Vytautas Mačernis. Laiškai

Laiškas Pauliui Drevinui

Telšiai, 1938.X.13

Mielas Pauliau,

pats man jau seniai parašei laišką ir nesulauki atsakymo. Keiki mane, ar ne taip, mano mielas, teisi. Bet kaltininkas visada mėgsta teisintis, todėl tegu bus leista ir man pasiteisinti.

Tavo laišką aš gavau kokiam tai antradienį, grynai po savaitės, kaip jis buvo parašytas, ar dar vėliau. Mat aš pora dienų prieš laiško atėjimą buvau išvažiavęs į namus svarbiais reikalais (mirė mano Tėvelis) ir namuose išbuvau visą savaitę.

Pats prašei poezijos, bet matai, juk negalėjau beatsiųsti, jau buvo po termino. Kai išleisi (gal išleidai), teikis pasiųsti man.

Sveikinu Tave su poezija, mačiau jos visur: „Spinduliuos“, „Ateity“, „Prietely“. Labai produktyvus esi, girtina ypatybė. Gal būsi Šiauliuose X.15, kur įvyks Literatūros vakaras? Pasišnekėtume! Jei važiuosi, vežkis ir Danguolę, aš jau pasiilgau, pykstu, kam abu neatvažiavot su neseniai buvusia ekskursija mūsų gimnazijoj. Tiesa, tenka Tave pasveikinti su naujom pareigom ir už tai, kad išmokai gražiai skaityti.

Rašyk, jei netingi, man laišką, be to, sakyk, tegu ir Danguolė man pabrėžia, būčiau labai dėkingas. O dabar atiduok jai nuo manęs linkėjimų;

tai sudiev, mielasis,
Vytautas Mačernis

P. S. Kai rašysi laišką, įdėk poezijos. Foto savo dabar neturiu, kai turėsiu, tuoj atsiųsiu. Dabar, jei turi, siųsk savo.

V. M.

***

Laiškai Danguolei Jackevičiūtei

1938.X.24
Telšiai

Danguole,

susigalvojau Tau (Nepyk, kad rašau „Tau“, nes nemėgstu kitaip. „Tamsta“ rašau tik reikalų ir oficialios paskirties laiškuose) parašyti laišką. Tu gal keistai pagalvosi apie tokį „poeto“ laišką, bet dėl to Tu ir vadini mane „poetu“, kad aš keistas.

Žinoma, kitas bernelis imtų teisintis: „… mat, taip sakant, vasarą teko keliauti kartu,… tokiu būdu… idant palaikyti tokio draugiškumo ryšius, taip sakant rašau Jums laišką ir t.t.“ Bet aš visada mėgstu sakyt tiesą, neapsilenksiu su ja ir šiuokart. Todėl nesigriebęs diplomatinių išvedžiojimų, atvirai sakau: pasiilgau Tavęs ir rašau. Nebūčiau pasiilgęs, nebūčiau rašęs. Kodėl, sakysim, aš nerašau tai likusiai daliai ekskursijos mergaičių, kurios keliavo su Tavim ir su manim kartu? Šiaip sau, jos man nepaliko atminty, tegu sau, tegu kiti joms rašo.

Tau gal bus linksma iš to mano atvirumo, bet aš tam ir rašau, kad Tau būt linksma, o ne liūdna, kad būt iš ko pasijuokt.

Aš tikėjausi, kad Tu atvažiuosi su ekskursija kartu, bet Tu neatvykai. Tikiuos Tu atvyksi, kada mes kviesime savo literatūros vakaran Jūsų literatus. Be to, jei teks mums atvykt į Jūsų literatūros vakarą, vėl pasimatysim. Bet per daug matytis pavojinga, realybė kartais įkyru. Man brangios tos mergaitės, kurių aš nematau, kurios toli. Iš arti daiktai visada ne tokie gražūs.

Bet Tu neužsigauk: jei kas gražus, tas ir iš toli, ir iš arti gražus.

Sakysim: Tu man gali parašyti laišką. Bet Tu gali ir nerašyti. Jei Tau prisimint mane neįdomu, neprisimink ir nerašyk, bet jei Tau nenuobodu: parašyk ir prisimink.

Manau, kad Tu dabar nesiorientuoji ar aš dabar gimnazijoj esu liūdnas, ar toks nerūpestingas kaip vasarą. Visoks, pasakysiu! Kai kada taip širdį gelia, net dūstu, kai kada taip linksma, net priežasties nebegali suvokti ko?

Pauliui Dreviniui bučkį!

Sudiev!

Vytautas Mačernis

P. S. Tu rašyk, jei iš viso rašysi, daugiau! Aš tai nemoku rašyt, ypač laiškų. Ne tam užgimęs, kad meilės laiškus rašinėčiau!

Vytautas

***

Telšiai, 1938.XI.4

Danguole,

Tau bus be galo nuostabu,
Kodėl visur rašau eilėm?
Bet tau, Danguole, taip rašyt man nebrangu,
Kas būt brangu kitiem.

Nes pats gyvenimas, sakyk,
Ar tik nereiškiasi ritmu?
Ir mes patsai ar nesam tik
Ilga eilė rimų?

O jei kada rašau proza,
Matyt, kad ūpo neturiu.
Bet jau ir pliaukšti bus gana,
Einu tiesiog prie reikalų.

Pirmiausia noriu padėkot,
Kad Tu manęs neužmiršai!
Bet tai ne visa dar, tik vot
Sunku išreikšt gerai.

Vos Jūsų laišką aš gavau,
Na, žinoma, skaityt ėmiaus.
Dabar tik tenka padėkoti Tau
Ir laukt kitų daugiaus.

Savam laiške Tu man rašai,
Kad negalėjusi pažint mane.
Ir nepažinsi Tu manęs gerai
Nei Tauragėj, nei Telšiuose.
Koks būčiau aš tada neįdomus
Ir toks visai visai mažytis,
Kuriam paduoki žaisliukus
Ir leisk po kambarius lakstyti.

Kol nesuprantame kitų, savęs,
Tiktai tada mes esam žavūs,
Kiekvienas tur savos dalies,
Kiekvienas slėpinį tur savo.

Koksai paliktų mūsų veidas,
Jei kaip taisyklė būtų aiškus.
Et… jau žiūrėk, lyg filosofas įsileidau…
Ir vėl rašau nuobodų laišką.

Tai ir gerai, kad Tu mergaitė,
Be to, savęs nesupranti.
Bet iš kiekvieno Tavo judesio mes skaitom,
Kad Tu taip nuostabiai graži.
___________

O! Mes ten vasarą kitaip gyvenom,
Viską paleidom sau juokais.
Tai lyg žinodami, kad laikas senas
Nuėjęs neateis.

O buvo taip ant denio gera,
Kas vakarą bangų klausyt,
Arba susėdus pievoj gerti žemės garą
Ir braidžiot po rasas kasryt.

Arba po kopas ir pajūrį…
Tuo lekiančiu smėliu nueit.
Ir netikėt, kad laimėn jau užvertos durys,
Kad džiaugsmas taip pranyksta greit.

Ir mums tenai užteko visko
Ir saulės, vėjo ir gėlių.
Aš negalėdavau atsižiūrėt, kaip tviska
Dangus virš marių mėlynų.

Kada taip saulė į akis prašvitus
Kas rytą juokdavos į mus,
Taip gera būdavo sapnuot ankstyvą rytą
Apie pasaulį ir namus.

Mes taip žiūrėdavom drauge, kaip žaidžia ant bangų vėjelis,
Lyg mūsų nekalta jaunystė,
Kuri nebijo nei vargų vargelio,
Nebijo pult, ieškot ir pasiklysti.

Ir mes visi, lyg tie poetai,
Kažkaip nusvisdavom drąsiau,
Mes lyg žinojome, kad laimės reta,
Kuri nuėjus nebegrįs daugiau.

Atsimenu Veliuonos, rods, bažnyčioj
Aš pirmukart Tave mačiau.
Ir, ant presbiterijos laiptelių palipėjęs tyčia,
Tavojon pusėn vis žvalgiaus.

Ir dar šviesiau minty ryškėja,
Rods, Jurbarkas ir vakarienės metas,
Kada į tolimą, negalimą idėją
Mes lyg drąsiau žiūrėt įpratom.

Sėdėjom salėj netoliese,
Tu kavai man paskolinai puoduką.
Ten mes su Stasiuku sėdėjom dviese
Ir Tavo pusėn galvas sukom.

Aš visados Tave prisimenu,
Kur ėjom mes ir ką kalbėjom,
Ir dar taip pat ir tai menu,
Kad ir po laišką parašyt žadėjom.

Dabar rašau aš Tau, Danguole,
Jau antrąsyk po tokį laišką,
Kai saulė leidžiasi į guolį
Ir man pačiam kažkas neaišku.

Tik Tu nepyk ir būk gerutė,
Lig savo vakaro dar parašyk.
Rašyk, kaip Tau gyventi sekasi ir kuo norėtum būti,
Tiktai ilgai, ilgai rašyk tik.

Aš šiuo metu sergu, bet greit pagysiu
Ir jau pas Jus gal atvažiuosiu.
Dabar sudiev Tau pasakysiu,
O kitąkart vėl naują laišką surimuosiu!

Vytautas

P. S. Tiesa, dar Pauliui bučkį, o kitoj savaitėj
Aš jam ką nors gal parašysiu.
Dabar darkart sudiev, graži mergaite,
Visad matysies man akyse!

Vyt.

***

1939.1.15, Telšiai

Danguole,

Motto:
Kažin ar būsi mano draugė,
Dažnai per laišką atlankysi?
Raudonos rožės nepraaugo:
Nei Tavo žemėj, nei akyse.

Dabar sugrįžęs vėl mokytis
Rašau, Danguole,Tau lyg laišką.
…Prisimenu Tave: vėlyvą vakarą ir ankstų rytą…
Šito nereikia nė beaiškint.

Gavau iš Tavęs lauktą foto,
Visas atostogas džiaugiausi.
Jau tik nemoku padėkoti:…
Dėkoju nuoširdžiausiai.

Dabar žiema aplinkui sukas,
Baltai aplink prisnigo,
O mes vėl kenčiam savo mūkas
Tai klasėj, tai prie knygų.

Tai dar gerai, jei gauni raštą,
Baltam taip marga … prirašytą;
Jei ne, baisu, kas atsirastų…
Stačiai save prarytum.

O aš manau, kad Tau neliūdna,
Gal Tau visai gerai gyventi?
Yra žmonių visokio būdo,
Vieniem gyvenimas kaip šventė.

O aš gerų žmonių pasiilgstu,
Pas Jus buvimo negaliu pamiršti.
Ypač tada, kai dienos taip prailgsta,
Jog rašant dreba pirštai.

Aš niekad, niekad netikėjau,
Kad Tu mane dar nepaminsi…
Maniau, kad visa kas tarp mūsų – vėjas
Ar baltas sielis – vandenų paviršiuj.

Dabar aš laukiu, kai Telšiuose
Mes savo vakarą suruošim.
Manau, tai bus vasario pirmose dienose.
Tuoj greitai sužinosim!

Aš lauksiu! Būtinai atvyki!
Kaip mums čia sekas, pamatysi,
Be to, ir Pauliaus nepaliki,
Tikiuos, ir jį čion atkrapštysi.

O jei kada turėsi laiko:
Paimki plunksną ir rašyki
Man, kaip laikotės
Šį sykį.

Tik kai rašysi, negailėki,
Trijų, penkių daugiau eilučių.
Nes jei tik pareigą atliekat?! …
Geriau negimęs būčia.

Nemėgstu baisiai, kas apgauna,
Geriau jau tiesiai pasakyti.
Geriau: Nenoriu reikalų turėti!
Sudiev! Mielasis Vyti!

Tuomet nei kiek aš nesupyksiu
Ir blogo žodžio nesakysiu.
Vis tiek man amžinai paliksi
Gėlė, pražydusi akyse.

Rašyk man daug ir apie viską,
Kiekvienas Tavo žodis bus man geras,
Nes iš kiekvieno sakinio akutės Tavo tviska
Lyg paskutinės, saulei nusileidžiant, žaros.

Aš niekad nerašiau dar taip mergaitėm,
Nes jų dar niekad nemylėjau…
Ir jom manų eilėraščių dar niekas laikraščiuos neskaitė,
Jom nei žadėte nežadėjau…

Aš lengvai daugel pamiršau jų,
Kaip ir tą draugę, kur man rodei,
Praeis ir visos kitos, kur matysiu – naujos…
Aš jų niekad jau neminėsiu godžiai.
____________

Tik dar paklaust labai norėčia:
Gal kad eilėm rašau, netinka?
Antai už lango vakaras sparnus vėl skečia,
Ir baisiai tampa neramu aplinkui.

Tada ir dūšioj tampa pilka,
Norėtum pasikelt ir eiti.
Kažin kas ūkanom dienas apvilko,
Ir žiburiai išgeso greitai.

Tada nenoromis menu keliavimą,
Kada žmogus išsiblaškaisi.
Tuomet ne tuo gyvenome, ne tuo kvėpavome…
…Ir pamažėl vėl vasaros pasilgstu baisiai.

Gal mes kartu jau nekeliausim,
Kitais keliais pasuksim.
Todėl į tolį neramus dairausi,
Klausau, kaip širdį tuksi.

Bet jau vis tiek, kas bus tebūna,
Negi visad verkšlenti noris?..
Man nesvarbu: kokie bus metai,
Koks bus manasis kalendorius!

Tik Tu, Danguole, nesiduoki,
Liūdnom mintim ir skausmui.
Geriausias Tavo palydovas – juokas…
…Jis draugas ir kančioj juodžiausioj.

Aš tai nesu toksai nerimtas,
Kokį kad vasarą matei Tu,
Nes aš jau nieko nebijau gal…
Aš laukiu, kad skausmai ateitų.

O Tu gėlė tam Viešpaties daržely,
Kuriam gražiausios gėlės auga.
Ten kiekviena iš jų į saulę galvą kelia
Ir nepavydi draugei.

Svarbiausia jųjų paskirtis – žydėti,
Keleivio akį sužavėti kartais,
Šlamėti diemedžiu pas klėtį
Ar jovarėliu ties pat vartais.

Tave ne liūdesiui, o laimei kažikas Aukštesnis skyrė,
Tai laimei ir gyvenki…
Tu nežiūrėk: kas dedasi kur nors, kas mirė,
Nesižiūrėk, kur skausmas lankos tankiai.

Mes žydime tik vieną kartą,
Taigi visom spalvom žydėkim
Prie klaikios kelionės vartų
Savosios laimės neliūdėkim.

Nors visa žemėje praaidi,
Kaip vynas, kaip žiedai, kaip muzika,
Kaip ir jaunystė dvidešimties metų,
Marias uždegti įsigeidus.

Vis tiek galvojam pataisyt pasaulį
Ir laimę susikurt nemarią, didelę.
Mums nesvarbu, ar mes pasieksime,
Ar liksim kaip tikri paklydėliai.

