažiavusiems svečiams patiekdavo varnieną, tik jau laukinių karvelių, laukinių ančių ir kitų laukinių paukščių vardais.“

Mėmelyje (Klaipėdoje) ir Karaliaučiuje kopininkų parduotos varnos būdavo vertinamos dar kitaip.

„Mieste jau varna netenka savo vardo: ją čia parduoda už balandį“, - rašė P. B. Šivickis. Labiau pasiturintys miestiečiai nė nežinodami kirto varnieną ir mokėjo didžiulius pinigus už ją restoranuose. 

Nes patiekdavo, kaip „nerijos balandžius“, o Mėmelyje tiesiog vadino „bulundėliais“. Apsukrūs verslininkai marinuodavo varnieną ir tiekdavo gurmanams kaip žąsieną (kuri būdavusi labai brangi).

Mitas Nr. 7

Varnagaudžiai buvo senukai. Ne tik jie. Vieni autoriai rašo, jog varnų medžiokle Kuršių nerijoje užsiimdavo tie, kur jau nebegali žvejoti kuršvaltėmis ar jūroje (pagyvenę žmonės), arba tie, kurie dar to negali daryti (vaikai). Kiti autoriai teigia, kad per varnų migraciją šiuos paukščius gaudydavo „žvejai, darbininkai, nepasiturintieji, seniai ir net vaikai“ (A. Neverdauskas).

Yra ir daugiau pramanų, susijusių su varnų gaudymu tinklaičiais: šioje publikacijoje pateikti ir paaiškinti gajausi.