Vyriausioji kostiumininkė Paulina Arlauskienė jaudinasi prieš kiekvieną premjerą

Moteris juokauja, kad teatro meninis liūnas ją įtraukė ir nepaleidžia. „Tai ne profesija. Tai gyvenimo būdas, kaip ir visiems teatro žmonėms“, - juokiasi P. Arlauskienė, karjerą pradėjusi dar 1984 m. Klaipėdos liaudies operoje, o 1987 m., įsikūrus Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, tapusi viena pirmųjų darbuotojų.

Nuotykių herojus - lygintuvas

1984 m. Klaipėdos liaudies operoje prireikė sandėlininkės Ja ir tapo P. Arlauskienė, turėjusi pasirūpinti spektaklių suaugusiesiems ir vaikams drabužiais bei rekvizitu.

„Nebuvau tokio darbo bandžiusi, neturėjau patirties, kaip tvarkytis su tiek daug rūbų, batų ir galvos apdangalų, bet išmokau ir radau šio darbo privalumus: spektakliai būdavo tik savaitgaliais, mano darbas per savaitę prasidėdavo tik nuo 14 val. dienos. Man labai tiko, nes dukrai tuo metu buvo tik penkeri. Pradžioje dirbau viena pati, paskui atsirado pagalbininkių. Rūbus skalbdavome arba nešdavome į valyklą. Ko nepavykdavo pačioms susiūti, sutvarkyti, padėdavo siuvyklos moterys“, - prisimena pašnekovė.

Profesionalė pastebi, kad per daugiau nei tris dešimtmečius teatre pasikeitė kostiumų tendencijos - jie tampa vis išradingesni, konstrukcijos sudėtingėja, naudojami įvairūs spektaklio tikrovei artimi audiniai, ieškoma autentikos. Praėjo dažytos flanelės laikai.

Daugelis sutiks, kad ten, kur vienas iš istorijos dalyvių - lygintuvas, nuotykiai garantuoti. P. Arlauskienė juokiasi, kad sudeginti rūbą yra tekę ir jai, o nelemtos istorijos, kaip joms ir dera, nutinka pačiu netinkamiausiu momentu.

Į gastroles - su šimtais rūbų ir batų

„Muzikinio teatro kostiumininkės irgi vyksta į gastroles. Rūbai ir batai sudedami į specialias spintas ant ratų. Rūbai suskirstomi taip: “choro vyrai„, “solistės moterys„, “baleto vyrai„ ir t. t. Dėžių būna daug. Priklausomai nuo spektaklio. Scenos darbuotojai jas pakrauna ir išveža. Ant kiekvieno drabužio ar kepurės vidinėje pusėje yra mažutė etiketė su sceninio rūbo šeimininko pavarde. Rūbus ir batus į gastroles vežamės pagal sudarytą sąrašą, kad nieko nepamirštume. Neteko kažko gastrolėse pamesti. Visada viską susirenkame ir vežamės namo“, - juokiasi P. Arlauskienė, savo profesijai dėkinga už galimybę išvysti Latviją, Lenkiją, Švediją, Kaliningrado sritį ir pavažinėti po Lietuvą.

Ar užkulisių žmonės turi galimybę išvysti spektaklius? „Matome iš užkulisių, iš šono ar per generalines repeticijas. Į salę nusileidžiame retai (juokiasi). Spektakliai man labai patinka. Mylimiausi - Jerry Bock miuziklas “Smuikininkas ant stogo„ ir Zigmar Lapinš melodraminė opera “Paryžiaus katedra„. Tai labai gilūs, mano sielą paliečiantys spektakliai. Bet atlikėjams, kaip ir kostiumininkėms, jie sudėtingi. “Smuikininko ant stogo„ kostiumai senoviniai, su daugybe detalių, naudojami sunkūs paltai, o scenoje pasirodo ne viena dešimtis žmonių. Daug sunkaus darbo ir lakstymo, bet meilės šiam spektakliui tai nemažina“, - savo mylimą darbą karštai gina energingoji P. Arlauskienė.

Rutinai vietos čia nėra

Daugybę metų Muzikiniame teatre dirbanti P. Arlauskienė sako, kad labai myli savo veiklą ir žmones.

"Kiekvieną dieną vis kas nors kitaip. Nėra rutinos. Net jei rodomas tas pats spektaklis, kiekvieną kartą jį matau vis kitaip. Ir pasiruošimas bei situacijos kitokios. Ir žmonės čia dirba ypatingi: labai geri, nuoširdūs, talentingi. Tenka išklausyti, padrąsinti, paguosti.

Visko būna. Ir žvaigždžių sutinkame, bet jos mažiau įnoringos nei pradedantieji scenos žmonės (juokiasi). Mano pažįstamiems sunku suprasti, koks mano darbas: jie nustemba ir vadina jį įdomiu, o aš žinau, kad jis būna ir sunkus. Visoks", - sako vyriausioji kostiumininkė.

Profesionalė pripažįsta, kad scenos užkulisiai slepia ne vieną paslaptį. „Būna, kažkas nutinka, o mes stengiamės, kad žiūrovai tų paslapčių nesužinotų. Solistei dainuojant Gaetano Donizetti vienaveiksmėje operoje “Varpelis" metalinis suknelės priekyje susegamas krinolino lankas atsisegė ir išlindo. Kitą kartą, baleto šokėjoms šokant kankaną, vienai jų nukrito sijonas - scenoje liko vien su šortus primenančiomis apatinėmis kelnaitėmis.

Mes, kostiumininkės, jau tai matome ir laukiame pasiruošusios kuo greičiau paslėpti plyšimą", - sako pašnekovė, kurios darbo rūbų kišenėse visada galima rasti žiogelių, kelių spalvų siūlų, adatų.

Kostiumininkėms tenka pasirūpinti ir garsių dizainerių rūbais: ne kartą spektakliams kostiumus kūrė Sandra Straukaitė, Jolanta Rimkutė, operai „Bohema“ iš sostinės buvo atvežti Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai.