Vydūnas apie Fiodorą Dostojevskį: „Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare"

Vydūnas apie F.M. Dostojevskį

„F. Dostojevskis savo veikalams duoda ypatingą žmoniškumo pagrindą. Jo žmoniškumas yra kažin kur toli, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. 

Turiu omenyje du jo veikalus: „Raskolnikovas“ ir „Broliai Karamazovai“. Esu, žinoma, ir kelis mažus jo kūrinius skaitęs. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. 

Visas Rusijos žmonių kančias jis nupasakoja taip gyvai, kad ir skaitytoją kone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tai, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis rusų tautos pragaras... 

Be abejo, labai galingai jis pajudina skaitytoją. 

Tik man atrodo, kad per mažai suteikia, ko iš didžio žmogaus lauki. Nepabunda slėpiningoji paties žmogaus didybė. Nesukyla sielos galios. 

Patys jo tikybos aiškinimai nesiekia gelmių ir platybių. Nėra juose didžios tikybos išminties ir galios. Taip lyg ir nemaitina šis rašytojas sielos, kad jai galėtų augti sparnai. 

O to mes laukiame iš didžio menininko. Bet gal jis rusams tik daugiau teigiamo yra atnešęs, negu man atrodo? O gal ir pasauliui? 

Pasistengsiu tai dar suprasti. Kol kas tematau jo žmones vargstančius pragare.

Tautos raštija ir jos gyvenimas yra du to paties dalyko, tos pačios esmės reiškiniai. F. Dostojevskis gal buvo didžiausias savo tautos kankinys ir reiškėjas. 

Reikia jį pagerbti. Bet mums, lietuviams, netinka šildytis prie jo ugnies. 

Mes turime pakilti ant tų aukštumų, nuo kurių matyti ne vien tamsios gyvenimo daubos, bet ir bekraštės tolybės, kurios nardo Amžinoj Šviesoj. 

Mūsų kraujas, mūsų kalba ir pasaulio pasitikimas rodo mums šį kelią.“ 

Fragmentas iš Vydūno straipsnio „F. Dostojevskis“. Darbymetis. Nr. 4, 1921

Tarytum tęsdamas mintį apie žmogaus gyvenimą pragare kitame savo straipsnyje „Žmogus ir karo genijus“ Vydūnas rašo: 

„Žmonės labai skiriasi vieni nuo kitų sąmoningumu ir taikingumu. Daugumos žmonių gyvenimai mažai išsiskiria iš gamtos vyksmo.

Svarbiausia gamtoje, mano jie, yra nuolatinis veržimasis ir kova. Iš tiesų gamtoje vyksta žūtbūtinė kova už būvį.

Žmogus - gyva būtybė, todėl ir jį gamta įtraukia į šią kovą. Gamta ir kiti žmonės – priešiški. Karai neišvengiamai vyks tol, kol žemėje gyvens žmonės...

 Dabar gamtos tyrinėtojai bando įrodyti, kad karas esąs būtinas gyvybės formų raidai. Filosofai teigia, kad karus sukelia idealios priežastys, o religijos skelbėjai mato karuose Dievo pirštą.

Kaip keista! Daugybė žmonių gyvena sužavėti savo pojūčių ir geismų, o juos valdo tie, kurie tariasi stovį aukščiau už kitus. 

Daugelis žmonių gyvena prieblandoje ir nežinioje. Laimė ir santarvė, kurias žada religija, tolimos kaip dangus. 

Būtinybė kovoti žmonėms tampa nepakeliama našta. Klimato atšiaurumas, augalų ir gyvūnų pasaulis – viskas žmogui atrodo priešiška, o pavojingiausi priešai – tokie patys žmonės. Todėl žmogus esą turįs nuolat rengtis kovai, gyventi pavydėdamas ir nekęsdamas. 

Žinoti, kad bet kada gali būti sužeistas ir mirti. Žmogus turi sukaupti visas jėgas, jei nori nugalėti, antraip jis žus... Su šia mintimi žmogus gyvena didesnę gyvenimo dalį. 

Tai atsispindi jo veikloje ir netgi tame, kas vadinama kultūra. Todėl karas taip pat esąs kultūros veiksnys. Tai lengvai įrodoma ir daugelis mano, kad toks ryšys būtinas ir savaime suprantamas. 

