Viktoras Gidžiūnas – Lietuvos dvasinio gyvenimo istorijos tyrinėtojas

Jis gimė 1912 m. rugsėjo 5 d. Marinkos kaime Simno valsčiuje, dzūkų valstiečių Onos ir Vinco Didžiūnų šeimoje. Joje gimus 12 vaikų, užaugo tik 6, nes vaikų mirtingumas tuometinėje Lietuvoje buvo didelis. 

Vaikai nuo pat mažens buvo pratinami prie darbo 12 ha šeimos ūkyje, todėl Vincas mokslų pradėjo siekti kiek pavėluotai, 1932 m. Kauno Pavasario suaugusiųjų gimnazijoje baigęs 4-ias klases. 

Kaip 1984 m. JAV leistame kultūros žurnale „Aidai“ V. Gidžiūnui skirtame nekrologe rašė pranciškonas Leonardas Andriekus (1914–2003), kartu su juo mokęsis Kretingos pranciškonų gimnazijoje, tėvą Viktorą – tada Vincą Didžiūną – jis sutiko 1933 m. vasarą, kur, baigęs 4-ias gimnazijos klases, jis buvo atvykęs su pasiryžimu mokytis šioje gimnazijoje ir tapti pranciškonu vienuoliu. 

Tikėtina, kad besimokant jo pavardė mįslingai buvo pakeista į Gidžiūno, nes 1937 m. gimnazijos klierikų sąraše jo pavardė jau tokia. 

Mokytis Kretingoje ir tapti dvasininku jį paskatino Kaune sutiktas garsus pranciškonas Augustinas Dirvelė (1901–1941 ?), kurio dėka Kretingoje buvo pastatyta trijų aukštų berniukų gimnazija su bendrabučiu, ir joje sutelktas gabių pedagogų kolektyvas, todėl ši gimnazija iš visos Lietuvos traukė joje mokytis į dvasinį gyvenimą linkusius jaunuolius. 

Svarbu buvo tai, kad, pasirinkę vienuolystę, klierikai gaudavo pilną išlaikymą, vėliau buvo siunčiami į užsienio pranciškonų seminarijas, kad ten giliau susipažintų su pranciškonų gyvenimu ir veikla, įgytų gerą išsilavinimą, išmoktų užsienio kalbas ir taptų šviesiomis asmenybėmis.

1934 m. baigęs 5-ias gimnazijos klases V. Gidžiūnas pradėjo noviciatą ir 1935 m. davė laikinuosius įžadus, pasirinkęs vienuolišką Viktoro vardą. 

Per apeigas žmogus, pasirenkantis vienuolio gyvenimą, nusivelka kasdienį rūbą, jis įvelkamas į abitą, jam suteikiamas ir naujas vardas, pakeičiantis suteiktąjį per krikštą. 

Šis sprendimas lėmė visą tolesnį V. Gidžiūno gyvenimą, nes, nebūdamas pranciškonas, vargu ar jis būtų gavęs tokį įvairiapusį išsilavinimą, turėjęs palankias sąlygas tapti žinomu istoriku ir mokslo žmogumi bei pagarbos verta iškilia asmenybe. 

1936 m. birželio 12–14 d. Kretingoje vykęs Telšių vyskupijos III eucharistinis kongresas tapo svarbiu metų įvykiu ne tik dvasininkams, bet ir klierikams, eiliniams tikintiesiems, kurie į Kretingą susirinko ne tik iš Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos. 

Ta proga pranciškonų gimnazijos klierikus, taip pat ir Viktorą, aplankė jų tėvai, su kuriais jie įsiamžino iki šiol išlikusiose nuotraukose.

1937 m. rudenį V. Gidžiūnas buvo išsiųstas į Italiją, Florencijos apylinkėse veikusią italų pranciškonų seminariją – Colleviti mieste. 

Prieš išvykstant tuometinis pranciškonų provincijolas Augustinas Dirvelė jam padovanojo Šv. Pranciškaus Asyžiečio Mažesniųjų brolių regulos (testamento) knygelę su savo asmeniniu įrašu, kurią jis saugojo visą gyvenimą ir kurios nuostatomis vadovavosi. 

Kunigu jis buvo įšventintas Italijoje 1940 m. birželio 2 d. prieš pat Lietuvos sovietinę okupaciją. 

Nebegalėdamas grįžti į tėvynę V. Gidžiūnas gavo savo vyresnybės leidimą studijuoti katalikų bažnyčios istoriją pranciškonų popiežiškame Šv. Antano universitete Antoniamum Romoje.

