Vytas Karaciejus - neatsispiriantis gamtos traukai brolis bastūnas

B. V. Karaciejus kultūros magistro vardo apdovanojimu labai džiaugiasi, priimdamas jį kaip įvertinimą už nueitą penkiasdešimties metų kūrybinį kelią Klaipėdoje. 

Menininkas dalinosi, kad įkvėpimo semiasi iš gamtos, bet joje niekada nesiilsi, nes visą aplinką mato kadrais. 

Tiek fotografijose, tiek kasdienėse akimirkose B. V. Karaciejus siekia švaros ir estetikos bei tikina, kad per visą gyvenimą nėra nė karto nusikeikęs.

Kada ir kaip fotografija jums apsuko galvą?

Aš nuo pat jaunystės mėgau visokius menus. Mokyklos laikais ir tapiau, ir paišiau. Buvau įdarbintas į Šilutės kultūros namus kažkokiu meno vadovu, kad gaučiau stipendiją ir galėčiau išvažiuoti į dailininkų pasitobulinimo kursus, kuriuose dėstė Rimantas Dichavičius. 

Jis mokė grafikos ir fotografijos. Vaikščiodavome su juo po Vilnių, fotografuodavome. Jis buvo toks su humoru, sakydavo: „Ką jūs čia lakstote paskui mane? Savo kadrų žiūrėkite.“ Nuo tada man ir pradėjo patikti fotografija - užsikabinau. 

Po to įstojau į Stepo Žuko dailės technikumą dailininko apipavidalintojo su meninės fotografijos specializacija specialybę. 

Mums fotografiją dėstė garsus fotografijos technologas Karpavičius, ir aš ten prasilaužiau, pramokau dar daugiau. 

Diplominį darbą dariau Neringoje: fotografavau buvusių diplomantų darbus iš medžio, freskos ir visokius kitokius jų padarytus dalykus. 

Po to, užsukęs į Jūrų muziejų, susipažinau su Každailiu, ir jis mane pakvietė dirbti. Muziejuje jau reikėjo daryti viską: ir fotografinę ekspoziciją, žuvų, gyvūnų raižinius, bareljefus iš gipso. 

Dariau dvigubą darbą (juokėsi). Piešti mokėjau, todėl sudėtinga nebuvo.

Kadangi Karpavičius gerai pralaužė technologiją, tai dariau Klaipėdoje, o gal ir Lietuvoje, didžiausią fotografiją: keturi iš aštuonių metrų rankiniu būdu. 

Tą didžiaformatį stebuklą kūrėme porą trejetą dienų. Buvo iššūkis, kur tokio formato fotografiją padėti, nes ji sunkiai tilpo ant sienos. 

Tai buvo be galo kruopštus, įdomus ir smagus darbas. Po muziejaus perėjau čia, į krantą. Truputį dirbau spaustuvėje, paskui Architektūros skyriuje Architektūros valdyboje prie Valadkos. O paskui daugiausia visą laiką dirbau su fotografija. 

Įkūrėme Fotomenininkų draugijos skyrių Klaipėdoje, organizavome bendras parodas. Net savo Meno tarybą turėjome pasidarę, kurioje ir vertinome, ir ginčijomės. 

Tada buvo linksmi ir labai įdomūs laikai: parodose reikėdavo būtinai pakabinti kokį tarybinį, nusipelniusį veikėją su didžiausiais medaliais. 

Bet prie to galėjai duoti viską savo, ką norėjai. Aišku, visada reikėjo Glavlitui parodyti visas nuotraukas, kad pereitų cenzūrą. 

Nebuvo galima rodyti nuotraukų iš paukščio skrydžio ir su aukštais kaminais dėl karinių orientyrų.

Tada gatvėje galėjai fotografuoti ką tik nori be jokių apribojimų. Jeigu parodai parodoje žmogaus fotografiją, visi džiaugėsi ir buvo patenkinti. 

Kokį įspūdingą ciklą padarė Macijauskas apie turgaus žmones. Net aktai buvo rodomi be jokių apribojimų, o dabar truputėlį sunkiau.

Kokia kūrybinio proceso dalis jums pati mėgstamiausia?

