Velykiniai sveikinimai iš praeities

„To meto atvirukas – šiuolaikinės vizualinės komunikacijos pranašas. Pažvelkime į jo sąrangos koncepciją: dominuojantis aktualus, įspūdingas, intriguojantis vaizdas; glausta žodinė informacija, iliustracijos atributika; laiškelis, adresas. Tai – šių dienų alfa ir omega.

Galima teigti, kad išmanieji telefonai, siūlantys mums nedideliame ekrane begalinius reginių horizontus, yra tiesioginiai atviruko palikuonys“, – taiklia įžvalga 2021 m. yra pasidalijęs dailininkas Kęstutis Kazys Šiaulytis.

Šv. Velykų proga siūlome pažvelgti, kokius velykinius atvirukus lietuvaičiai vienas kitam siuntė tarpukariu, bei prisiminti, o gal ir naujai sužinoti krikščioniška tradicija tapusių simbolių reikšmę.

To meto atvirukas – šiuolaikinės vizualinės komunikacijos pranašas.

Apie kiaušinį rašyti neverta: ko gero, visi žino, jog šis naujos gyvybės (pavasario) vaizdinys paplitęs buvo dar pagonybės laikais. Ne veltui iki šiol margučiuose naudojami iš žilos senovės laikų atkeliavę ornamentai, o tradicinė spalva – juoda, reiškianti žemės spalvą.

Verta pastebėti ir tai, kad baltų tikėjime viena svarbiausių metų ciklo švenčių – pavasario lygiadienis (kovo 20-21 d.). Tuo tarpu krikščioniškoje tradicijoje Jėzaus Kristaus prisikėlimas nustatomas pagal Mėnulio kalendorių: tai – pirmasis sekmadienis po pirmosios pavasario pilnaties. Šventė visada minima tarp kovo 22 d. ir balandžio 25 d.

Gal mažiau žinoma yra velykinio kiškio, arba zuikio istorija. Šis graužikas šventės simboliu tapo dėl persipynusių pagoniškų tradicijų, krikščioniškos simbolikos ir vokiškų papročių. Nuo senovės kiškiai (kuršių kalba – zuikiai) buvo laikomi vaisingumo simboliu dėl savo vislumo, gebėjimo greitai ir gausiai daugintis. Kadangi Velykos švenčiamos pavasarį, kai gamta atgyja, kiškis tapo natūraliu naujos gyvybės ir gamtos ciklo atsinaujinimo ženklu.

Vokiškoje tradicijoje velykinio zuikio prototipas atsirado XVI a. Vokietijoje tarp liuteronų. Pasakojama, kad Velykų kiškis (vok. Osterhase) veikdavo panašiai kaip Kalėdų Senelis – jis vertindavo, ar vaikai buvo geri, ir paslėpdavo jiems spalvotų kiaušinių soduose ar namuose. Lietuvoje šio personažo vaidmenį perėmė Velykų bobutė, tačiau zuikio simbolis buvo labiau mėgstamas vaizduojamajame mene.

Velykinio zuikio vaizdinys mena pagonybės laikus.

„Kačiukai“ – tai gluosninių šeimos medžio blindės žiedynai. Jie pasirinkti dėl gamtinių sąlygų ir krikščioniškos prasmės, kaip palmių šakos pakaitalas: Verbų sekmadienis mini Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės pasitiko klodami palmių šakas.

Esama ir mitologinio šleifo: populiari yra pasaka apie upėje skęstančius kačiukus, kurių gailėdama blindė į vandenį nuleido savo šakas. Kačiukai įsikibo į šakas ir išsigelbėjo, ir nuo to laiko kiekvieną pavasarį šio medžio šakos pasipuošia pūkuotais pumpurais, primenančiais mažus katinėlius.

Taigi, lietuvaičiai, kaip ir dauguma krikščionių, šv. Velykų proga labai mėgo vienas kitą sveikinti su šia pavasario švente, siųsdami daugiausiai užsienyje spausdintus atvirukus su kiaušiniais, zuikiais, blindžių žiedynais.

Savitų proginių atvirukų leidėjas buvo Kretingoje gimęs ir palaidotas fotografas Kostas Jagutis (1896–1974), dirbęs Klaipėdoje 1932–1939 m. Ant atspausdintos nuotraukos jis uždėdavo kruopščiai iškirptus vaizdus iš kitų nuotraukų ir perfotografuodavo. Tokiu būdu į fotografinį vaizdą buvo galima „įkelti“ ką tik nori: pavyzdžiui, blindžių šakeles su „kačiukais“.