Taigi sudiev, sakau šiam sykiui,
Gyvenk ir džiaukis daugel.
Paskui mane per laišką atlankyki
Ir būki mana draugė.

Vytautas Mačernis

P. S. Kai tik turėsiu savo foto,
Pačiai pirmajai Tau grąžinsiu,
O po savaitės laiko parašyki,
Jei tik mane atminsi.

V.M.

***

Telšiai, 1939.III.6

Dangute,

gal Tu supyksi, kad aš taip Tave vadinu, bet man tai labai patinka. Patinka dėl analogijos, nes ir mane vienas žmogus vadina Vytuku. O tas žmogus yra mūsų kapelionas. Jis mane tikrai ir nuoširdžiai myli ir, nors mes ir ne giminės, labai manim rūpinasi. Jei susergu, tai jis ilgiausias valandas tupi prie mano lovos, jei gaunu dvejetą, atbėga pasitart, ką toliau darysime, jei kas man pasiseka, tai jis džiaugiasi lyg savo džiaugsmu. Ir nuolat mane vadina Vytuku. Tą žodį jis taria su tokia meile ir švelnumu, kad negaliu jo nemylėti. Lygiai aš tariu Tavo vardą, ir man atrodo, kad Tau nebus pikta.

Esu truputį baustinas (ne truputį, bet ir labai), kad taip sudelsiau su laišku. Bet raminuos, sakydamas, kad tas laiškas Tau jau nėra ypatingai svarbus. Jis gali būt ir nebūt. Bet turbūt ir neįkirsiu, nes sakeisi mėgstanti laiškus skaityti.

Aš norėčiau Tau kažką gero parašyti; parašyti taip, kad Tave suįdomintų, suįdomintų ne tuščiai, bet pilnai ir prasmingai. Aš Tau norėčiau pasakyt, ką nors iš savo svajonių, iš savo degančios jaunystės karščio valandų, iš savo vizijų ir tikėjimų. Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu, ir nedegančias dienas aš visai be gailesčio metu iš savo kalendoriaus lakštų ir jų visai nevertinu. Išorinio efekto neturiu, nesistengiu jo turėt; jei kada ką išskaitysi, tai tik mano akyse, viduj, išoriniai aš nieko neparodysiu. Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.

Bet nemanyk, Dangute, kad aš tai rašau, norėdamas Tau užimponuoti, pasirodydamas, žiūrėk, koks aš kiti tokie nėra. Susidomėk manim, aš įdomus. Ne tai aš Tau norėjau parašyti. Aš Tau norėjau parašyt, kad esu žemas žmogus. Aš esu žemas žmogus, nes turiu progos būt atidesniu, esu menkas, nes matydamas save menku, nedarau nieko, kad pakilčiau. Jei žmogus yra silpnas, mato savo paskutinius žingsnius ir priekin pirmiesiems žingsniams, tai jis nekaltas, kad menku gyvena, menku šliaužoja. Jis nepramato tiršto rūko, jo neįstengia praskleisti. Jis yra vidutinis žmogus. Bet tas, kuris daugiau pramato, negu pasiekti gali, jau neturi būt menkas, jis tik didis tegali būti ir yra be galo menkas, jei taip nesistengia daryt, tokiu nenori būti.

Lygiai toks aš esu. 10 sekundžių Aš nusikelsiu į tokias sferas, kuriose tik arai teskraido, kitą 10 sekundžių aš krentu tiek žemai, kur jau nė šliužai nerėplioja. Tas amžinasis dualizmas kankina ir smaugia žmogų ir mėto jį lyg laivelį vandenyno vidury. Tikėk šventai, Dangute, aš nebūsiu vidutinis žmogus. Arba aš būsiu niekšas, kurį keiks padorūs žmonės, vadins išgama, arba „dvi mėlynos aro akys“ perskros tamsą ir siutimą, ir aš būsiu didis žmogus. Juokinga! Ar ne? Tu juokies! Bet taip bus, ne kitaip. Kompromisų ir vidurio aš nemėgstu. Arba visa, arba niekas, arba tamsa, arba saulė, arba beprotis, arba išrinktasis, arba viršukalnė, arba bedugnė.

Žadėjau Tau ką nors gero parašyti, bet pati gerai matai, kad neišeina. Neišeina, ir tiek. Tai atsitinka tik dėl to, kad žmogus savo vargelį, savo rūpestėlį gieda. Vieno vargeliai ir rūpestėliai yra sunkūs ir pakirstą, bet vis dėlto, kada jis apie juos kalba, šviesu ir gera darosi, linksma, ir tiek. Mano pasaulis yra niūrus, baugus lyg šešėliai. Jei skaitai mano laišką, tuoj pajunti, kad žiauru ir baisu bei slegiančia darosi. Bet ir kažkokį oro lengvumą junti. Atrodo atsidūrei viršukalnėj, ten tik vėjai ir audros, žaibai Tavo kelią kryžiuoja, bet kvėpuot gali laisvai, nesulaikomai ir pilnai. Aš Tau noriu primint visa tai improvizuotu vaizdu!

Sakysim, Dangute, Tu matai: Gražiose lygumose, kurios kalvelėmis marguoja ir miškais keičiasi, ir į kurias meili saulė ugningai šviečia, gyvena šaunūs žemdirbiai ir šaunūs ūkininkai. Bet jie gyvena kalnų papėdėje. Rytą, kai pro kalnų sniegus pasirodo deganti saulė, iš savo šiltų gūžtų išbėga pagyvenęs kaimietis ir pasižiūri kalnų pusėn. Jis sužavėtas saulės patekėjimo. Iš pirkios durų pasirodo ir žmonos nesušukuota galva, greitai šalia tėvo atsiranda jo skaisčiaveidukai sūnūs ir dukterys, nejučiom pakyla ir šeimyna, ir visi išbėga pasižiūrėti tekančios saulės. Jie, sužavėti amžinųjų kalnų klegesio ir degančios saulės pavergti, nutaria palikt lygumas, nutaria palikt namus ir iškeliaut į viršūnes. Nutarimas visiems patinka, ir visi tam šventai pritaria. Bet štai ateina ir vidudienis, mūsų keleiviai dar neišsirengia; jie nori dar susitvarkyti, pasiimti kelionėn, bet pasiėmę per daug, pamato neįstengią viso su savim nusinešti ir turi grįžti atgal. Vidudieny pakyla baisi kaitra, gomurys džiūsta, nėra nė prasmės tokiu karštu metu keliaut į kalnus. Pagaliau ateina ir pavakarė. Mūsų kaimiečiai jau pamiršo apie kelionę ir ramiai gyvena pakalnės gyvenimą.

Tik štai staiga jų kaiman ateina mažas, paprastų rūbų ir nudulkėjęs keleivis. Jis pasėdi kaimo pavartėj ir vėl keliasi. Geraširdžiai žemdirbiai užklausia jo, ko jis čia dar toks niekad nematytas atėjęs, gal reikia sušelpt ir padėt jam. Šis keleivis trumpai atrėžia keliaująs pačion kalnų viršūnėn, keliaująs pamatyt saulės patekėjimo. Žmonės nustemba ir atkalbinėja: girdi, jau vakaras, greit sutems, nepasieksi, neprieisi, žūsi, o be to, iš vakarų kyląs vėjas, ateinanti audra, geriau rytoj jis nueisiąs, kada bus ramus ir giedras oras. Bet keleivis nepaklauso; jis lipa į kainus, o žmonės jį atidžiai stebi. Ir jis štai atsiduria pačioje viršūnėje. Žmonių širdyse pabunda pavydo jausmas, visi staiga šoka jo pėdomis, bet štai iš vakarų atėjusi audra jį pagauna ir trenkia žemyn. Visi atsitraukia, nebebando lipt aukštyn, o bailiai slepiasi savo namų kampeliuose.

Aš šito vaizdo, Tau, Dangute, neaiškinsiu, suprask kaip nori, bet jį suprast vienaip ar kitaip turėsi.

Tai matai, nieko gero iki šiol neparašiau ir Tau nuobodu su manimi, tiesiog susikalbėt negalima. Bet Tu ir nesistenk susikalbėti, Tavo gyvenimas turi būt kitoks. Mano mintyse apie Tave visados liks šviesus atsiminimas ir jei man kada pasiseks įkopt pačion viršūnėn, Aš pažiūrėjęs į slėnius, pamatysiu Tave šventos žemės dukrą: ar tai gražų rytą Tave gražią šaltinėlin vandenėlio semtis einant, ar tai linksmą su dainomis širdyje per laukus bebėgant. Ir Tu nepakelk akių ir nežiūrėk kalnų viršūnėn, jei kartais pamatysi, tai nesuklyk, išvydus lyg žaibą keleivį dėl audros krentant žemėn.

Nedaug yra mergaičių, kurios mano mintyse užsilieka, ir nėra be Tavęs nė vienos mergaitės, kuri šviesiai degtų mano akyse. Aš tai nežinau kodėl, gal, kad Tu toli nuo manęs ir Aš iš tolo smulkmenų ar niekučių nematau, bet vis tiek pasitikėk mano intuicija, Tu esi tas, kas tinka mūsų Lietuvos slėniams ir laukams papuošti. Tai visa Tavo dieviška pareiga ir tikslas tai padaryti. Ir aš šventai tikiu, kad Tu tai 100% padarysi.

Dangute, gal Tu mokysies Kaune, tai mes tada susitiksime. Aš turbūt, jei tik baigsiu gimnaziją, atvyksiu Kaunan, nors dar smarkiai abejoju, ką studijuoti. Jau nuo šito laiko aš Tau galėsiu, jei ir nepilnai, pasakyti Tavo klausiman: „Quo vadis, Vytautai“, atsakymą.

Kai turėsi laiko, rašyk!

Viso geriausio!
Vytautas

***

Telšiai, 1939.III.24

Dangute,

Aš vėl Tau rašau. Baisiai džiaugiausi gavęs Tavo laišką. Tą dieną aš tikrai buvau patenkintas ir linksmas, kaip kad įspėjai laiško gale. Bet aš visada esu linksmas, kai tik sulaukiu Tavo laiško. Aš daugel kartų visus Tavo laiškus perskaitau, peržiūriu ir stengiuosi įspėt, kokioj nuotaikoj buvai, kai rašei, kada tas buvo: rytą ar vakarą.

Rašei, kad sergi. Bet dabar turbūt jau pagijai ir vėl savo balsu, buvimu, linksmumu džiugini klasę. Aš, rods, mačiau Jūsų gimnazijos mergaites ir seminaristes, todėl galiu pasakyt, kad Tau tenka pagražint Tauragę. Ji gali būt dėkinga Tau, nes, atvykęs Tauragėn, kiekvienas pirmiausia stengsis pamatyt Tave, jei tik, žinoma, žinos Tave Tauragėj gyvenant.

Bet neilgai Tauragė besigirs Tavim, Dangute: žadi Alytun išvažiuoti. Aš tik pasveikint dėl to tenorėčiau, nes Alytuje daug linksmiau pagyvensi. Ten ir gamta graži, ir pats miestas gražesnis, vienu žodžiu, gyvenk ir norėk.

Sakei kitais metais mokytis galbūt Kaune, tai turbūt susitiksim, nes Aš greičiausiai atvyksiu Kaunan studijuoti kokios nors specialybės. Bet dar ką studijuoti neapsisprendžiau. Ir tikėk manim, Dangute, kad apsispręst, ką studijuoti, yra daugiau negu sunku. Kai buvau dar septintoj, maniau, kad tai vieni juokai, o štai dabar nežinau, ar greit pajėgsiu tą klausimą išsiristi. Bet šiaip pasimatyti tai mes pasimatysim kada nors, nors ir nežinia, kur ir kaip gyvensime rytoj.

Aš tikiu, Tu, Dangute, esi didelė patriotė ir klausimai, susiję su Klaipėdos likimu, skaudžiai užgavo Tavo švelnią ir jautrią širdutę. Tau gal teko ir keletąkart apsiverkti, matant pasaulyje kumštį, jėgą ir galingesniųjų nesiskaitymą su mažesniuoju. Bet mes dar šventai tikėkim, kas neteisingas, tam ir galas artimas. Jei šiandien reicho kancleriui sekasi, rytoj seksis, tai dar nereiškia, kad jam amžinai taip seksis.

Turbūt greit nebenuvažiuosime Nidon, Kuršių marėsna ir nebevaikštinėsime Smiltynėn. Tikiu, kad, žiūrėdama šios vasaros metu į Baltijos neramias bangas, Tu netikėjai greitai jų nebegalėsianti matyti. Šiandien joje plauko svetimi jai sunūs ir nemylimi reicho vadai. Bet ką darysi, mažesnysis didesniam ne draugas.

Todėl gal ir buvo tokia linksma ši paskutinė vasaros kelionė tuo lietuviškuoju pajūriu. Mes, pasirinkę savo kelionei tokį maršrutą, kuriuo šią vasarą keliavome, lyg ir įspėjome jo ateitį ir paskutinį kartą jį aplankėme. Kada aš ėjau sviesiu Nidos pakrančių smėliu ir jaučiau artimą jūros neramų kvėpavimą, Aš staiga sustodavau, pasisukdavau į vokiečių reicho pusę ir, matydamas tolimus raudonų plytų vokiškų namų stogus, staigaus nerimo pagautas, įspėdavau tą nedraugišką kraštą, kur viskas geležim, cementu ir švinu padaryta, galvojant apie kitų tautų vergovę. Ir kada vakarinėj saulės laidoj suliepsnodavo raudonas dangaus pakraštys ir nutiesdavo ilgus šešėlius tyliose ir lyg apmirusiose kopose, pamatydavau Lietuvos girių gražuolį elnią bėgant į marias vandens atsigerti. Jo impozantiškas šešėlis, nusidriekęs pievomis ir girios medžių, tų nėūžaugų pušaičių, viršūnėlėmis, atrodydavo lyg meili Lietuvos dvasia, einanti į šilto vakaro tyloje garuojančią jūrą atsigaivinti. Tik briedis pernelyg jūroj ilgai užtruko ir kažko susimąstęs tyliai vandenį gėrė, lyg nujausdamas, kad greit virš lietuviško žemės gabalo pasirodys nekukli vokiečių tautos dvasia.

Ta vasara niekada neišdils man iš atminties, nes ji kartu su Lietuvos pajūrio ir kitų kalnų bei lygumų jaunuoliais praleista; bet svarbiausia, nes tai paskutinė vasara tokio jauno ir berūpestingo gyvenimo šventės valandų, praleistų negreit pamatysimam krašte. Jų tarpe ir mes, Dangute, keliavome, ir aš tai visada atsiminsiu. Mes buvome laimingi; nežinau, kas Tave laimingą vertė būti, bet mane tai vasara, tas nerūpestingumas ir jaunystės jėgų neribotumas. Tą džiaugsmą Tu man padidinai ir papildei, nes aš neįspėjamų jėgų gilumu myliu tuos, kurie džiaugsmą padidina ir kuria. O tas džiaugsmas buvo toks mielas, savas, artimas ir neišsibaigiantis. Jis galbūt buvo naivus, nes dažnai mes džiaugėmės kiekvienu garsu, kiekvienu vaizdu ir autokritikos neturėjome, bet jo naivumas leidžia jam išlikt šventam. Ir jei Pranutė rašė, kad aš esu nuliūdęs ir per daug kažkuo susimąstęs, tai tik todėl, Dangute, kad jaučiu, ne visada taip gyvenimą prieš akis išsiskleidusį, kaip mes galvojame ir savo mintyse kartojame. Šitas nesutikimas idealo ir tikrovės kelia kartais mumyse aštrių konfliktų, bet vis dėlto mūsų svajonės dėl to neturi užgesti arba sumažėti. Jos turi būti drąsios ir nepalaužiamos, kad galėtume pasakyti, mano jaunystė skirta heroizmui ir pasiaukojimui, o ne žaislams. Šitoks gyvenimas yra tikras gyvenimas.