Kol buvo ryškinimas - tai jis mėgstamiausias. Išlenda kažkas tokio paslaptingo. Tada dar galėjai tamsinti su rankomis, kur eina šviesa. 

Tiesiog buri su rankomis tą fotografiją. Nepavyko - dedi į šoną ir vėl buri, kur šviesiau, o kur tamsiau padaryti. Kadangi juostelėje buvo tam tikras kadrų skaičius, turėjai apgalvoti kiekvieną kadrą. Jeigu nepataikai, turi tą kadrą pakartoti. 

Nepyškindavome, kiek nori, kaip dabar. Pats fotografavimo procesas irgi buvo savotiškai įdomus dalykas. Žavėjo neįprastos fotografavimo vietos: nuo stogų, iš sraigtasparnių, iš uosto kranų ir prie jūros. Sraigtasparnis tais laikais buvo lengvai prieinamas: galėjai sėsti ir skraidyti, kada tik norėjai. Ir kainavo nebaisiai daug. 

Tie skraidymai su sraigtasparniu prasidėjo po 1985 metų. Šitiek kalendorių buvo padaryta iš skrydžio sraigtasparniu: laivininkystei, Uosto direkcijai, „Klasco“ ir visiems kitiems.

Kodėl labiau mėgstate fotografuoti gamtos paveikslus nei žmogaus portretus?

Tiesiog man labai patinka būti gamtoje. Išeini pasivaikščioti, niekas tau nerūpi, atsijungi visiškai nuo visko. Paukščiukai čiulba anksti ryte, vakare saulėlydžiai - tai didžiulė relaksacija. 

O su žmonėmis kartais būna ir problemų: juos tenka fotografuoti ir iš reikalo. Kyla iššūkių tariantis dėl susitikimo ir nepatinkant rezultatui. 

O gamtą fotografuojant kartais gali ir nepataikyti, bet ji pretenzijų nereiškia. Smagu man bastytis ir po kopas, ir pajūriu. Ne veltui studijų laikas fotografai buvo vadinami broliais bastūnais. Tai mane, ko gero, ir patraukė.

Smagu man bastytis ir po kopas, ir pajūriu. Ne veltui studijų laikas fotografai buvo vadinami broliais bastūnais.

Kas priekabesni dėl fotografavimo rezultato: vyrai ar moterys?

Aišku, kad moterys (juokiasi). Joms niekada nepatinka. Vyras gali būti tik kokio sunkesnio charakterio. O moterys, tai...Gerai anksčiau būdavo su tomis juostelėmis, kai jau nieko per daug nepadarysi, bet vis tiek su apšvietimu šiek tiek pažaisdavau. 

O atsiradus skaitmenai moterys vis prašo, kad pagražinčiau jas „biskiuką“. Sako: „Gal tu man numesk kokį keletą metelių?“ 

Tai numesdavau kokį dešimtį. Kai duodavau medžiagą kalendoriams, tokių dalykų nežiūrėdavau: duodavau tai, kas patikdavo.

Bet ten yra daugiau reklaminio pobūdžio fotografija. Man patikdavo jas daryti, nes mano studijų specifika buvo būtent į tą pusę. Ir dėstytojai mokė įvairias fotografines technikas daryti, kurių dabar nelabai kas ir žino. 

Bet visų svarbiausia, kad tai būtų gražu. Todėl nelabai mėgstu socialinių fotografijų, rodančių visus negražumus. 

Man miestą visada norisi parodyti iš gražios pusė, atrandant jame įdomių dalykų. Visgi kabinant ant sienos paveikslą svarbiausias - estetinis vaizdas. 

Ne veltui menotyrininkė Danguolė Ruškienė mane pavadino estetu, nes toks ir esu: turiu fotografuojamą vaizdą sutvarkyti ir užbaigti iki galo visapusiškai.

Ar yra jungiančioji jūsų fotografijų grandis?

Gražiausiai mano braižą ir estetikos pojūtį transliuoja fotografijų ciklas „Smėlio legenda“ ir „Ūkų krantinė“, kuri pripažinta kaip aukšto meninio lygio darbas. 