Taip mokė Heraklitas daugiau kaip prieš du tūkstančius metų: pažanga atsiranda tik kovoje, karas – visa ko tėvas!.. Nuo Heraklito laikų nieko naujo nesugalvota. 

Mintys apie karą užgožia viską. Didesnė žmonijos dalis pateko karo genijaus valdžion.

Kultūringų valstybių gausios mokyklos ir didžiulės kariuomenės, kuriose nebūna tvarkos, išugdė žmonių polinkį kariauti. 

Tai tvirtai įsišaknijo atbukusioje minios sąmonėje. Tik nuolatinė prievarta gali išjudinti tokius žmones. 

Visą gyvenimą jie svyruoja tarp karo ir religijos genijų. Jie leidžiasi vedami karo genijaus ir tiki religijos genijaus pažadais."

Vydūnas. Raštai IV. Vilnius: Mintis, 1994. 8-15. 

-------------------------------------------------------------------

Fiodoras Dostojevskis – vienas žymiausių, labiausiai skaitomų ir vertinamų Rusijos rašytojų, kurio darbai įtaigiai analizuoja asmenybių psichologinius paveikslus esant itin sudėtingai politinei, socialinei ir dvasinei XIX amžiaus šalies atmosferai.

 Viso pasaulio literatūros analitikai stebėjosi genialiu F. Dostojevskio gebėjimu numatyti bei analizuoti sudėtingiausius žmogaus gyvenimo reiškinius, kelti klausimus, į kuriuos dar niekas nebuvo radęs atsakymų, o daugybė žymių rašytojų, tokių kaip Antonas Čechovas, Ernestas Hemingvėjus, Friedrichas Nyčė ir Žanas Polis Sartras laikė jį savo mokytoju. Iš F. Dostojevskio kūrybos išaugo rusų religinė filosofija, prancūzų egzistencializmas, jo vaidmuo nepaprastai reikšmingas formuojantis psichoanalizei bei siurrealizmui. 

Nors parašyti daugiau nei prieš pusantro šimto metų, F. Dostojevskio romanai aktualumo nepraranda ir šiandien.

----------------------------------------------------------------------------------

Du pasauliai: Vydūnas – F. Dostojevskis. Sąlyčio taškai ir takoskyra.

Algimantas KIRKUTIS,  habil. med. m. dr., KU prof. emeritas

2025 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos universiteto  kultūros renginių ciklo „Vydūnas tautai ir valstybei“ rėmuose KU Stasio Vaitekūno auloje įvyko labai įdomi diskusija „Vydūnas apie F. Dostojevskį“, kurios metu buvo mėginama sugretinti iškilaus  Lietuvių tautos Mokytojo, filosofo ir rašytojo Vilhelmo Storostos Vydūno  kūrybą su visame pasaulyje gerai žinomo rusų tautos literatūros genijaus Fiodoro Dostojevskio darbais.

Dauguma vyresnės kartos žmonių dar iš vyresnių klasių moksleiviams privalomos skaityti užklasinės mokyklinės literatūros sąrašo gerai prisimena žinomiausius Fiodoro Dostojevskio romanus: „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ (1861), „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866),  „Idiotas“ (1868), „Demonai“ (1872),  „Broliai Karamazovai“ (1880) ir kt. 

Šiuose kūriniuose rašytojas, tobula literatūrine kalba subtiliai paliesdamas žmogaus gyvulišką ir kartu dieviškąją prigimtį, atliko žmogaus dvasinio pasaulio ir moralinių prieštaravimų analizę. 

Fiodoro Dostojevskio kūriniuose nagrinėjami gėrio ir blogio, tikėjimo ir netikėjimo, laisvės ir atsakomybės klausimai. 

Dažnai vaizduodamas žmones nesąmoningose kraštutinėse situacijose genialusis rašytojas gilinosi į žmogaus vidinę kovą, sąžinės kančias, kaltės ir nuodėmių atpirkimo temas.

Tuo tarpu Vydūnas pagrindiniame savo kūrinyje „SĄMONĖ“ stengėsi įžvelgti ne literatūrinius, o daugiau filosofinius, mokslinius, priežastinius žmogaus būties šioje žemėje aspektus. 