Čia jis sutiko garsų pranciškonų istorijos profesorių iš Belgijos Livorijų Oligerį, tapusį jo istorijos mokslų daktaro disertacijos „Mažesnieji broliai Lietuvoje 1245–1517 metais“ vadovu. Jo plati istoriko erudicija ir publikuoti darbai turėjo V. Gidžiūnui didžiulę įtaką, apie ką jis minėdavo visą gyvenimą.

Tapęs mokslo daktaru, V. Gidžiūnas 1946 m. išvyko į JAV, kur nuo 1941 m. iš Lietuvos pasitraukę pranciškonai sukūrė savarankišką vienuoliją. 

Čia atvykęs jis energingai įsitraukė į darbų sūkurį, nebijojo įvairių pareigų, tik stengėsi, kad jam liktų laiko ir istorijos studijoms. 

Po 1949 m. į JAV atvykus gausiai pasitraukusiųjų iš Lietuvos emigrantų bangai, atsivėrė naujas religinės ir kultūrinės veiklos laukas. 

Pranciškonams, be dvasinių dalykų, teko prisiimti periodinės spaudos naštą, steigti lietuvių vaikams gimnaziją, vykdyti kitus darbus. 

Per tuos metus V. Gidžiūnas reiškėsi ne tik dvasinėje veikloje, būdamas vienuolynų vyresniuoju, provincijolu (1958–1959), aktyviu pamokslininku, bet ir ilgamečiu (1962–1984) žurnalo „Šv. Pranciškaus varpelis“ redaktoriumi, ateitininkų federacijos dvasios vadu ir kt. 

Nežiūrint nelengvų kasdienių darbų, V. Gidžiūnas rasdavo laiko ir istoriniams tyrinėjimams. 

Atskirais leidimais išėjo jo istorinės studijos „Mažesnieji broliai Lietuvoje“, Pranciškonų misijos Lietuvoje (abi lotynų kalba), „Legendariškieji pranciškonų kankiniai Vilniuje“. 

Ypač vaisingas bendradarbiavimas jį siejo su Romoje veikusia Lietuvos katalikų mokslo akademija (LKMA). 

Nuo pat jos atkūrimo tremtyje 1956 m. jis publikavo savo istorines studijas pradėjęs nuo gimtojo Simno istorijos tyrinėjimų, vėliau publikavęs straipsnius ir studijas apie vienuolių ir vienuolijų veiklą Lietuvoje. 

Buvo aktyvus šios akademijos suvažiavimų dalyvis, juose skaitė paskaitas apie vienuolijų veiklą Lietuvoje, Jurgio Pabrėžos veiklą Vilniaus universitete ir kt.

Suprasdamas sunkų redaktorių darbą redaguojant tekstus, savo studijas atsiųsdavo visiškai užbaigtas, švariai ir tvarkingai parašytas.

Nemažai laiko V. Gidžiūnas skyrė ir mokslo bei istorijos populiarinimui, skelbdamas straipsnius lietuviškoje spaudoje, leisdamas knygeles ir stambesnius leidinius. 

Jo parašytos ir išleistos knygos apie Šv. Kazimierą, Šv. Pranciškaus III ordiną. Apie pranciškonus „Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“ ir kt. 

Įvertinus jo istorinius tyrinėjimus ir talentą, V. Gidžiūnas 1959–1961 m. buvo pakviestas dirbti Pranciškonų ordino istorinių šaltinių redagavimo komisijoje Romoje, Vatikano archyvuose atrenkant pranciškonams popiežių išduotus dokumentus. 

Pasinaudojus proga, jis po pagrindinio darbo daug laiko praleisdavo ir Vatikano bibliotekoje, rinkdamas su Lietuvos istorija susijusią medžiagą. 

Bet didžiausias V. Gidžiūno gyvenimo užmojis buvo parašyti veikalą apie Žemaitijos šviesuolį, kunigą, vienuolį, botaniką, kurį žemaičiai laiko šventuoju – Jurgį Ambraziejų Pabrėžą (1771–1849).

Nuo pat atvykimo į JAV, Brukline Niujorke, įsikūręs V. Gidžiūnas stengėsi užmegzti ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis ir pranciškonais. 

Kaip ne per seniausiai papasakojo V. Gidžiūno sesers Stasės Didžiūnaitės Tamašauskienės duktė Danguolė Sušinskienė, jos ir kitų giminaičių šeimose iki šiol kaip brangiausia relikvija saugomi iš JAV atsiųsti jo rašyti laiškai, nuotraukos. 

Noras susitikti su daugiau nei 40 metų nematytais artimais giminaičiais, taip pat galimybė susipažinti su Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma unikalia istorine medžiaga apie J. A. Pabrėžą, paskatino V. Gidžiūną 1979 m. aplankyti Lietuvą. 