Tai - švari gamta su tam tikrais kompoziciniais momentais. Kartais jose gali atrasti moteriškas linijas, muzikines linijas ir kitus fantazijos iškeliamus dalykus. Tada ir aš pats džiaugiuosi, galvodamas: „O, pavyko užkabinti.“ Tuose cikluose darbai padaryti itin preciziškai.

Kas yra jūsų didžiausias kūrybos įkvėpimo šaltinis?

Tai gamta. Kad ir kur būčiau, visada mano žvilgsnis nukreiptas į platumas, į horizontą. Didžiausias mano įkvėpimo šaltinis yra pajūris. 

Aš, matyt, esu gamtos žmogus, nes kaime gimęs, kaime augęs, todėl esu prie jos prisirišęs. Nors miete ir yra gerų nuotraukų padaryta, bet mano gyvenime miestas - kaip svetimkūnis, nuo kurio negaliu niekur pabėgti, esu pririštas.

Ar būna taip, kad gamtoje tiesiog ilsitės ir nekuriate?

Ne, ne, jokiu būdu. Pasąmonėje aš visą laiką dirbu: mano akyse - fotoaparatas ir aš matau aplinką kadrais, ištisai, net jei su savimi ir neturiu darbo įrankio. Visą laiką su savimi vedu vidinį dialogą, kaip koks kadras turėtų atrodyti. 

Kartais pykteliu: „Kiek šitaip galima?“ Bet kitaip negaliu - tiesiog neišeina. Ilsiuosi turbūt tik tada, kai miegu. Bet ir tai kartais susapnuoju ir dirbtuves, darbą, kadrus, projektus, kuriuos turiu dar padaryti. Proto atostogų aš neturiu, bet man jų ir nereikia, nes esu taip įpratęs. Tiesiog taip aš gyvenu. Visi žmonės savoje profesijoje visada visuomet dirba. 

Einu per miestą ir galvoju, kokį čia kadrą dar nematytą, daiktą, kampą pamatyti. Nors atrodo, kad viskas jau išfotografuota, ta Klaipėda mažytė, mažytė, bet eini ir ieškai. Vis renku Klaipėdos buvimo ženklus kaip gintarą po trupinėlį.

Jeigu ne fotografija, koks kitas profesinis kelias Jus būtų dominęs?

Jeigu ne fotografija, būčiau rinkęsis dailę, tapybą. Prisimenu jaunystės vieną kitą savo tapybos darbelį ir galvoju: „Kaip būtų gerai vėl pradėti.“ 

Juk drobių ir teptukų yra, tai vieną dieną ir pradėsiu. Bet vėlgi kažkam kažko prireikia, tos mintys piešti nuplaukia, ir vėl esu prie fotoaparato.

Ką jums reiškia apdovanojimai ir suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas?

Padėkų yra prikrautos pilnos lentynos. Kultūros magistro vardo suteikimas man reiškia labai daug. Galų gale jau vis tiek pasiekiau tokį amžių, kad ilgai nebegalėsiu išlaikyti fotoaparato rankose. 

Tai yra apdovanojimas už nueitą mano kūrybinį kelią už visus tuos darbo metus Klaipėdoje. Aišku, kad džiaugiuosi, nes tai ne kasdienis dalykas, suteikiamas ne kiekvienam. 

Esu dėkingas kolegoms dailininkams už protegavimą. Čia daugiausiai įtakos turėjo skulptorius Arūnas Sakalauskas: jis užvedė visą tą reikalą. Arūnas rinko man rekomendacijas, kurių buvo net trisdešimt viena. 

Visi su didžiausiu malonumu jas rašė: ne tik pavieniai asmenys, bet ir verslo įmonės. Pats Arūnas sakė, kad tai buvo kažkas neįtikėtino ir nuostabaus (susigraudina). Galų gale tai yra ir didelis savęs patikrinimas, kad dirbta buvo ne šiaip sau. Yra gerai, kad yra pripažinimas, ne vien tik žiedas. Tai man buvo tarsi vyšnia ant torto.

Kokie kūrybiniai planai šiuo metu krebžda jūsų galvoje?

Yra planų artimiausiu metu surengti parodą. Buvo mintis suorganizuoti parodą jūrine tematika ir kultūros magistrų apdovanojimų proga. Bet kadangi renginys vyko Teatro aikštėje, todėl neliko erdvės, kur tuos darbus eksponuoti. 

Dabar noriu atsispausdinti normalaus formato keletą savo darbų kolekcijų ir sudėti jas į dėžės: ir naujų, ir senesnių. Noriu turėti kolekcijas paruoštas, kad bet kada, bet kur iš jų būtų galima padaryti parodą. Tai savotiška nuveiktų darbų ataskaita, penkiasdešimties metų kūrybinio darbo retroperspektyva. 

Bet tie darbai tai išeina, tai parduodi, galų gale ir kažkam padovanoji. Ir metai yra tokie, kad reikia žiūrėti, kokį čia palikimą palikti (juokiasi). Tiesiog reikia visą savo turtą, ką esu padaręs, sutvarkyti, susisteminti.

Ar nuotraukų atrinkimo procesas nekelia iššūkių, kai iš kelių tūkstančių turite atrinkti kelias dešimtis fotografijų?

Tai yra be galo sunkus darbas. Kuo didesnę atranką reikia padaryti - tuo yra sunkiau. Atrodo, kad visos nuotraukos - geros. 

Po dešimt kartų atrinkinėju, kai reikia padaryti knygą. Tada kartais geriau duoti atrinkti kitam, pavyzdžiui, kokiai Danguolei Ruškienei, kuri yra savo srities profesionalė, puikiai išmananti fotografijos meną. 

Bet šitas savo palikimo kolekcijas aš turiu susižiūrėti ir padaryti pats. Kai pradedi atrinkinėti - nebegali sustoti. Atrodo, na, dar truputį. 

Tas procesas toks įtraukiantis, kad naudojiesi miego sąskaitą, sekmadienių sąskaita ir visomis kitomis sąskaitomis (juokiasi). Juk ten susideda tūkstančiai kadrų. Bet po truputį tą fotografijų sisteminimo darbą aš jau darau.

Fotografijų atrinkimo procesas toks įtraukiantis, kad naudojiesi miego sąskaita, sekmadienių sąskaita ir visomis kitomis sąskaitomis.

Koks jūsų gyvenimo moto?

Mano moto - fotografijos švara. O fotografijos švara - tai kokybės laidas. Tuo savo gyvenime ir vadovaujuosi ne tik darbe, bet ir namie. Gyvenime turbūt nesu nė karto nusikeikęs, nes ta švara turi būti visur: tiek žodžiuose, tiek kalboje, tiek veiksme.

Kiek parodų buvote surengęs ir kuri iš jų jums pati brangiausia?

Galas jį žino. Nei aš esu susirašęs, nei pasižymėjęs. Gal kokį keturiasdešimt personalinių parodų. Tikrai sunku įvardinti. Pati pačiausia - tai „Ūkų krantinė“. 

Bet iš tokių įdomesnių padarytų parodų - tai „Prie amžiaus slenksčio“, kuri buvo eksponuojama Klaipėdos dramos teatre. Joje buvo dviejų metrų aukščio portretinės žmonių fotografijos, natūralaus žmogaus ūgio. 

Tai buvo tikra, neskaitmeninė fotografija, žyminti du laiko slenksčius: perėjimo į du tūkstantuosius metus bei mano penkiasdešimtmečio minėjimą.

Kokie jūsų fotografijų ciklų skirties bruožai?

Iki 1990 metų mano fotografija buvo su grafikos elementais: jose buvo daugiau vyraujančių techninių dalykų. Nuo 1990 iki 2000 metų daugiausia vyrauja kadrai iš negatyvų, spalvota fotografija, ir analoginė. 

O dabar, nuo 2000 metų, eina skaitmeninė fotografija. Ir, aišku, kinta temos. Pavyzdžiui, paskutinis mano darytas darbas - montažai „LDK buvimo ženklai“. Tai gana sudėtingas ciklas, buvęs ir Vilniuje, ir Seimo rūmuose bei gana gerai įvertintas.

Interviu su kitais Klaipėdos kultūros magistrais - Bronislava Lauciuviene ir Klaudijumi Pūdymu - skaitykite kituose „Kultūros uosto“ prieduose.