Jaunuolis ar mergaitė, kurie nesvajoja, – yra žuvę, sako prancūzas Claudelis. Todėl, kai Tu rašai man dažnai svajojanti, Tavo vertė mano akyse nuostabiai iškyla. Nes tie žmonės, kurie tik su pusryčiais pradeda dieną ir vakariene ją baigia, daug niekuomet nepadarys, nesukurs, neatneš naujo žmonijos gerovei. Žmonės, kurie svajoja, man yra draugiški, nuoširdūs, ir tikrieji gyvenimo judintojai. Juos aš myliu, juos galiu pavaduot ir jiems aukotis.

Dabar, Dangute, nenorėdamas per daug įkyrėti, paprašysiu perduot linkėjimus savo sesutei ir Pauliui Dreviniui. Paskutinįjį paklibink, tegul parašo man laišką, jei netingi, o aš jam pasistengsiu atsilyginti tuo pačiu.

Tikėdamas, kad Tavo laiško vėl sulauksiu, sakau gražiausiai ir simpatiškiausiai Tauragiškei – Dangutei

Sudiev!
Vytautas

P.S. Parašyk, kaip pagijus jautiesi, ką naujo sugalvojai ir kada iš Tauragės išvažiuoji!

Vyt.

***

Telšiai, 1939.IV.24

Dangute,

jau senai norėjau parašyt Tau laišką, tik vis nežinojau, kur rašyt: Tauragėn ar Alytun. Pagaliau iš Jadzės sužinojau, kad dar tebegyveni Tauragėj. Tuoj sėdausi rašyti.

Mes nesame kokie verslo žmonės, pagaliau nė ypatingi reikalai mus neriša, tačiau su Tavim nutraukt susirašinėjimą būt baisiai nemalonu. Bent iš mano pusės. Jau vis dar kaskart susiranda, ką norėčiau pasakyti. Nežinau, kaip vasara bus, kur gyvensi. Man, jei netingėsi ar nesididžiuosi, parašyk Žemaičių Kalvarijon. Taip ir paštas vadinasi. Daugiau nieko nebereikės pridėti, susiras žmonės, nors ir ne miestely gyvenu. Aš ir vasarą Tavo laiškų gausiu pasiskaityti, jei netingėsi atsakinėti. Tu man parašyk ir savo vasaros adresą.

Greit jau paleidžia mus. Dabar tik darbuotis tenka, daugiau nieko nelieka daryti. Todėl „sublioznėjau“ smarkiai. Jei ne tiek fiziškai, tai dvasiškai visai sumenkėjau. O labai lengva. Papratau tik į pamoką atsakinėt, o pagalvot, pasikankint nėra nei laiko. Todėl tuštuma mane kausto, lyg skęsti pradėjau, vien tik egzaminų belaukiu, o po egzaminų gal atsikliūsiu. Šiemet vasarą niekur nevažiuosiu, todėl būdamas vienas, vėl greit sugrįsiu į savas pozicijas, iš kurių egzaminai ir mokslo metų pabaiga stumia.

Vakar tik grįžau iš Panevėžio. Tikėjausi Tave sutiksiąs. Bet nieko nepadarysi, nesutikau. Kodėl neatvažiavai, Dangute? Ten, kur aš važiuoju, Tavęs nerandu.

Panevėžy nebloga buvo. Stasiuką sutikęs buvau. Klausinėjo apie Tave. Sakosi negalįs pamiršti Tavęs. O toks jis nerūpestingas ir greit viską pamirštąs atrodė. Turbūt jam giliau įstrigus buvai, kad nepamiršta.

Daugiau jau į literatūros vakarus nebevažiuosiu. Įkyrėjo jie man. Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas. Jaučiu, kad pilkėju ir visiems lygus, nepalyginamai žemesnis kasdien vis daraus. O taip ilgai juk negali tęstis. Vienumoj aš jaučiuos lyg artistas scenoje. Gamtoj, Dangute, randame, kas gamtą mėgstame, nuostabų pasaulį, pasaulį, kurio daugelis nepažįsta. Į jį įeiti galima tik per ilgesnį laiką. O aš į tokį gyvenimą buvau ne kartą patekęs. Baisiai įdomu, tik širdį visą laiką smilko, lyg adatėlėm varsto, kojas degina ir nejučiom norėtųsi pakilt ir eiti, kaip tas anglų rašytojas Yeats. Bet nors ir skausmas, bet gyvent gamtoj be galo gera. Kaip į kapines patenki, tai tau ne kapinės, o gyvųjų žmonių karalystė, kai į piliakalnį nueini, jauti žemę verdant ir skaistų gyvenimą iš po žemės tvieskiantį. Prieš tavo vidujines akis gyvena pilnas, didelis, naujas gyvenimas, kuriam daug meilės, nevilties, džiaugsmo ir svarbiausia kovos. Ir kad šitą kovą Tu laimi, koks vakare saulės ilgesio šešėlis žemę puošia, koks gyvas kalnų vėjas į žemumas užklysta ir pievose vakarui pasilieka. Pajunti tada pačią žemę ir visą nesuskaitomą dangaus virpėjimą, bet svarbiausia pajunti žmogaus dvasią, neprieinamybę keliantis ir žodžiu stojantis. Tada lengviau negu minčiai vaizduotėje ir kaitriau nei saulės spinduly gyventi… Bet pagaliau, kodėl aš čia taip jau pernelyg ilgai apie vakarų šešėlius, žemėje žaidžiančius, užsiplepėjau. Aš nepataisomas girtuoklis, man visada menasi ugnies ir vasaros dažai, kalvoj subrendusių varpų svarumas ir trykštąs vakarinės saulės spindulys. Tu dovanok man, Danguole, aš niekam kitam taip pasauly nerašyčiau, bet Tau rašant visa tai, tuoj prieš vidujines dvasios akis išsineria, kaip mano praėjusių dienų fantazijos. Gal tai ir ne fantazijos? Jaučiu, kad tai kraujas šviečia, jis visą žemės gyvybę šviečia ir akis akina. O ką aš jam padarysiu?

Tu, Dangute, mano nelygų raštą skaitydama, nesupyk ir nepasijuok manim. Tu irgi mano karštligėj esi kažin kaip neįtikėtinai keistai įsipynusi. Ir kai aš matau, Tave tose kalvose ir piliakalnių papėdėse matau ir stebiuos, kodėl kita mergaitė nevaikšto su Tavim drauge, kodėl Tavo akys visada vienos mane tesutinka.

Aš kartais pajuntu ir slogią baimę, ir ūmų saulės patekėjimą ir dažnai nežinau, kur tas mano pasaulis mane veda. Kodėl man kalvos, vasaros ir pjūtys arba šaltas nakties vėsumas vaidenasi, aš nė pats nežinau.

Minėjau, kad daugiau literatūros vakaruos turbūt nebesilankysiu. Aš taip norėčiau viso atsikratyti ir pažiūrėt, vidujinį gyvenimą gyvendamas, kur jis nuveda, kas gi pagaliau jo ribomis eina. O jaučiu, kad jis didelis ir galingai kviečiantis savin. Pamatysime.

Kai turėsi laiko, pabrėžk. Tavo laiškai tokie nuoseklus, puikūs, o manieji be tvarkos. Toks ir aš jau žmogus. Negaliu kitaip, nemoku nuosekliai. Kad negaliu pradžios rasti ir pabaigos pridėti, nežinau kas kaltas. Galėjai vasarą pastebėti. Aš niekada nesu iškart visas. Jei būčiau kada visas, parašyčiau daug gražiau.

Pagaliau pridedu, tik nesistebėk. Tavęs niekad nepamiršiu. Tavyje, Dangute, yra tai, kas mane papildė. O tai yra Tavo keistieji dvasios bruožai, kuriuos susikaupimo minutėse jauti.

Vytautas

***

Telšiai, 1939.V.31

Dangute,

Aš vis dar tikiu, kad Tu nepyksti, jei Tave tuo vardu vadinu. Taip jau man patinka, ir aš negaliu susilaikyt, taip nepavadinęs. Aš jau seniai tikėjau ir laukiau Tavo laiško ir vis dėlto… neapsirikau. Aš tikėjau, kad Tu parašysi, nes Tu negalėjai neparašyti. Mes taip draugiškai iki šiol sugyvenom, tikiuos ir toliau.

Sakaisi esanti vaikiška, ar bent draugės, rodos, taip Tave vadina, tačiau tas yra geriau negu gera. Ką mes labiausiai mėgstame, juk vaikus. O kodėl? Jie tokie jauni, niekada nenuobodūs ir nesenstantys atrodo. Savo darbuose Tu nesi vaikiška, tik savo linksmumu, gyvenimo džiaugsmu tokia atrodai. Tavo vaikiškumas pati girtinoji žmogaus ypatybė.

Pavasaris! Matyt, jis Tau nemažai įtakos daro. Dar šalia meilės alėjos gyveni. Neįsimylėk Tauragėj, kad netektų liūdnai iš Tauragės išvykt. Kol jauni esame, turime būt dideli vaikai ir savo tarpe be galo draugiški. Draugiškumas, sugyvenimas, šviesaus pavasario ir šviesaus gyvenimo džiaugsmas turi būti mums nesvetimi. Įsimylėt jauniems neverta, pasakysiu. Žinau tą momentą, kada mergaitė ima berniuką nuo mergaitės skirti, vėliau tenka truputį ir naiviai įsimylėti. Bet tas praeina be didesnių nuostolių, tik parodydamas, kad mergaitė yra pilna mergaitė, ir berniukas yra tikras berniukas. Bet to ir pakanka jaunystei. Toliau nė žingsnio. Per daug didelis absurdas savo šviesią ir gaivią galvutę apsunkint per ankstyvom meilės idėjom. Jaunystė yra pavasaris, kuris turi būti laisvas. Žmogaus pavasaris turi būt laisvas. Tu, Dangute, priklausai tik sau, bet kada mus jungia nuoširdumas, nepamainoma draugystė, kokie galingi mes esame.

Todėl įsimylėt neverta pavasarį. Kada mes būsime nebe jaunuoliai, o į vasarą keliaujantys vyrai ir moterys, tada galėsime įsimylėt stipriai, galingai, nepajudinamai. O jaunystė tik laisvei ir nesuterštam džiaugsmui, tampriam draugiškumui. Tu sutinki, Dangute!

Švėkšnoj nebūsiu. Mokaus. Atsiprašyk už mane švėkšniškių, perduok linkėjimus Nausėdai. O tau, Dangute, pasisekimo!!!, kokio tu nė tikėtis negalėsi. Aš jau baigiu laikyti, puikiai einasi; pasimelsk, jei prisimeni, aš už Tave pasimelsiu. Foto dar neturiu, bet nemeluoju, prisiųsiu mokinišką iš kaimo. Tu man rašyk (nepamenu, rodos, jau minėjau kur) Šarnelės kaimas, Žem–Kalvarija, o vasarą aš pasistengsiu Tau ką nors įdomesnio parašyti. Gal pasimatysim vasarą kur nors?

Vytautas

***

Laiškai Pauliui Jurkui

Telšiai, 1936.XI.18

Pauliau!

Šiomis dienomis esu patenkintas, nes antrą laišką gaunu iš Kauno. Meilūs Tavo žodžiai tiek suramino ir paguodė mane kaip niekas. Ir daug prirašei Tu man, tikrai fain. Toks jau likimas, kad kalvariškiai yra visų gerbiami. Jūs su Juozu gerai atlaikote žemaičių vardą, jį garsinate, man tai be galo džiugu. Laukiu tos dienos, kada galėsiu tavo feljetoną paskaityti. Dar nė Juozas nebuvo apie Tave prasitaręs, o aš jau žinojau, jog tau pasisekė feljetonu išgarsėti. Buvo pas mus atsilankiusi Elina Bujokaitė ir pasakojo apie Tavo pasirodymą. Sako, jog net perplyšom besijuokdami, taip visiems patiko tas feljetonas. Už ką aš ant Tavęs pyksiu, jei nerašei laiško, tai žinojai dėl ko. Darbas slėgė Tave (Laimink Dieve).

Šį penktadienį trimestro galas. Pirma vaga nelabai bloga, vidutinis pažymys beveik keturi. Pakanka. Be to, aš neturiu tiek laiko, jog galėčiau penketukus rinkti. Žinai, gyvenu pas Kelpšukus, o ne pas Glatkauskienę. Kelpšai gyvena, turbūt numanai kur? Jiems (dviem berniukam) padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu valgį ir butą. Pakanka. Turiu dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti, ir viskas gerai. Bet darbo… tai be galo. Vadovauju literatams ir mažiesiems at–kiams. Ir jie dar šį tą sukliudo. Su poezija liūdniau. Niekas nebeturi ką nors geresnio parašęs, o eilėraščių taip ir nėra. Aš retkarčiais dar pasirodau, ale ką ten vienas atlaikysi. O kiek Aš noriu, kad viskas būtų gerai, darbas eitų tvarkingai. Sielojuosi, rūpinuosi, o tave, žmogau, tik pajuoks… Ale ką čia verkšlenti, gerai yra, ir viskas. Šio mėnesio 28 rengiame viešą sumą, kuris nuo eilinių susirinkimų skirsis tuom, kad po jo galės kas norės pasišokti ir bus daromas šeštadienį. Į jį atsilankys gimnazijos vadovybė ir eiliniai mokiniai. Norime parodyti ką galime. Svarbiausią programos dalį atlieku aš pats, referatas „Mūsų jaunoji lyrika“, na paskui išsisakymas savo griekų kuriuom nors eilėraštuku. Skaitys ir kiti, pav. Daukantas, Jančauskaitė, tik ne lyriką. Po Kalėdų ruošime vakarą, į kurį, Pauliau, gausi atvykti, nors žemė griūtų. Dar Juozas atvyks! Sutriumfuosime tada kalvariškiai!

Nuo Broniaus, Algiaus ir kitų mūsų vyrų tau gerų dienų iki kaklo. Pauliau, aš džiaugiuosi Tavim, Tavo darbais ir Juozu, dabar, bent šiuo momentu aš laimingas, net verkiau iš džiaugsmo (prisipažinsiu), kada Jūsų laiškų sulaukiau. Nieko pasaulyje nėra malonesnio už gerus draugus, tėviškę, motiną. Rašai man, optimizmo!!! Ne visada ištelpa. Toks žmonių neširdingumas, jų kasdieniškumas ir kito vargo nevertinimas verčia mane liūdnai šypsotis. Be to, sunki Lietuvos būklė, mūsų draugijos nelaisvė ir kiti visi argumentai gildina mano širdį. Aš būčiau optimistas, bet nemoku, nes nežinau apie ką linksmai bedainuoti. Tu, Pauliau, jei gali, pjauk optimistiškai. Aš skaitau visokių knygelių. Šekspyru esu apverstas (tą patį ir iš programos einame). Be to, skaitau angliškų, lietuviškų ir kitokių knygelių. Šiaip sau krutu, mokausi kaip gyventi, ir tiek. Nepamiršk, jei gali, manęs, Pauliau. Juo tankiau atlankysi mane nors laišku, juo bus man lengviau gyventi. Taip gera draugui viską išsakyti, nuversti nuo sielos slėgusius akmenis. Įtemptai lauksiu žinių, kaip pasisekė Tau pasirodyti „Šatrijos“ korporacijos vakare ar baliuje. Tau privalo viskas sektis ir apie nepasisekimus nieko negalvok, Tu (sapnuoju tankiai) turėsi gražią ateitį.

Nesupyk ant manęs, kad aš visokių niekų čia priplepėjau. Aš toks jau plepis, kas skauda ar intymu, guldau ant popieros, ir tiek. Ir lengva, ir malonu pasidaro širdyje, nors ir mirk, taip gera. Pas mus oras drėgnokas, pasakysiu. Bet šiaip esu sveikas kaip ąžuolas ir galbūt per stipriai reaguoju į visokius niekus. Kiekvienas džiaugsmas padaro mane laimingą ir kiekvienas nors ir menkas liūdesys – nelaimingu. Gal ir negerai, bet ką padarysi – Jaunystė! Kada sugrįšim į namus paatostogauti, sugyvuosim, ar ne?! Mano toks šriftas nepuikus ir visas laiškas kleckuotas, bet dovanoki. Į nieką nežvelk piktom, net į jaunesnį už save svieto keliauninką. Kas nepatiko, atleisk. Beje, dar užmiršau, jog turime „Sesių žarų“ pirmą numerį. Viršelis „modern“, bet šiaip sau skystokas. Pora eilėraštėlių randame jo puslapiuose: vieną mano „Tėviškė“ ir antrą Irkos XXX. Irkos jau nebeturime, išsidangino iš mūsų padangės, net nežinau kur. Sako, jog šeimyninę laimę mananti sukurti. Duok jai Dieve.

Na ir palieku aš Tave. Linkime visi telšiškiai atlaikyti žemaitišką skambesį univerkoj, o mes rėksime savo.

Tavo draugas
Vytautas

***

Telšiai, 1937.V.18

Mielas Pauliau!

Dar tik užvakar gavau Tavo laišką ir, pildydamas Tavo prašymą, rašau Tau laišką į Kauną. Labai dėkoju, kad nepapuikavojai tokį ilgą laišką parašyti, dar tokiu gražiu stiliumi, patys vaizdai sukelia labai ryškią nuotaiką.

Kažin dėl ko neparašai man apie save nieko, vos porą žodelių, vaizdu aš nepasitenkinu, noriu dar ir turinio. Ar jau nėra pas Jus naujienų? Juk daromi įvairūs susirinkimai, gal ir literatūros vakarai, juk tuose vakaruose skaitai savos kūrybos, šiaip susirinkimuose, ką skaitai, kaip skaitai, kaip kas atsiliepia ir t. t. Visa tai man įdomu. Skaitau Tavo laišką ir nematau Tavo darbų, tik matau Tave patį, nemėgstantį girtis, nemėgstantį apie save plepėti.

Tu man dovanok už visokias čia padarytas pastabas, gal, geriau sakant, prašymus, bet aš kitą kartą norėsiu, jei beparašysi man laišką, daugiau įdėk savo veiklos Kauno miesto padangėje.

Tu matyti linksti savo kūryboje į optimizmą. Gal ir gerai? Visokie tipai tik verkšlena, ir tiek, ne daugiau. Bet kad ir tas optimizmas išeina dirbtinas, nesklandus. Skaičiau Tavo to optimistiško eilėraščio nuotrupėlę kelis kartus, jis gražus, ypač charakteringas Tau, nes ten gamta, o kur gamta mes visi optimistai. Kai Tu atsidūrei ant plikojo gyvenimo arenos, tuojau sušukai nebežinąs kur statyti žingsnį. Taip išeina su tuo optimizmu ir su tais visais eilėraščiais. Aš jau manau mesti rašyti eilėraščius ir baigti su ta visa kūryba. Kas iš to? Prisikankini žmogus, ir daugiau nieko. Kol parašai dalykėlį, tris dienas sergi prieš parašymą ir tris dienas nesupranti, ką darai, kur eini, po to, kaip parašai. O matau kartais žmogelį, kuris nei eilėraščių nerašo, nei skausmo nekenčia, o gyvena sotus ir pavalgęs, ramus kaip avinėlis. Ir pavydžiu jam, norisi ir pačiam tokiu patapti. Žinoma, toks galvojimas nėra protingas, bet kad tie galvojimai, tos visos mintys kaip marėse vilnys, nei jų galo nei pradžios, tai ir nebesusivokiu ką bekalbu. Bet su ta kūryba gali būti visko, gal mesiu visus tuos rašymus ir gyvensiu be jų. Kartais taip gera, kad naujai išreiški, naujai temą sudoroji, tada taip maža teturiu, bet ir viską turiu. Dėl to viso ir kybau kaip nekrikštyta vėlė tarp dangaus ir žemės.

Gyvenu ten pat kur gyvenau, greit atostogos, greit grįšiu pas mamą, kaip palkusai kad sako. Užmiršk Tu, Pauliau, ką aš negero Tau čia parašiau, kas ne taip pasirašė, kaip Tu gal manei bus parašyta.

Duodu Tau linkėjimų nuo Broniaus, Algio, Vladelio ir kitų mūsų vyrų, nuo literatų savo vardu. Perduok linkėjimus Juozui, paspausk jam dešinę už mane.

Vytautas

***

Telšiai, 1937.IX.25

Vos Tu atsidūrei Kaune, Vytautas Tau ant kulnų su laišku lipa. Bet, aš manau, Tu nepyksi. Paskutinį kartą matėmės, rodos, Telšiuose, kad Jūs su Juozu braukėte iš kaimo į Kauną. Pauliau, Tu visada sakai, kad aš esu liūdnas, nusiminęs, bet Tu ir neklysti. Reikia stebėtis mane pamačius linksmą. Jau dabar įėjo į madą mane matyt liūdną, bet jei retkarčiais pamato mane linksmą, tai pastato akis: „Kas Tau, kas atsitiko“. Reiškia, ir žmonės bijosi, kad aš juokiuos. Mano juokas nenatūralus, jei kada aš juokiuos, tai visada perkreiptu veidu, tik sąlygų verčiamas.

Bet kad Tau nuotaikos negadinus, aš daugiau čia laiške apie liūdesį nebekalbėsiu. Iš Tavęs laukiu laiško, parašyk man ilgą ilgą ir nupasakok savo naujienas, įrašyk porą eilėraščių. Aš taip noriu tų eilėraščių, kaip trokštąs vandens, aš be jų negaliu gyvent. Aš skaitau visus, bet kartais nusiviliu, nes daugiausia eilėraščiai blogi; kaip veikia blogas vanduo, taip mane veikia blogas eilėraštis, aš dar daugiau jų noriu. Gerų randu nedaug, todėl aš juos visus branginu ir tūkstančius kartų juos perskaitau.

Šiemet darbo turiu nemažai. Reikia vadovauti literatams, su jais jau padarėme susirinkimą. Reikia vadovauti ir ateitininkams, čia dar daugiau darbo.

Pakol kas mokslas einasi dar nieko sau: nei sunku, nei lengva. Tiesa, mažai kas tesaukė. Parašėme antrą lietuvių rašinį, bet dar negavom; už pirmąjį tema „Žmogaus ir gamtos ruduo“ gavau penketą. Kaip antras pasiseks, nežinau, šis buvo iš kurso, todėl nieko originalaus, nieko nepaprasta čia negalima įdėt.

Atiduok gerų dienų Šmulkščiui, Vincui Bazilevičiui, Zosei, Onutei, Vitai, Lionei, Jadzei Aleksandravičiūtei, Stasei Daum[.].

Žinoma, nepamiršk Juozo, apie Jį aš prisimenu daug ko gero, man patinka Jo būdo taurumas.

Prie Tavęs mane riša daug kas, tiek aš tegaliu pasakyt, kad man Tave dažnai prisimint man būtina, tada man kiek lengviau.

Gimnazija prieš kelias dienas padarė „excursion“ į pamiškį. Apie 4 val. po pietų grįžom atgal.

Gerų dienų Tau siunčia Bronius, Anužis, Morkus, Prižgintas, Mikūta ir kiti Tavo pažįstami.

Neseniai parašiau eilėraštuką: „Ponios šuo“. Štai du paskutinieji iš penkių posmeliai.

4) Už lango gatvės vaikas miršta
Pajuodusiais veidais nuo bado.
O tarp poniutės lakieruotų pirštų
Šuniukas valgo šokoladą.

5) Tam gatvės vaikui taip įkyrios
Per kūną eina bjaurios erkės.
Pasigailėkit, ponai, šuniui mirus
Ponia saldžioji verkia.

Parašyk man greit laišką, papasakok viską, neužmiršk įdėt eilėraščių ir t. t.

Sudiev!
Vytautas

***

Telšiai, 1938.I.26

Mielas Pauliau!

Per atostogas buvai žadėjęs ką nors parašyti mūsų laikraštėliui. To laikraštėlio numerį mes norime išleisti prieš savo literatūros vakarą, o vakarą jau numatėme 11.12. Jau nedaug teliko laiko. Na, labai būtų gera, kad pasiųstum į gimnaziją ką nors iki vasario 6–7 dienos. Aš būčiau, Pauliau, labai dėkingas, nes laikraštėliu man tenka rūpintis. Paskui buk toks geras ir paprašyk Juozo, kad ir jis pasiųstų straipsnį, kurį per atostogas žadėjo. Aš jau iš anksto Jums tūkstantį kartų dėkoju ir su viltimi laukiu. Geriausio pasisekimo Kaune, pasveikink nuo manęs širdingai Juozą, ir lieku belaukiąs

Vytautas

***

Mielas Pauliau, mano kamerade…

Tu, žinoma, nustebsi: „Kas čia toks rašo man laišką su mašinėle, kas toks išmislus galėtų būti“. Bet Tu nėmaž nesidyvyk. Tai darau aš, kuris Tau žinomas Vytauto vardu. Tu nė kiek nesikonfūzyk, jei kalbą rasi maišytą: čyriausią lietuvišką ir žiupsnį žemaitiškos. Kad, žinai, musų rašomoji kalba yra biškį ubagiška. Jeigu nori kon naše pasakyti, tai tik žemaitiška tegali. Jei pasaka sakinį, tai žinai, kad pasake. O aukštaitiška: žiopčioji, žiopčioji ir nežinai, kas išeis.

Tu dabar nomej sėdėdams misliji, kodėl aš taip strokaune Tau rašau. Bet, kad tu žinotum, aš kaip muses po parūgas kapanojous, ir teik.

Visuose Telšiuose esu veins pats. O po savaitės tokio triukšmingo gyvenimo stovykloje dar liūdniau atrodo. Mano čėsas sutvarkytas pagal laikrodį: 6 valan. keliuosi, nuo 8–11 val. pamokos, 12 val. pietūs, nuo 2–4 val. pamokos. Po to esu visiškai liuosas. 10 val. einu gulti. Šiaip praktikuoju rašyti su rašomąja mašinėle. Radau seną užmestą mašinėlę ponų Augustinavičių ir barabaniju. Skaitau parsivežtas knygas, bandau į miestą išeiti, bet mieste nėr ko veikti, nors pasiusk. Tik vienos dulkės ir smarvė. Vakar buvau pas kapelioną nuėjęs, raudonomis akimis bevaikštąs. Prie stovyklos sakėsi pridėjęs 300 Lt. Žadėjo vykti į Preilą pavasaroti.

Aš nežinau, kaip Tu jautiesi. Atrašyk man greit laišką. Parašyk, kaip sekasi su kalvariškiais susirokouti. Kokie planai po galvą laksto, kon žadi dirbti, ką padirbai.

Kada nors barzdą nubritvijęs užsuk į Telšius. Atiek pas moni, paplepėsma, pasirokousma, pasivalkiosma. Be to, neužmiršk, jei tu žinai stovykloje buvusios studentės Zosės pavardę, tai man būtinai pranešk.

Lauksiu laiško

SUDIEV…

TAVO DRAUGAS VYTAUTAS MAČERNIS

Mano adresas:

AUŠROS KELIAS 9 Nr.
TELŠIAI

P.S. Nepyk, kad aš tep blogą gromatą tepadrukavojau.

***

Telšiai, 1939.III.18

Mielas Pauliau,

Aš nudžiugau pavartęs Tavo ilgą laišką, tik jau per daug išgarbinai mane. Kam tai reikalinga, juk aš vis tiek nebusiu didesnis, koks esu, bet vis dėlto, matydamas šituose žodžiuose širdingumą ir niekad nepamirštamo draugo meilę, aš lyg ir pasiimu sau tuos žodžius kaip idealą savo svajonėms ir vizijoms. Aš gavęs šituos žodžius kaip panegiriką, pasistengsiu nors dalinai būt jų vertas.

Tu muštravojies Karo Mokykloje. Tikiu, tas daug atneš Tau naudos. Išmoksi ne tik koją spausti ir suveržti diržą, bet ir padvigubint energiją, pakirčiuot reikiamoj vietoj ryžtingesnį žodį.

Aš norėčiau Tau daug parašyti, bet kad nesiseka. Aš bijaus tik todėl ilgus laiškus rašinėti, kad per daug jau kitoks pasirodau, negu noriu, pasakau tą, ko nei nemisliji. O, rodos, stengiuos ir noriu draugams nemeluodamas ir neišsisukinėdamas atvirai ką nors pasakyti.

Rašau šiandien gavęs „Studentų dieną“. Paskaičiau Tavo eilėraščius. Na ir gaila man tų redaktorių pasidarė. Tavo „Snaigės pasaka“ per daug jau išnegarbinta ir įdėta „Apie mergaites ir meilę“ skyriuje. Tikėk manim, aš jau esu lyg ir skeptiku virtęs, paskaitau eilėraščius, spausdinamus laikraščiuos, ir numoju ranka. Tiek jau ten neišgyventa, manieros ir dirbtina. Tiesiog nebesitiki, ką nors gero atrasti. Netikėjau aš šiandien, kai paskaičiau Tavo eilėraštį, pats savim netikėjau. Tai tikra lyrika, čia nėra melo, nėra pozos, nėra dirbtinumo. Šitą eilėraštį jau galima literatūriškai nagrinėti.

Juozas turbūt Tau dėkingas, kad jam paminklėlį pastatei. Jei Tu pats šituo eilėraščiu nesusidomėjai, tai susimildamas susidomėk. Čia žodžių maža, visi jie paprasti, niekuo neypatingi, bet svarbiausia turi ugnį, šiuokart ramią, bet galingą. Aš skirstau eilėraščius su ugnim ir be ugnies. Todėl nekantraudamas skaitau naują eilėraštį ir tuoj pajuntu: ar jis turi ugnies, ar ne. Kai skaitau vienus eilėraščius: man šalta, nejauku, nemalonu, kai skaitau eilėraščius, kurie turi ugnies, tai Tu įsivaizduok, kaip aš pasijuntu. Lyg dykumose, kuriose vėjas ir sniegas, atrastum malonų namuką ir jame besikūrenanti židinį. Sakyk, ar Tau tas namelis neimponuoja. Tai patyriau skaitydamas Tavo „Snaigės pasaką“. Ir kaip malonu buvo prie židinio pailsėt, pašildyt nušalusias rankas ir pasidžiaugt šviesos kaspinais, meiliai krintančiais ant šešėliuotų trobelės sienų.

Šis Tavo eilėraštis man suteikė jėgas. Aš mokaus jį atmintinai. Ar Tu nejauti, kaip tai paprasta, liaudiška ir giliai giliai lietuviška:

Ten, už klėties, sode
Baltos snaigės iškris,
Ir pabudins tave
Mylimos atmintis.
Ir išeisi laukais –
Šviesu žemėj, širdy.
Užmiršta pabundi?

Kam tie karklai siūbuos,
Šventai pušys užgaus,
Jei vis jusi namuos,
Išsiilgęs žmogaus.

Tolius snaigės užklos
Ir vartus užpustys,
Ir užsnigs mylimos
Visad gyvas akis. – – –

Aš norėčiau lyg ir baigti. Aš lyg upelis srovenu, bet staiga ir lūžtu. Todėl ir noriu baigt.

Dabar iš einamųjų reikalų:

Manau kaip nors užbaigt aštuonias, tik truputį ne kokios sveikatos esu. Draugų čia neturiu, tai vienas gyvenu, linksminuos ir kenčiu. Todėl malonus Tavo apsilankymas. Eilėraščių nedaug rašau.

Tiesa, patark, ką turėčiau studijuoti. To tai nesugalvoju. Painformuok, jei gali.

Matuzevičiui, Bradūnui, dar kitiems, jei žinai, kad juos pažįstu, perduok linkėjimus.

Baigiu šitais žodžiais, kurie išrašyti iš paskutiniojo mano neseniai parašyto eilėraščio, pavadinto „Žmogaus tragedija“.

Šitoj mažų žmogučių žemėj
Tu pamažėl mažu darais.
Greit tavo akys nebesvies aptemę
Šitoj mažų žmogučių žemėj,
Mažų ir žodžiais, ir darbais
Nes taip kartu, kartu su jais
Tu pamažėl mažu darais.

O Pauliau, padarykim, kad šitie žodžiai mūsų neliestų.

Tavo draugas
Vytautas

***

Šarnelė, 1939.VIII.19

Mielas Pauliau,

Mes buvom susitarę kas dvi savaites susirašinėti, pats tai įvykdei, tik aš to nepadariau.

Darbas dabar man! Kai pradėjom su šienu, tai dar ir tebevargstam su vasarojum. Čia, žiūrėk, sėdi ant mašinos, čia, žiūrėk, darbininkų ieškai, nė paskaityti, nei pagalvoti ar atsikvėpti jau nėra laiko. Rašei, kad protu mamai padėčiau, bet reikalinga ir fizinė jėga, ir darbo tvarkymas. Visa tai susideda man, o juk žinai, ne per stipriausias esu. Pagaliau neičiau, nedirbčiau, bet mažųjų broliukų ir mamos gaila. Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas. Tai šuniškas gyvenimas. Jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tas teatvyksta į kaimą. „Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame“, sako jie. Laukia kaimas karo, ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus. Ir iš tikrųjų: alkanųjų iliuzijom nepamaitinsi. Skurdas ir tamsa kaime. Mes dar azijatai! Žinoma, pačiam taip neatrodo, nes viso to nematai, bet patikėti gali.

Rašei apie naujus poezijos kelius. Maža dar aš apie juos tegalvojau, bet mano principas: rašyk, ką širdis sako. Jei turėsime jėgos, paskelbsime kovą snobams ir visiems tiems, kurie dėl mados rašo. Visiems dabar tinka paeiliuoti, bet skausmo, jėgų formavimo ir apvaldymo niekas nenori pakelti. Kad tik taip sau lengvai, pavėjui eiti, ir daugiau nieko. Aš kūrėjo pareigą statau šalia kunigo pareigos. Kuo blogu kunigu būti – geriau nebūti; kuo blogu rašytoju būti, geriau malkas kapoti. O pretenzijų dabar į rašytojus visi turi, tačiau rašytojo vargo visi kratosi. Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė. Rašytojas turi būti šventas, tačiau niekad nepasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių ir, visą tą purvą semdamas ir naikindamas, žmonijos aikštes švariom paversti. Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti. O tokią poeziją rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu. Ramybė, pasitenkinimas ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Kas šito kelio nebijo, tas gali stoti į skausmo didvyrių eiles. Tas kelias, tai vizionierių kelias: pirmyn ir aukštyn, nuolat geresniu žingsniu, taip ligi amžinybės. Už tai užmokesnio jokio nereikia, nes kas jau paėmė, tas nebevertas toliau eiti. Rašytojo vienintelis užmokesnis – tai amžinybė. Visa kita niekai. Jei minia siūlo, reikia atmesti, nes minia yra lyg tas vaikas, kurį tenka dažnai pabarti ir paplakti, kitaip jis bus pilnas kaprizų ir prisidarys sau nemalonių dalykų… Tai štai kokios mintys apie „naujus“ kelius. Kai susitiksim, arčiau pasikalbėsime.

Apie univerką dar nieko tikro neišsprendžiau. Nežinau, kaip bus Kaune su kambariu. Būtų gera, Pauliau, jei aš galėčiau pas Tave nors porą savaičių pagyventi, o paskui gal susitvarkyčiau. Kai rašysi laišką, parašyk man apie tai. Prašymą greit paduosiu, nes Juozas jau čia. Baigiu, skubu kelionėn.

Vytautas

***

Šarnelė, 1939.IX.11

Mielas Pauliau,

Rašau tau prieš atvykdamas laišką Dabar ką tik sėdžiu Alsėdžių valsčiaus savivaldybėje ir tvarkau įvairius dokumentus.

O kaip su pačiu. Ar jau galėsi studijuoti, ar dar užlaikys kariuomenėje. Dabar tokie neramūs čėsai, kad abejoju, ar Tave paleis. O vis dėlto, gerai būtų, kad Tavęs nesutrukdytų ne dienos. Ką aš ten veiksiu vienas. Man patsai būtum tikras gynėjas visuose mano reikaluose.

Į Kauną atvykstu ketvirtadienio vakare 7.05 val. Juozas žadėjo atvykti į stotį pasitikti, nors kelią ir vienas rasčiau.

Juozas padėjo man susitvarkyti su prašymu, pasu, valsčiaus pažymėjimu ir šiaip davė smulkių informacijų, o patsai tai mane (savo rūpesčiu dėl manęs) visai apglušinai. Todėl man bus truputį nejauku, jei Tavęs pas brolį nerasiu. Kai pats būsi, tada man bus drąsiau.

Juozas rašė, kad ir kulkoms lyjant studijuosime. Aš to norėčiau. Sutrukdymas man daug kaštuotų. Tačiau visa panešime, nes nėra to, ko žmogus neiškęstų. Pagaliau mes jauni ir drąsiai žvelgiame ateitin.

Dovanok už netvarkingą laišką. Mat įstaigos triukšmas, kelionė sutrikdė gerokai.

Iki laimingo pasimatymo Kaune.

Vytautas

***

Kaunas, 1939.XI.8

Mielas Pauliau,

patsai, žinoma, jau piktinies manim; ne tai, kad aš savo laišku suteikčiau didelį malonumą, bet piktinies dėl nedraugiškumo. Visada su manim taip. Kas man yra draugiškesnis ir mano reikalais kartais sukėjojęs (??), Aš šituo pačiu mažai atsilyginu. Žemaitiškas grubumas manyje randa sau prideramą vietą. Tačiau nenorėčiau su tuo sutikti, kad po šituo šiurkščiu ir nedraugingu kiautu plaktų lygiai žiauri ir nekrikščioniška.

Svarbiausia esu išsiblaškęs.. Nepajėgiu dar vis susikaupti. Kol gyvenau pas Brolį, ketinau parašyti, bet Tu vis kažin kur baladojais, nebuvai vienoj vietoj. Sakiau, apsistos kur nors, tai ir parašysiu. Bet persikėlęs į Laisvę, į 3b, kol susitvarkiau, be to, perėmiau iš A.Strabulio Akademijos reikalų vedėjo pareigas. Bėgiojau iš vienos vietos į kitą, rūpinaus, prieš tai jau dirbau. Bet dabar pamažu reikalai susitvarkė, aprimo, rodos, turėsiu jau daugiau laiko. Bet dabar prasidėjo visos paskaitos, kurių anksčiau nebuvo ir vėl reikalo nėra. Na, bet atrodo juo labiau susigaudysim, nes labiau pripratau prie tvarkos, prie to naujo akademinio gyvenimo, tai nėra jau tiek daug savų rūpesčių, o tada, žinoma, galima prisiminti visus savo pamėgtuosius reikalus ir juos perkratyt, pasvarstyti.

Kaip vyko gyvenimas noriu čia išdėstyti, nes šiaip neturiu kam pasipasakoti, o norėte noris.

Pas Brolį gyvenau karališkai. Iš viso patiko man Tavo Brolis. Velnioniškai įdomi asmenybė, diametraliai priešinga Tau, bet nepakartojama ir savita. Kas jus daro panašius, tai gal tai, kad ir Tavo Brolis yra tolerantingas ir plačių pažiūrų žmogus. Turi savo nuomonę, bet turi ir savo širdį. Jame išdidumas neturi nė daigų, tai žmogus neiškeitęs savo prigimties, savo paprastumo į kokius nusižiūrėtinius dalykus. Jis visada aiškiai pabrėžė esąs Kalvio sūnus, esąs žemaičio žmogus, prastuolio sūnus. Ir tai sakė visiems. Šiaip dažnai man sakydavosi esąs cinikas ir materialistas, bet aš jame įžiūrėjau kūrėjo asmenybę, ne gyvenimo žmogus. Begalinis jo susidomėjimas, o begalinis niekada neneša matomos naudos savo objektu. Ir ten jis juose knaisiojasi, nereikalaudamas atlyginimo. Vertas plunksnos žmogus, įkelk brolį literatūron.

Brolienė, t.y. ponia irgi stebėtinai paprasta, nuoširdi ir atvira, niekuomet nieko neslėpė ir niekuo nesidangstė. O kokia gudri, visa pramatanti. Aš priėjau išvados, kad tikrai verta ir naudinga pažint sutiktuosius žmones, nes nežinia, kokie jie ypatingi įdomūs gali pasirodyti. Jei kada rašai laiškus, tai niekada nepamiršk ir nepraleisk progos kuo karščiausiai nuo manęs pasveikinti. Jų namuose jaučiausi esąs ponas ir nevaržomas. Naudojaus šviesa, kambariu, mašinėle, visa tai sudarė, kad aš pradėjau pasitikėt savimi ir jaust esąs taip pat žmogus, o ne koks iš kaimo atklydęs gimnazistėlis. Toks lygus traktavimas mane gerai nuteikė visiems šiems metams.

Nuo spalių 15 d. išsikėliau, nes buvo toli vaikščioti, vėlai tepareidavau, trukdžiau miegoti, be to, pats mačiau, kad užimu būtiniausias patalpas, nes ponas neturėjo kur prisiglausti ir dirbti. Apsigyvenau rūmuose ir tebegyvenu. Neblogai, arti universitetas. Gyvenu 5 aukšte, 6 kambaryje su dviem medikais. Vilnių atgavus brolis Vladas išvyko tarnauti Vilniun, o man paliko radijo. Klausau, groju kai kada, kai liūdnesniu tampu.

Tiesa, gal nežinai: studijuoju anglų ir vokiečių teol (ogijos)–filosof (ijos) fakultete. Lietuvių nepatiko kažkodėl man, tai ir neėmiau. Pradžioje buvo sunku gaudytis dėl pačios universitetinės tvarkos, bet man čia Juozas pagelbėjo ir bematant išdresiravo. Dabar viskas gerai.

Įstojau „Šatrijon“. Nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų, bet gal apsiprasime. Veikt jau pradėjome, vadovaujami Česlovo.

Iki šiol nieko neparašiau, nes kasdienybė lenkia prie žemės, ir tiek. Laukiu atostogų kaip gervė giedros. Gal tada išspausiu. Tavo skaičiau „Ateity“, nuostabu, kad Tu gali dar tokių dalykų išspausti. Aš jau realiai buvau projektavęs apie naują srovę, bet Tavo nebuvimas kažkaip deorganizuoja visą galvotą darbą. Su lėšomis pusėtinai. Gaunu A. mokslo stipendijos 50 litų iš Griniaus. Bet tai nėra daug, be to, kaip laisvo klausytojo neatleido nuo mokesčio. Kalu lotynų, ir tiek.

Šiaip mano gyvenime nieko naujo, sakau, ypač mane toks universitetinis gyvenimas blaško ir kamuoja, negaliu prie to suirimo priprasti ir susikaupti, todėl nieko gero ir negaliu parašyti.

Rašydamas parašyk savo vargo kelius, o jų, man rodos, nemaža turi, be to, parašyk apie nuotaiką, ateities planus, eilėraščius ir kombinacijas. Nesuplokštėk čia pulke ir grįšk su karišku, tai yra su taisyklingu kaip auksas ritmu universitetan! Grįžk kuo greičiausiai, nes kariuomenė žmogų ėda. Reikia stiprios valios, jog ilgiau išlaikytum. Dovanok ir lik sveikas, Vytautas.

***

Telšiai, 1942.IX.13

Mielas Pauliau,

Vakar apvaikščiojau visus Telšius ir Igno Šeiniaus neradau. „Šviesos kelius“ Tau atsiunčiau. Šeiniaus aš dar pasižvalgysiu Vilniuje. Galbūt rasiu.

Šiandien išvažiuoju Vilniun. Būsiu pirmadienio vakare. Tiesa, yra toks reikaliukas. Be maisto kortelės neišrašo naujos kortelės vietoje. Todėl, būk toks geras, nuvyk į mano namus, gauk kaimo maisto kortelę (žinai, tą cukrui) ir tuoj pasiųsk Vilniun, o kitaip aš nustipsiu badu. Siųsk Bronei.

Be to, atvažiuodamas į Kauną ir vėliau į Vilnių, atvežk man žieminę kepurę. Ją palikau pas p. Striaupius. Kitaip aš žiemą ausis nušalsiu.

Nuvykęs Vilniun, Tau parašysiu. Dėkoju iš anksto.
Tavo Vytautas

***

Vilnius, 1942.IX.16

Skaisčiausias,

Tavo prakeiktos knygos nė mirdamas negaliu nė iš kur ištraukti. Belieka iš Tavęs tada prašyti atleidimo. Ar Tu be šitos knygpalaikės negali išsiversti?

Prisimink, kad jau ruduo, šalta, nyku ir baisiai liūdna sekmadieniais, ir spausk į Vilnių. Tavęs mademoizelle Monika labai išsilgo ir mane labai užsipuolė, kam aš Tavęs į Vilnių neatvežiau. Žinoma (aš ne iš bailiųjų), aš neišsigandau ir jai atkirtau: Aš tavo Pauliaus neganau, ir jo transportu Vilniun pasirūpink pati.

Šiaip nieko naujo negaliu Tau apreikšti.

Pasilieku gęstąs Vytautas

***

Vilnius, 1942.XI.9

Mielas Pauliau,

Tau siunčiu čia porą savo dalykėlių. Jei Tu gali, atspausdink juos „Į Laisvę“. Žinai, „Tuštybė“ nėra koks šedevras, galbūt net šiek tiek naivokas, bet mintis yra, šiaip gal nenuobodokas. Aš labai nerausiu, jei atspausdinsi. Be to, žinai, prisipažinsiu atvirai, man reikalinga pinigų. Šiemet nuo mokesčio už mokslą neatleido, o mano algele – 40.30 RM reikia sumokėti už kambarį, tai belieka vos 10 RM. O kur pietūs ir šiaip visokie reikaliukai, malkas dar reikia atsivežti. Truks plyš reikia grimzti į skolas.

Tu nesupyk, kad aš Tau savo reikalus taip smulkiai išdėstau, bet mes esam per daug artimai susigyvenę, kad galėtume vienas kitam ko nors nevyniodami į popierių pasakyti.

Kai Tu rašysi man laišką, pasakyk, kaip Tu galvoji apie tokį mano projektą: aš mielai po vieną Viziją išspausdinčiau „Laisvėje“. Ir taip per keletą savaičių jos praeitų. Žinoma, gali susidaryti sunkumų, ir kiti gal nenorės jų priimti, tačiau, jei butų galima, aš sutikčiau. Šiaip tos Vizijos ir palikę visą laiką rankrašty.

Šiuo klausimu parašyk man, kaip Tu pats galvoji. Man bus labai įdomu. Tiesa, aš Tau Vizijas neužilgo perrašęs pasiųsiu.

Tai vis reikalai. O šiaip sau gyvenu neblogai. Dabar jau šalta. Šiandien sninga, iš lėto krinta snaigės, ir man kažkas malonaus prisiminė apie namus, apie šiaurę, ir aš pasiilgau namų. Norėčiau ką nors apie juos parašyti.

Ar Tu neprisimeni, kaip mes važiavome vieną žiemos vakarą rogėmis. Ir aš Tau pasakojau apie… Tu turbūt gerai prisimeni? O buvo baisiai puiku. Kiekvieną kartą, kai aš tą kelionę prisimenu, kažkoks šiltas jausmas vėl grįžta į mane, ir aš vėl pasiilgstu tokių žiemos vakarų ir kelionių. O gal dar keliausim? Ewiges Wiederkehr!

Aš norėjau su Tavim arčiau pasikalbėti, bet žinai, per laišką nepatogu. Aš norėjau papasakoti Tau ką nors apie Mademoizelle m…, bet nesuradau progos. O aš šį tą žinau. Bet visuomet taip yra. Kai turi žmogui ką nors gero pasakyti, tai nesurandi progos. Bet aš manau neužilgo atspausti iki Kauno. Tada išsikalbėsim. Gal netrukus pasimatysime?

O dabar lik sveikas ir sveikink Nagį, Vincuką, Antonijų, Kriukelytę ir kitus, kuriuos žinai mane pažįstant.

Vytautas

***

Laiškai Bronei Vildžiūnaitei

Vilnius, 1941.XII.20

Leidimą gavau… Šiandien vakare išvažiuoju. Už viską dėkoju tik Tau, ypač dabar.

Aš tikiu, Tu sėdi jau namuos, arba kur nors pas Daną Kriukelytę. Šįryt trupučiuką pašalo, aplinkui dangus pilkai melsvas, o Vilnius toks tylus turbūt, kad Tavęs nėra. Einu gatvėmis ir žinau, kad niekur Tavęs nebesusitiksiu.

Tau tegu neatrodo, jog aš esu sentimentalus. Ne, niekados! Niekados aš nesu sentimentalus, ką rašau, yra tikra ir išgyventa, niekur nėra išpūsta.

Jaučiuosi truputį pavargęs. Kai rūpinausi leidimu, visai negalvojau apie namus. Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje bažnyčios bokštai. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai.

Manau, kad būdamas namuose parašysiu šeštą ir keletą kitų eilėraščių. Aš džiaugiuos, kad Tavęs nebus. Man bus skaudu, aš tai jausiu kiekvieną momentą ir tas vers mane kalbėtis pačiam su savim: t.y. rašyti. Šiuo atžvilgiu aš baisus realistas, aš išnaudoju savo skausmą ir iš jo gaminu tai, ką nė iš ko kito nepagaminsi. Tavo artumas daro mane patenkintą, laimingą, aš kažkaip nebesistengiu, nes atrodo visa jau turiu.

Aš taip buvau su Tavim supratęs, kad iš karto pajutau, kad Tavęs nėra. Žinoma, Tu gal šito taip realiai nepajusi.

Nebūk per daug gudri ir apskaičiuojanti. Gudrumas nėra geriausias dalykas: kai tik užeis noras, tuoj ir rašyk man, o nelauk, kad aš pirmas Tave laiškais apipilčiau. Tačiau jeigu niekada neateis noras rašyti, tai visai geriau nerašyk. Nėra jokio reikalo jausti pareigą į laišką atsakyti laišku. Jeigu iš vidaus niekas neverčia – tuščias popierio gadinimas. Žinok, kai aš nenorėsiu rašyti, tai ir nerašysiu. Jeigu nejausiu malonumo Tau rašydamas, tai nė vieno laiško iš manęs nesulauksi.

Dabar oficialiai: Gerai praleisk šventes, per daug nenusigerk kur nors, nepersišok, o būdama linksma linkėk man pasikankinti paties savo labui. Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta.

Vytautas

P. S. Tiesa, Danai linkėjimų! Aš jai jaučiu didelį draugiškumą!

***

Šarnelė, I941.XII.29

Jau lygiai savaitė, kaip aš išvažiavau iš Vilniaus, t.y. kaip grįžau iš Vilniaus, išvažiavau šeštadienio vakare ir pirmadienį apie pirmą valandą buvau namuose. Kelionė neįkyrėjo. Iš Vilniaus atvažiavome 12 valandą, išvažiavome 330 val., 10 valandą buvome Šiauliuose, iš čia link Mažeikių išvykome pirmą valandą, Mažeikiuose buvome 3–čią. Nuėjau pas kunigą Znotiną (mano draugo brolį), bet šis patarė eiti namo (42 klm!). Aš velniškai supykau. Buvau jau para kaip nevalgęs ir nemiegojęs. Šis davė man alaus bonką ir obuolių. Išėjau. Parodė kelią ir pats su reikalais nuskubėjo miestan. Buvo jau pavakarys ir temo, iš vakarų pūtė bjaurus, drėgnas ir velniškai smarkus vėjas, o aš į vakarus ėjau – tiesiog prieš vėją. Iki Sedos 30 klm! Ir žinai, per kiek aš tą nuotolį nusiyriau? Per pusketvirtos valandos, nes 7 valandą vakaro (sekmadienį) buvau Sedoje. Beveik bėgte bėgau (beveik po devynis kilometrus per valandą); niekas nė žingsnio nepavežė. Buvau sumanęs tą patį vakarą parspausti į namus (iš Sedos iki namų tik 12 kilometrų). Bet buvo toks bjaurus oras, kelias purvinas, velniškas vėjas, o aš taip pavargęs, kad nebebūčiau nuėjęs ne penkių kilometrų. Vos vos parsivilkau iki Sedos klebonijos. Ten, žinojau, gyvena mano buvęs kapelionas. Sugalvojau pas jį apsinakvoti. Taip ir padariau. Žinoma, tas mane (vos neapsiverkė iš džiaugsmo mane pamatęs) maloniai priėmė (pusvalandį bučiavo, o kai paleido iš glėbio, aš taip ir nuvirtau kėdėn iš nuovargio). Gerai išmiegojęs, pirmadienio rytą, apie 9–tą valandą ištraukiau link namų. Buvo tas pats vėjas ir tas pats bjaurus kelias, bet tas manęs nė kiek negąsdino, nes bebuvo likę tik 12 kilometrų. Iki namų! Visi važiavo į turgų ir velniškai nutaškė mane. Tyčia pro šalį lėkdavo kuo greičiau, kad tik man daugiau purvo užtikštų. Važiavo ten du jauni tokie tipeliai: berniokas ir mergaitė, ir pamatę, jog mane aptėškė, ėmė juoktis. Tada aš su sauja pasėmiau purvo ir drėbiau stačiai į žlibes. Susiraukė, bet nieko nesakė, o toks senukas, važiuodamas iš paskos, pridūrė: „Douts doutam“ (lietuviškai: duotas duotam!). Apie vienuoliktą buvau namuos. Nustebo pamatę mane. Taip ir baigėsi mano kelionė. Dovanok, kad aš visokius niekus rašinėju. Šiaip užėjo kažkoks glumas, tai ir parašiau, nors Tau mano kelionės visai neįdomu. Jau visa savaitė, kaip sėdžiu namuose. Turiu šiltą kambarį, sėdžiu vienas, niekas netrukdo. Per dieną kambary saulė, vakare žaros, naktį – mėnuo. Laukuose truputį sniego ir šalta. Tolumos mėlynos. Baisiai gera dabar laukuos: tylu, kažkaip gera vaikščioti šiltai apsirengus, atradęs zuikio – kiškio pėdas, einu jomis, kol nusibosta. Einu nesvarbu kur, be tikslo, be krypties, einu pats su savim kalbėdamas arba ką nors sapnuodamas. Einu, sekiau kiškio pėdomis, nors neskalinu – t.y. neloju ir kiškių nebaidau ir nesivaikau. Štai tikrosios ekskursijos: vienam tyliais ir gražiais laukais (mano tėviškė tikrai, nemeluotai, objektyviai graži, tą turėtų kiekvienas pripažinti: ežerai, pelkės, kalnai, miškai) eiti ten, kur akys veda. Visokius miestiečių pasivaikščiojimus už miesto aš laikau niekam vertais, stačiai niekinu. Gamton galima išleisti tik jos žinovus ir tokius, kurie ją tikrai myli. Pas mane jau buvo atpūtęs Paulius, turėjau malonumo klausytis jo svaičiojimų (prisipažinsiu, jis tik sugadina mano apetitą savo kalbomis). Atbėgo toks su polėkiu, kalbėjo daug, kiek supratau, rodos, apie ekskursiją gamton, kuri esanti dieviška. Norįs pasivažinėti su manim rogėmis, tik laukiąs, kad pasnigtų. Dar, ko gera, reikės iškęsti ir tą kančią. Naujiems Metams žadėjo atnešti nukalęs žiedą. Į Vilnių atvažiuosiu jau susižiedavęs su, su… Paulium ir jo srove, srove, kuri gali truputį po savim pašlapinti. Nieko nepadarysi, kartais reikia susižieduoti, juk neišgyvensi visą amžių senbernio pozicijose. Na, tiek to. O žinai, būtų gera pavažinėti rogėmis. Eiti vienam tai geriausia, bet važiuoti geriau dviem. Yra kas, jeigu pasitaiko proga, išversti ir vėl atkelti. O šiaip važiuoti vienam, ypač pasivažinėti, nėra tiek malonu. Aš baisiai norėčiau su Tavim pasukti šiaurės link rogėmis, privažiuoti Šates, keistą ir įdomų miestelį, toliau užsukti į Salantus, į Valančiaus tėviškę (aš Valančių labai gerbiu!), į mano Senolės gimtinę, norėčiau kartu su Tavim aplankyti tas gimines, iš kur kilo mano senolė, norėčiau pakalbėti su tais šiauriečiais, kurie yra tylūs ir rimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli. Kai Tu gausi šitą laišką, jau bus turbūt Nauji Metai, o gal ir po Naujų. Tu turbūt kur nors linksminies, triukšmauji taip, jog apie mane prisiminti nėra nė progos. Žinoma, aš visai suprantu ir neturiu nieko prieš. Jeigu Tau linksma, tai ir man gerai. Kad man būtų linksma, man visai nereikia žmonių, užtenka savęs ir savų minčių. Atvirai prisipažinsiu, jau buvau parašęs Tau porą laiškų, bet tokių niekam tikusių, jog turėjau suplėšyti. Šiaip aš niekada neplėšau, bet šiuo kartu reikėjo plėšyti, nes visai buvo pro šalį nurašyta. Man tai baisiai sunku rašyti laiškus, nemoku, ir gana. Aš pastebėjau, jog laiškus rašyti ne kiekvienas sugeba. Pav., aš skaičiau Tavo laišką (žinoma, ne man rašytą) ir pamačiau, jog Tu tikrai puikiai rašai, tiesiog klasiškai. Aš Tau pavydžiu. Kiekvienam pavydžiu, jeigu kas gali ką nors geriau už mane. Tik Tu jau niekam mano laiškų neskaityk. O tai atvažiuos Kriukelytė Vilniun ir ims cituoti. Menkas malonumas Tau ir man. Aš tikiu, jog Tu turėsi kantrybės ir neišjuoksi manęs. Dabar kai ką rašinėju, bet nesiseka. Gal ir išeis kas nors, tik vis blogiau, negu aš galvojau. Toks jau mano likimas.

Vytautas

***

1942.III.7, Vilnius

Broniuk,

Tu labai nustebsi, kad aš rašau. Žinoma, Tau atrodys, jog šis laiškas nereikalingas: išvažiavau tik kelioms dienoms ir štai, jau neiškentė. Bet Tu nesupyk!

Aš tik grįžau iš stoties ir tuoj Tau rašau. Nežinau pats kodėl, bet noriu kažką rašyti, kažką papasakoti.

Jau mes beveik metai kaip draugaujame, o aš vis dar nebūdavau iki pat slapčiausių širdies kampelių atviras, nes kažko bijodavau, kad Tu nepasijuoktum, kad nepasirodyčiau Tau per kvailas ar panašiai. Tu mane laikai ypatingu žmogumi, galvodavau aš, jeigu aš viską sakysiu, Tau pasirodysiu esąs juokingas, kažkoks menkas, paprastas žmogelis.

Tačiau paskutinėmis dienomis aš daug pasakiau Tau visokių smulkmenų, juokingų dalykų (apie Juozą ir pan.), ir Tu mane išvadinai kvailiuku. Nežinau kodėl, aš vis dėlto išdrįsau viską pasakyti.

O kaip būtų gera, jeigu aš priprasčiau Tau viską pasisakyti, viską viską, su įvairiausiais minties atspalviais, iki smulkmenų, ir Tu nesijuoktum iš manęs.

Šįvakar man užėjo kažkoks noras būti tokiam atviram, nuogai atviram, atviram iki paskutinės raidės. Ir aš tikiu, Tu už tai nesupyksi.

Šįvakar Tu mane apkaltinai, kad aš Tave myliu tik vidutiniškai. Galbūt gal nė tiek nemyliu, aš neturiu mato savo meilei pamatuoti, bet pasakysiu, myliu tiek, kiek aš moku ir galiu, ir nežinau, ar aš dar labiau sugebėčiau. Tačiau grįždamas galvojau: pasimelsiu, kad dar labiau mylėčiau, ir pats staiga išsigandau: tada aš būsiu visiškas ligonis. Ir dabar nežinau kas bedaryti: ar melstis, ar ne.

Tu sakei, jog aš kartais galvoju, jog be reikalo Tave myliu, atsieit gailiuosi Tave mylįs. Niekada! Ir jeigu aš gailėčiausi, tai kartu ir nebemylėčiau. Atvirkščiai, aš galvoju kartais, ar aš nenusidedu, jeigu Tave taip labai myliu. Dabar aš visą laiką galvoju apie Tave ir nieko nebelieka pagalvoti apie mokslo, meno ar kitokius dalykus. Rodos, lyg aš skriaudžiu pats save, savo kūrybą. Rodos, jeigu Tu nebūtum mano galvoj, aš vien tik galvočiau apie poeziją, aš save vis kankinčiau, t.y. rašyčiau ir pats save kankindamas gyvenčiau. O dabar aš būnu kartais tik patenkintas, jog tik sau švilpauju ir daugiau nieko. Many iškyla kažkoks konfliktas: ar kartais pats būdamas laimingas aš nenusidedu savo pašaukimui? Ar mano gyvenimo tikslas nėra savęs kankinimas, savo kraujo lašinimas ir iš to gimstanti kūryba? Aš dažnai pagalvoju, jog visi didieji genijai buvo baisiai nelaimingi! O aš: aš laimingiausias pasauly žmogus: pats myliu ir esu mylimas (ar Tu sugalvoji ką nors pasauly puikesnio, laimingesnio). Todėl aš kartais dirbtinu būdu norėdavau sukelti tarp mūsų barnius ir po to didelėj kančioj gyventi. Bet aš to nepanešdavau ir jaučiu, jog nepanešiu. Todėl dabar galvoju, jog ir neverta taip daryti. Ar aš šiemet neparašiau eilėraščių, ar jie daug blogesni už ankstyvesniuosius? Argi many dėlto silpnėja gabumai ir noras rašyti? Atrodo, ne. O dėl to, kad aš per daug apie Tave galvoju, o mažai apie ką nors kitą, aš manau šitaip: ateis diena, mes gyvensime kartu, aš jausiu, jog Tu nebe mano svečias, bet mano žmogus, gyvenantis amžinai su manim, aš visados jausiu Tave šalia savęs, kažkaip apie Tave negalvosiu (ir visados savy turėsiu), galvosiu tik apie tai, kas yra reikalinga išsimokslinimui ir kūrybai.

Aš būčiau labai laimingas, jeigu Tu susirastum kambarį mieste ir apsigyventum. viena. Tada aš visą laiką prabūčiau arba pas Tave, arba Tu pas mane, ir aš tada laisvai skaityčiau, dirbčiau ir būčiau toks laimingas, žinodamas, jog Tu šalia manęs. O jeigu Tu kartais dar prieitum, paimtum knygą ir padėtumei į šalį, paskui užspaustumei mano akis ir pabučiuotum, tai aš manyčiau, jog esu vienintelis tikrai laimingas žmogus, kuris bet kada gyveno.

O dabar aš jaučiu, jog, kai Tu ateini pas mane, tai dar vis esi mano svetys, kuriuo reikia kiek įmanoma daugiau pasidžiaugti, žinoma, tiesioginiam mano darbui tada nebelieka nieko.

Tada aš Tau papasakočiau visa: ką galvoju apie kokį nors klausimą, ką mąstau, ką įsivaizduoju, kaip apie save ir Tave galvoju, žodžiu, tai kas būtų mano sąmonėj, tas būtų ir Tau žinoma. Ar Tu tada tebevadintum mane kvailiuku? Tu būtum tada veidrodis, kur aš amžinai save matyčiau. Tada aš būčiau toks atviras, toks, koks esu pats sau.

Tu sakai, jog aš galbūt ką nors įsimylėsiu vietoj Tavęs. Nesąmonė. Bent man taip atrodo. Tai, kad man kada nors kas nors akimirkai negalėtų patikti, aš neužginčysiu, nes aš ateities dar negyvenau ir apie ją pasakyti nieko negaliu. Bet kad aš nieko nemylėsiu, tą pasakyti galiu. Jeigu kada man kas nors patiktų (neduok Dieve!), tai dar nereiškia, kad aš turėčiau ir įsimylėti. Patikti ir įsimylėti yra visai kitas reikalas. Aš ateity bet kokį patikimą užgniaušiu dar pačioj pradžioj. Man iš karto niekas ypatingai nepatinka, tik per ilgesnį laiką aš išsiskiriu, kas gražesnis, ir panašiai. Momentui gali kas nors patikti, bet jeigu to patinkamo žmogaus ilgiau nematyti, tai tas praeis visai lengvai. Ir kai praeis (žinoma, jeigu tai kada atsitiks), aš Tau pasakysiu, į ką aš buvau įsižiūrėjęs. Dabar man niekas nepatinka. O dabar štai ta eilė, kuri man praeity patiko (sakau su didžiausiu atvirumu):

trečioj klasėj – Laiminga Beržanskaitė (kas tai lyg „mylėt“ buvau pradėjęs), penktoj klasėj Lėna Jučinskaitė, šeštoj Lionė Daumantaitė (įsivaizduok!), septintoj Lialia Milvydaitė. Tai gimnazijos laikai. Universitete: Monika (nustebai!), Birutė Vaičiūnaitė (gal ne taip pavardė), Matulaitienė (niekada to nepagalvojai). O tų, kurias Tu visada taip mėgai išskaičiuoti: Laima, Gražina ar ten kitos, man visai nepatiko. Nė per nago juodymą. Gal dar truputį patiko Danguolė, bet labai nedaug. Ir padarysiu patį didžiausią prisipažinimą: Tu man niekados nepatikai (patikimas man reiškią tą patį, kas, sakysime, kokios statulos patikimas), atvažiavęs Vilniun (rudenį) aš pajutau, jog Tu man svetimiausias žmogus pasauly, bent tuo, kad tarp Tavęs ir manęs yra kažkokia bedugnė, po Kalėdų aš jaučiau, jog mano ir Tavo likimas neišvengiamai surištas, dabar aš jaučiu, jog mes vienas kitam taip skirti, kaip žmogui yra skirta mirtis. Ir aš niekada nepajutau, kad Tu man patinki. Ot myliu, ir baigta! Tik kartais Tu mane kažkuo sukreti iki pagrindų. Pav., kai Tu kartais ką nors prisiminus pasakoji, kada Tu manęs ko nors labai prašai arba, sakysim, šiandien: kada tu manęs siekei pabučiuoti. Tada Tavo veide kažkas sušvinta, sušvinta tai, ką aš vadinu Geist=dvasia=genie=tobulybė. Bet lygiai taip pat mane nukrečia koks nors meno veikalas, kokia didelė mintis.

Patikti, man atrodo, gali kas nors tik tada, kada tą dalyką lygini su kitais, kitas mergaites aš lyginu vieną su kita. Tavęs nė su kuria nors nesu palyginęs. Nė nepagalvoju apie tai. Kažkokioj plotmėj Tu stovi, tik ne toj pačioj.

Todėl, kad Tu būtum man patikus, negalėčiau pasakyti, nebent tai, kad aš kartais didžiuojuosi Tavimi: kada Tu atsistoji salia kitų mergaičių, aš matau, kad Tu esi kažkokia išdidesnė, rimtesnė, aristokratiškesnė, ir aš tada Tavęs baisiai visiems pavydžiu ir bijau, kad Tu nepagalvotum: Tokia aš galiu vertingesniems už Tave patikti. Prisimink iš VII … ir aukštos, šviesiaplaukės jų mergaitės.., kai aš rašiau, tai aš Tave mačiau visose šitose mergaitėse, o žodžiuose… Ir jų gražuolės moterys… savo senelę. Ir aš turiu prisipažinti: jog užtenka, kai aš ištariu (taip banaliai ir ne naujai)… Ir aukštos, šviesiaplaukės jų mergaitės, kaip visų akyse atsistoja tikrai nuostabiai gražios mergaitės. Ir ne tik gražios, bet kažkuo pranašesnės už visas esamas. Mano talentas ir yra tame: jog kai ištariu pirmuosius žodžius, susikuria keista nuotaika, na žinoma, tada kiekvienas žodis tampa vaizdus, labai vaizdus. Tu pati sakai: aš viską matau! Taigi kiti toj mano VII vizijoj matys nuostabiai gražias mergaites, o aš mačiau rašydamas ir tebematau skaitydamas – Tave.

Kaip Dievas mato, visas mano entuziazmas rašyti, ryškumas dingo, aš jau noriu miego, todėl ir neberašau, nes, ko gero, toliau tik parašyčiau, o ne pasakyčiau tai, kas manyje yra.

Atmink sekmadienį! Broniuk, parvažiuok!

Vytautas

***

Šarnelė, I942.V.22

Mano vasaros atostogos jau pradėtos. Šiandien parvykau į namus ir iš čia rašau pirmą laišką.

Parkeliavau gana puikiai. Trečiadienį apie septintą valandą vakaro buvau jau Telšiuose. Čia pernakvojau pas savo pusseserę – aną dvarininko dukterį, apie kurią aš Tau kalbėjau. Jų dvarą pernai atėmė rusai, tėvą išvežė Sibiran; po to motina su dviem dukterim persikėlė gyventi į miestų, į savo buvusius namus: čia jos nemokamai gavo du mažus kambarius ir virtuvę. Jos dabar gana paprastai gyvena. O kadaise gyveno labai šauniai.

Ketvirtadienį aš nusikrausčiau pas Kelpšą. Negali suprasti, kaip jis mane pamatęs apsidžiaugė. Čia, Telšiuose, ką tik buvo pasibaigusi registracija, ir Kelpšos nepaėmė. Pasirodo, jis visai sveikas, žuvo tik jo vienas mažesniųjų broliukų. Jis laukuose rado granatą, ėmė ją krapštinėti, ir ši sprogdama jį užmušė.

Pas Kelpšą išbuvau visą ketvirtadienį. Tai buvo be galo graži diena, ir aš pajutau tikrąjį pavasarį ir pamačiau tikrąjį savos žemės veidą. Mėlynuos rūkuos išnykstančios kalvos ir monotoniška vėversiukų daina giliai įsirėžė mano atmintin. Vakare mes išsivirėm pupelių kavos, užsipylėm grietinėlės ir išsėdėjom beplepėdami iki pusę pirmos. Rytą, septintą valandą, pasikinkėm arklį, susidėjom čemodanus ir išvykom į Šarnelę. Ir štai aš namuos.

Ši diena taip pat nebloga. Aš visai gerai jaučiuos. Kelpša jau išvyko į namus. Aš sėdžiu savo kambary, klausau radijušo ir rašau Tau laišką.

(Tiesa, kad neužmirščiau: gumos nei Šiauliuos, nei Telšiuos, nei Alsėdžiuos negavau. Jeigu kada pasisektų gauti, tai atsiųsčiau.)

Iš Kelpšos atsivežiau nemaža knygų: skaitysiu. O aš turėsiu daug, daug laiko! Poryt Sekminės, nėra kur vykt ir nėra kas veikt, aš be galo gerai jaučiuos; visa vasara prieš mane, bet aš negaliu apie ją kartu ir pagalvoti: ta gražioji vasara praeis vienatvėj, ir visą laiką aš nematysiu Tavęs. Aš dabar taip prie Tavęs buvau prisirišęs ir taip visada jaučiau Tavo artumą, kad dabar lyg sunkus akmuo suspaudžia ir suslegia mane, jei aš pagalvoju apie atsiskyrimo laiką.

Todėl Tu rašyk man, dažnai rašyk ir rašyk apie viską, visas smulkmenas, kurias Tu ten patirsi, tada aš jausiuos arčiau Tavęs, taip aš dalyvausiu Tavo gyvenime. Nežinau, ką aš pagalvočiau, jeigu Tu nerašytum man laiškų dėl to, kad reikia prirašyti savo adresą. Jeigu pagaliau nenorėsi rašyti savo pavardės, tai parašyk kokią išgalvotą, nes juk tie laiškai eis pas mane, o ne pas Tave. O pagaliau, jeigu Tau gėda parašyti man laišką, tai geriau visai nerašyk. Be to, kai rašysi, nelauk būtinai dviejų mano laiškų, kad galėtum parašyti vieną. Rašyk, kai prisiminsi mane ir norėsi šį tą pasisakyti. Iš to aš žinosiu, kiek aš Tau reikalingas. Jeigu neturėsi noro, tai nerašyk. Svarbiausia rašyk nuoširdžiai. Aš taip pat darysiu: visada be dviveidiškų pasakymų ir minčių. Aš būsiu baisiai atviras, teisingas ir nuoširdus.

Broniuk, nenutolk nuo manęs! Jeigu aš rudenį atvažiavęs pajusiu, jog Tu tolsti nuo manęs, man bus be galo sunku. Nežinau, ar aš galiu to iš Tavęs reikalauti, bet norėčiau, kad Tu būtum visada ir visa mano. Dalintis Tavimi su kuo nors negalėsiu. Tu esi baisiai į mane panaši. Taigi, ar Tu galėtum mane su kuo nors pasidalinti? Aš žinau, yra sunku girdėti Tau šiuos mano nuolat kartojamus žodžius, tačiau aš negaliu susilaikyti jų nepakartojęs.

Šias kelias dienas aš gerai praleidau. Nauji įspūdžiai ir nauji žmonės kažkaip užtušavo Tavo prisiminimą, ir aš vis stengiaus kuo mažiau apie Tave galvoti. Bet Tu esi įaugus manin, ir aš visada jaučiu, nieko negalvodamas, Tavo nebuvimą. Kiekvienas džiaugsmas visada šešėliuotas, kiekviena akimirka visada nepilna, kiekviena diena ne tokia graži be Tavęs. Ir aš jaučiu, dabar likęs vienas aš su kiekviena diena vis labiau pasiilgsiu Tavęs. Nežinau, kaip aš tai panešiu! Tau atrodo, jog aš labai sentimentalus. Bet netikėk: sentimentalus nebuvau ir nebūsiu, o Tavęs vis dėlto nei vienos dienos negalėsiu pamiršti. Koks tolimas ir koks tolimas šis ruduo!

Šiąnakt paryčiu man pasirodė, jog Tu priėjai prie manęs. Aš suvirpėjau ir pašokau apsižvalgyti, ar tikrai Tu kambary esi. Ir kažkaip buvo be galo skaudu, kai susivokiau kur esąs.

Aš nežinau, kada Tu gausi šį laišką. Namiškiai sako, jog laiškas Vilniun eina apie 10–tį dienų. Gal ateis greičiau? Bet paskui laiškas ateis Tau kas savaitę arba dažniau, nes aš įmesiu vis naujus. Ir Tu, Broniuk, nepatingėk, parašyk, nieko geresnio aš nesugalvočiau Tavo vietoj mano džiaugsmui.

Kituos laiškuos aš bandysiu parašyti, kaip įsigyvenau naujoj vietoj, ką galvoju, ką rašinėju. Manau, jog šią vasarą parašysiu ką nors. Truputį blogiau, kai namuos kartu gyvens ir brolis. Jis tik trukdys mane. Nieko neveikia: miega, valgo, važinėja į aplinkinius miestus, ūžia su draugais, o mamai maža tepadeda. Bet kad jis manęs netrukdytų, aš išeisiu į laukus, į miškus; ten skaitysiu, galvosiu ir rašysiu.

Šią vasarą manau palikti vėl jautrus kaip drebanti styga. Vakarais iki pusiaunakčio klausysiu muzikos, dabar aš jos taip pasiilgęs. O muzika jautrumui kelti yra viena iš geriausių priemonių. Pavojinga tik tai, kad, beforsuodamas jautrumą, aš vis labiau imsiu pasiilgt Tavęs ir nežinia iki ko prieisiu.

Tiesa, jeigu man ateitų Vilniun kokie laiškai, siųsk man. Be to, man parašyk, ar ketvirtadienį Pranutė buvo radiofone, ar skaitė mano eilėraštį? Aš pats apie tai visai nieko nežinau.

***

1942.V.23

Šiandieną visą dieną miegojau laukuos. Skaičiau, galvojau, dabar vėl sėdžiu prie radijušo. Atrodo, taip praslinks visa vasara. Čia bus visai ramu, tiktai mane baugina brolio elgesys. Jis nieko neveikia, uliavoja su draugais, skriaudžia namiškius. Vakar jis parsivežė alaus, degtinės ir per visą naktį girtuokliavo. Aš griežtai atsisakiau, jis užpyko. Mes esame lyg karo stovyje. Aš žinau, jis bus visada toks, todėl nemaža man trukdys. O aš tačiau norėčiau visiškos vienatvės.

Tiesa, Tu, Broniuk, pasiklausinėk Vilniuje, ar yra dar kostiumams medžiagų. Atrodo, aš čia gausiu leidimą. Jeigu Tu sutiktum, aš atsiųsčiau pinigų ir leidimą, o Tavo skoniu aš visiškai pasitikiu. Kai rašysi, parašyk, ką Tu šiuo reikalu galvoji.

Dabar yra pats pavakarys, ir aš einu vėl į laukus. Nežinau dėl ko, bet esu truputį piktas ir susierzinęs, nes aš negaliu pagalvoti, jog aš Tavęs ilgai, ilgai nematysiu.

Broniuk, Tu dovanok man už visus metus, kada buvome kartu. Aš buvau pasidaręs įtarus ir pavydus, todėl Tau prišnekėjau nemalonių dalykų. Pasistengsiu kitais metais toks nebūti. Tu jauskis visiškai laisva, jeigu Tave kas nors traukia, eik, visiškai nesivaržydama manęs. Vienintelis dalykas, kuris turi saugoti mūsų tamprią draugystę, tebus meilė. Tačiau aš kartu norėčiau, kad būtum atvira: jeigu imsi mane mažiau mylėti, atvirai pranešk man. Aš žinau: vasara gal atitolins Tave nuo manęs ir Tu tapsi artimesnė kitiems, tačiau, jei taip įvyktų, neslėpdama pranešk man. Aš apie bet kokias savo metamorfozes tuoj pat Tau rašysiu.

***

1942.V.24

Šiandien Sekminės! Nuostabiai graži diena. Aš su sesute atėjau Kalvarijon. (Tiesa, kai rašysi, niekada nepamiršk parašyti Žem–Kalvarija, nes kitaip nusiųs Suvalkų Kalvarijon.) Dabar, tikiuos, Tu Kaune.

O kaip kvepia laukai ir medžiai. Visur nuostabiai tylu, šviesu, tolimos erdvės virpa šiltoje šviesoje, ir man kažkaip lengva, gera. Einu ir, rods, sapnuoju. Sapnuoju apie vasarą, saulę ir gėles, ir kažkokia lengva šiluma supa mano sapnus.

Ir Tau daug saulės, šviesos ir tylaus, virpančio džiaugsmo.

Vytautas

***

Šarnelė, 1942.V.26

Ėmiau mokytis lotynų kalbos, kiekvieną dieną išeinu po du paragrafus. Rudenį aš Tau parodysiu savo sugebėjimus, galbūt galėsiu ir egzaminą išlaikyti. Be to, kai atsiųsi graikų kalbos sąsiuvinį, varysiu toliau ir graikų kalbą. Jeigu sąsiuvinių dar nebūtum pasiuntus, tai kartu įdėk ir muzikos vadovėlį.

Visokie planai sukasi galvoje. Baigęs rašyti vizijas, pradėsiu naujus darbus. Sumaniau eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, sumaniau eilėraščiais išsakyti mokslo ir filosofijos teorijas. Pamatysim, į ką tai bus panašu. Be to, rūpinuos ir „Mirštančiuoju žmogum“, atrodo, jog aš dar jį atidėsiu ir rašysiu tik vėliau, nors fragmentus manau dar šią vasarą parašyti. Tai bus labai ilgas dalykas, mažiausia kokios poros šimtų posmelių. Jeigu tas pasisektų, vizijos tebūtų gėdingas prisiminimas.

(Tiesa, aš norėjau pasiklausti, ar Tau kartais neprikibo mano liga. Jeigu taip, greit rašyk man, aš Tau atsiųsiu vaistų. Nes aš radau jų pas mamą, ir ji mane jau nugydė. Šiaip, ji sako, tie spuogeliai yra bjaurūs, jie vis plečias ir velnioniškai niežti. Taigi pranešk man!)

Dovanok man, jei aš rašau vis skirtingu rašalu. Matai, čia visai neturiu rašalo. Jeigu nugriebiu iš broliukų, tai gerai.

Dėl vis pikto parašyk man, kaip eina reikalai Vilniuje. Ar iš Muziejaus dar neišbėgo Pranė, Umbrasas? Jeigu jie tebėra, perduok gerų dienų. Be to, ir Juozui. Žinai, man net nesmagu daros, kai aš prisimenu Juozą. Juk aš gerokai apsijuokinau. Aš lygiai toks pat kaip ir visi žmonės, nes aš pavydžiu. Žinoma, pavydėti galiu ir aš, bet negražu nesusivaldyti. Ir be to, aš daug kartų buvau pavydus, ir nejaučiu, kad galėčiau būti kitokesnis. Oi kaip tas kvaila?! Žinoma, čia buvo viena priežastis. Pirmiau aš tikėjau tavo absoliutiniu ištikimumu. Tas ištikimumas nereiškė man, kad Tu turi nė su kuo nesusitikti, nė su kuo nepasikalbėti. Bet tai reiškė, kad Tu mane tiek vertini ir niekuomet manęs neišduosi. Bet tai pasirodė esanti nereali svajonė. Ir ta svajonė žlugo, kai Tu nuėjai į operą. Čia svarbiausia ne tai, kad Tu nuėjai, kad su kitu berniuku, bet kad Tu nepasisakei ir mane prigaudinėjai. Žinoma, Tu manei, jei aš nesužinosiu, tai man ir širdies neskaudės. Bet vis dėlto, Tu mane apgavai, Tu nuo manęs kažką nuslėpei, Tu pasislėpei nuo manęs, ir aš pajutau, kad Tu gali mane išduoti, gali būti man svetima. Ir nuo tada mano širdyje kažkas trūko. Aš ėmiau abejoti net Tavo meile (iki to nuėjau).

Ir paskui Tu pati atsimeni, koks aš pasidariau akylus, kaip aš ėmiau sekti visus Tavo žingsnius, aš stengiaus vis žiūrėt, ar Tavo kalba nėra dviprasmiška. Tada iškilo ir mano pavydas, nes pavydas tekilsta tada, kai griūna pasitikėjimas. Nuo to laiko aš nebetikiu Tavo absoliutiniu ištikimumu, nors prieš tai kūnu ir krauju tikėjau. (Aš pats, deja, turiu savo nenaudai prisipažinti, kad Tau iki šiol buvau ne tik veiksmais, bet ir mintyse ištikimas.)

Šiandien, žinoma, aš, sėdėdamas čia kaime, ir atsitraukęs nuo kasdienybės ir visokio žmogų įaudrinančio triukšmo, suprantu viską ir liūdnai teigiu: absoliutinio ištikimumo nėra ir jo negali būti. Ir to iš žmogaus negalima reikalauti, ypač iš mergaitės. Ir kai pagalvoju apie ateitį, man atrodo, jog ateis diena, kada mes taip stipriai nebemylėsime vienas kito, ar neateis į galvą kuriam dar skaudžiau išduoti savo draugą. Aš net dabar kai kada Tavyje mačiau ūpą, nuotaiką, šešėlį, prieštaraujantį mūsų bendrumui. Tada Tavyje iškildavo bendras mergaitėms kurtizaniškumas ir Tu įsigeisdavai nors sekundei paragauti svetimos meilės, svetimos avantiūros, ir tau patikdavo svetimi, glostantys žvilgsniai. Ir kaip liūdna jausti, kad tai visai negali eiti priekaištu, nes tai mergaitės esmės dalis, tai mergaitės privalumas, ir kartais net jos žavumas.

Tačiau aš daug greičiau priprasiu prie to, kai tu sakysi: tas ir tas man truputį patinka, to aš noriu, taip ir taip pagalvojau, negu prie Tavo tam tikro (nors ir labai menko) nuslėpimo.

Absoliutaus ištikimumo nėra ir jo nėra ko reikalauti. Geriau absoliutus atvirumas ir supratimas. Aš sutinku būti Tau absoliučiai atviras, jeigu Tu sutiksi būti taip pat absoliučiai atvira. Apsispręsk! Neprižadėk per daug lengvai. Tai per daug sunkus dalykas, kad galėtum nepagalvojus pasižadėti.

Aš dabar visada rašau ir rašysiu (nors tas turėtų didžiausių pasekmių) Tau taip kaip galvoju: nė nepagalvodamas ką nors nuslėpti.

Tu kartais gal stebies, kodėl aš taip daug reikalauju. Kitiems užtenka daug mažiau, ir jie jaučiasi laimingi. Tiesa, yra tokių. Bet aš nesu toks. Aš noriu visko arba nieko. Bet ko nors visko. Aš iš visur noriu nuostabiai daug. Bet aš pats taip pat stengiuos atiduoti viską. Taigi aš noriu Tavo absoliutaus draugiškumo ir atvirumo (ne ištikimumo!).

***

1942.V.27

Vis dėlto kaime gerai gyventi. Miegi, valgai, vaikštai po laukus ir nieko neveiki. Iki šiol dar nė piršto nepajudinau ir nemanau pajudinti. Nebent kada iš pasileidimo ar iš pramogos padirbėsiu. Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar įsižiūrėjau, kas yra vienkiemis. Per dieną vaikštai po laukus ir nieko nesutinki.

Visą dieną išbuvau laukuose, miegojau padirvėj, pabudau visas apsvaigęs ir nuo saulės nukepusia nugara. Dabar vos pasijudinti begaliu. Netikėjau, kad staigus nudegimas tiek skaudėtų, atrodai lyg nuluptas. Pabudęs vaikščiojau pelkynuose ir prisirankiojau įvairiausių gėlių. Parnešiau ir sudėjau į astronomijos vadovėlį. Tegu sau kalbasi žvaigždės su gėlėmis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos čia, žemėje.

Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga…

Šįvakar turbūt lis. Aš ilgai gulėjau paežy ir žiurėjau į dangų. Jo viduriu rinkosi mažučiai, garbanoti debesys. Aš kažkur esu juos matęs, rodos, kada tai pajūry. Ir man todėl prisiminė jūra ir vasara, ir ašen kažko baisiai išsiilgau.

***

1942.V.30

Šiandien sužinojau, jog mažas būdamas sirgau raupais. Senelė laikydavo rankas, kad aš nesudraskyčiau sau veido. Tačiau žymių yra dar likę. Vietomis mano veidas yra rauplėtas. Ar Tu to nepastebėjai?

Pačiame gražiausiame ir toli aplinkui aukščiausiame kalne aš įsitaisiau stebėjimo punktą. Aš jin įlipu keletą kartų per dieną ir žvalgausi po apylinkes. Nepaprastai toli matosi tomis saulėtomis ir šiltomis dienomis.

Jau žydi trešnės (Nežinau, ar Tau pažįstamas toks medis?), bet obelys dar nežydi.

Miške aš įsitaisiau skaityklą. Atsivilkau mokyklinį suolą miškan, į gražią aikštelę, visai netoliese to didžiojo kalno ir ten skaitau arba mokausi. Tik per daug karsta būna.

Nuo pat ryto lyja. Aš sėdžiu kambaryje, skaitau; kitą savaitę imsiu rašyti Vizijoms pabaigą. Beje, nekantriai laukiu Tavo laiško, kurio nesitikiu greitai sulaukti. Kažin ar Tu šiandien jau būsi gavus mano pirmąjį laišką? Parašyk man, kad jį gavai!

***

1942.V.31

Aš ilgai abejojau, ar Tau pasisakyti tai, ar ne. Bet aš pasižadėjau būti visiškai atviras, todėl ir prisipažįstu. Grįžęs į namus aš, kažin ko spiriamas, savo dienoraštin parašiau visokias savo abejones ir prisipažinimus ir tai pavadinau „išpažintim“. Kai rašiau, aš tikėjau, jog Tu šito niekada neskaitysi, todėl rašiau, kas tik man galvon beatėjo. Bet dabar, rudenį, aš žinau, Tu jo paprašysi. Ir aš dėlto dabar į tai, ką parašiau, net pažvelgti bijau.

Tu parašyk man, kas dedasi Vilniuje: kokios nuotaikos, koks gyvenimas, kaip gyveni? Aš čia gyvenu ir nieko apie pasaulį nežinau. Gyvenu lyg laukinis koks ar atsiskyrėlis: apie išorinį pasaulį nieko nežinau. Todėl Tu nepyk, jei rašau tik apie save. Apie kitus aš nieko nežinau.

Vytautas