Jis teigė, kad žmogaus sąmoningumo lygį rodo ne gyvuliški refleksai, ne geiduliai, emocijos ir nerealizuoti  troškimai, kurie dažniausia išplaukia iš pasąmonės, o žmogaus savimonės  arba sąmonės išsivystymo lygis. 

Vydūnas traktavo sąmonę, kaip žmogaus  egzistencijos tikslo suvokimą.  Skirtingai nuo F. Dostojevskio, Vydūnas nesistengė parodyti žmogiškų santykių tragizmo. 

Jis žvelgė kiek plačiau-filosofiškai į žmogaus ir Tvėrėjo santykių esmę ir prigimtį.  Vydūnas teigė: „Sąmonė yra pasaulio vyksmo ir žmogaus vystymosi pagrindas, Visatos ir žmogaus tobulėjimo priežasties - absoliuto kuriamoji galia. Materialusis pasaulis egzistuoja tik sąmonės apšviestas“.

Vilhelmas Storostas Vydūnas visu savo kūrybiniu palikimu stengėsi mums parodyti, kad savimonę, t. y., visuminę žmogaus sąmonę, formuoja žinios, išmintis, kultūra ir tikėjimas Visatos Dieviškąja Kūrinija. Vydūno nuomone, tai ir yra tikrojo žmoniškumo pasireiškimas šiame pasaulyje. 

--------------------------------------------------------------------------  
„Po nakties - diena. Po mirties- šviesa!"

Teisininkė Raimonda ŠIDEIKIENĖ 

Klaipėdos universiteto kultūros renginių ciklas  „Vydūnas - tautai ir valstybei" jau 26-tą kartą lapkričio mėn. 7 dieną sukvietė visus bendraminčius, bendrasielius į nepakartojamą vakarą „Vydūnas apie F. Dostojevskį“.

Kaip visada nuostabūs pranešėjai dalinosi savo įžvalgomis apie šių dienų realybę, valstybingumo ir Lietuvos kultūros bei tautos išsaugojimą, apie žmoniškumo ir dvasinio pakilimo svarbą!

Lietuvos egzistencijos bei žmoniškumo išlikimo svarstyklių skalė vis drastiškiau tolsta nuo „pusiausvyros taško", link neprognozuojamo chaoso. Dažnas klausiame, tai ką daryti? Tylėti? Susitaikyti? Likti stebėti ar emigruoti?..

Lietuva išgyveno baudžiavą, lietuvių kalbos uždraudimą, karą po karo, okupaciją, bet ją visada gelbėjo ne „ginklo kova", bet vertybių išsaugojimas, siekis išlikti savimi, meilė savo gimtam kraštui ir drąsa veikti tinkamu momentu. Lietuva nėra pilkoji zona, nėra ir buferinė zona kitoms valstybėms. 

Lietuva eilinį kartą, kaip ir tarpukariu, tapo balastu didžiųjų valstybių konkurencinėje kovoje, kuris bus numestas, atiduotas, parduotas, išmainytas tada, kai bus tam tinkamas metas. 

Kol to nesuprasime, kol nepabusime, kol liksime pasyvūs ir abejingi stebėtojai ir bailiai,  tol grimsime į prarają...

Šviesos ir drąsos akimirka KU renginio pabaigai: nuostabus Vytauto Kernagio kūrinys! KU vokalinis ansamblis „Jūros Ainės" (vadovė Virginija Manšienė) ir jų atliekama V. Kernagio daina „Baltas paukštis".

Ačiū visiems! 

Gerb. režisieriui Juozui Ivanauskui, režisieriui Jonui Vaitkui, Kovo11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Rolandui Paulauskui, etnologui, filosofui Aleksandrui Žarskui, KU prof. emeritui Algimantui Kirkučiui, KU vokaliniam ansambliui "Jūros Ainės" (vadovė Virginija Manšienė), KU "Žemynos" gimnazijos moksleiviams (vadovas Mindaugas Urbonas ir Eglė Pečiulevičiūtė) ir kitiems renginio dalyviams!.

----------------------------------------------------------------------------------

Fotoreportažą parengė KU kultūros renginių „Vydūnas-Tautai ir valstybei" moderatorius-režisierius Juozas Ivanauskas.

Nuotraukos Juozo Ivanausko ir Algirdo Darongausko.