Žinoma, tam didelės įtakos turėjo ir prieš tai JAV apsilankęs Žvėryno bažnyčios Vilniuje klebonas kunigas Stasys Lidys (1929–1991), kuris pateikė šiai kelionei reikalingą iškvietimą bei jį globojo per visą viešnagę Lietuvoje: 1979 m. gegužės 9 d. naktį jį pasitikęs Leningrade, jam suteikęs globą savo namuose, taip pat savo lengvuoju automobiliu nuvežęs pas gimines į Dzūkiją.

V. Gidžiūnas buvo bene pirmasis iš pranciškonų vienuolių išeivijoje, išdrįsęs po karo apsilankyti sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur jo viešnagė buvo stebima KGB darbuotojų ir gana griežtai reglamentuota. 

Viešnagei aplankyti brolius ir seseris Marinkos kaime prie Simno, nes tėvai jau buvo mirę, buvo skirta tik viena diena, kai likusį laiką jis privalėjo būti Vilniuje. 

Čia jis praleido 30 dienų ne tik tyrinėdamas universiteto bibliotekoje saugomą istorinę medžiagą apie J. A. Pabrėžą, bet ir Žvėryno bažnyčioje laikė savo pirmąsias šv. Mišias Lietuvoje, į kurias gausiai iš visos Lietuvos susirinko ne tik giminės, bet ir vilniečiai. 

Ši viešnagė buvo ne tik nepaprastai jaudinanti dėl galimybės po daugelio metų pamatyti savo artimuosius, bet ir padėjo surinkti daug istorinės medžiagos būsimam darbui, užmegzti ir atnaujinti kitus naudingus ryšius. 

Po viešnagės Lietuvoje V. Gidžiūnas dar dvi savaites praleido Krokuvoje, studijuodamas Vilniaus pranciškonų archyvą , kurį ir anksčiau buvo aplankęs ne vieną kartą. 

Kretingoje gyvenęs pranciškonas kunigas Mykolas Tamošiūnas (1904-1973) buvo vienas pagrindinių V. Gidžiūno pagalbininkų renkant medžiagą apie J. A. Pabrėžą, laiškais jam nusiuntė kunigo Petro Ruškio (1876–1967) studiją apie jį. Brolis Mykolas rinko ir siuntė laiškais į JAV viską, kas to meto spaudoje pasirodydavo apie J. A. Pabrėžą.

Po viešnagės Lietuvoje V. Gidžiūnas laiškais gavo ir buvusio Kretingos pranciškonų gimnazijos mokytojo Juozo Pavilonio (1910–1999) dar prieškariu rinktą medžiagą J. A. Pabrėžos biografijai, kurią norėta panaudoti jo beatifikacijos bylai pradėti. J. Pavilonis, nusiuntęs į JAV šią medžiagą, ragino jį labiau atsidėti šiam darbui, kad greičiau užbaigti šią studiją.

Spėjama, kad V. Gidžiūno dėka pas JAV pranciškonus pateko J. A. Pabrėžos pamokslų rinkinys „Kninga turinti savėj kozinius“ (1822 m., 1244 psl.), kurį 2017 m. iš ten į Lietuvą parvežė pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas ir kuris šiandien saugomas Kretingos muziejuje.

Paskutinius savo gyvenimo metus, nors ir kamuojamas įvairių sveikatos negalių, V. Gidžiūnas praleido redaguodamas monografiją apie J. A. Pabrėžą, jam pavykus surinkti net ir daugiau medžiagos nei tikėjosi. 

Deja, 1984 m. staigi mirtis nutraukė ir šį, ir daugybę kitų numatytų darbų, kai apie 300 psl. knyga-monografija „Jurgis Ambraziejus Pabrėža“, kurią spaudai parengė meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė (gim. 1954 m.), 1993 m. buvo išleista Romoje LKMA-joje.

 Daug gerų žodžių apie V. Gidžiūno gyvenimą ir jo asmenybę paskelbta spaudoje, bet , matyt, geriausiai tai apibūdina nuo 1959 m. jį pažinojusio kunigo teologo istoriko Pauliaus Rabikausko (1920–1998) žodžiai: „Jis liks visų atmintyje kaip ištikimas jaunystėje pasirinktam vienuoliško gyvenimo idealui, Kristaus kvietimui dirbti ir aukotis kunigystėje, studijų metais pasirinktam darbo laukui – Lietuvos bei jos dvasinio gyvenimo ir kultūros istorijos tyrinėjimui.“