Vytautas Mačernis. Proza

Aš atnešiau jums saulės patekėjimą

Vieną vakarą grįžau į savo tylų kambarėlį. Saulė ką tik buvo nusileidusi, ir jos rožinis ratas dar tebejuosė visą horizontą. Prie pat horizonto padangė buvo kruvina, bet juo aukštyn skliautais, juo ratas darėsi šviesesnis, labiau ružavas. Toks juodbruvis vakaro raudonumas visada mane kerėdavo, bet šį vakarą aš nebesvajojau apie nusileidusios saulės gražumą, tik jos pačios man gaila buvo…

Atsisėdau kambarėly prie stalo priešais vienintelį langutį ir pažvelgiau į rytinę dangaus pusę. Saulės grįžtant dar nė laukt negalėjau. Buvau labai pavargęs ir pats sau tariau:

– Aš pamiegosiu ramiu miegu iki saulės atėjimo.

Nutarimas buvo eilinis, bet ir neblogas. Juk visi taip daro – laukdami saulės, užmiega jaukiu ir nuoširdžiai giliu miegu.

Atsiguliau. Galva ramiai ilsėjosi ant priegalvio, nes joje nebuvo jokios minties. Tai yra momentas, kada imi savo sielos ūgiu išsitiesti tinginystei ir taip glūdėdamas, pats savęs nejunti. Bet užmigt vis dėlto negalėjau. Langą nuauksinęs vakaro raudonumas kažkaip slėpiningai atsimušė mano akyse. Pasikėliau ir, priėjęs prie lango, nuleidau užuolaidą. Tariaus galėsiąs ramiai praleisti naktį. Bet nieko negelbėjo. Manyje kartu su vakaro šešėliais pabudo neramumas, ir staiga širdį užgavo kažkoks slėpinys. Jis atėjo nejučiom lyg koks įkyraus skausmo atsiminimas. Gal jau ne vieną kartą buvo su manim taip atsitikę, ir, tariau, naktį praeisiant, besiblaškant ant pagalvio…

Vieną minutę, kai lange visiškai užgeso juodbruvis raudonumas, mano mažutis kambarėlis prisipildė vakaro slėpinių. Kažkaip keistai, bet varginančiai buvau tų slėpinių pagautas.

Bet tai buvo slopinančiai malonu ir saldu, ir varginąs skausmas turėjo kažkokią didžią vertybę, kurios nei tada, nei dabar negaliu įspėti. Atėjo rytas. Laikrodis paskelbė pirmąsias naujos dienos valandas. Bet vis dar tebebuvo tamsu. Pagaliau pamažėle nusiraminau ir lyg prisnūdau. Kažkoks grįžtelėjimas mane pabudino, ir aš pamačiau aukštą, tvirtą būtybę, ramiai ir lėtu žingsniu besiartinantį į mane. Aš neišsigandau, bet, labai nustebintas, atsisėdau ant lovos krašto. Nepažįstamasis priėjo prie staliuko ir prisėdo vienintelėn mano kėdėn. Jis pažiūrėjo į mane ir pamažėle vėl nusisuko į lango pusę. Aš tuoj sumečiau, kad tai kokių trisdešimt metų vyras, kažkaip patraukiančiai malonus ir geras. Jo akys buvo pilnos ramios ugnies ir judesiai nusistebėtino pranašumo, palyginus juos su žmonių judesiais. Šis žmogus staiga man pasirodė pažįstamas, tik niekaip negalėjau prisimint, kur aš jį buvau matęs: ar karščiu degančiose jaunystės naktyse, ar tyliame dvasios susikaupime. Tik niekaip negalėjau atspėti…

Jis pasikėlė ir patraukė lango užuolaidą. Pirmieji tekančios saulės spinduliai nušvietė Jo veidą ir aš pažinau.

– Viešpatie! – sušukau ir tyliai prie Jo prisiartinau. Man pasidarė be galo baugu.

– Viešpatie! Kodėl teikeisi aplankyt mane?

Jis tik pasilenkė ant stalo ir tyliu patraukliu balsu tarė:

– Aš atnešiau saulės patekėjimą, nes tu laukei.

– Taigi, Viešpatie! Aš jo laukiau.

Jis tik pasižiūrėjo į mane ir liūdnai pratarė:

– Tu laukei saulės, bet jos laukimą pakeitei miegu. Ir taip visi jūs darote! Šviesos laukiate miegodami. „Tegu ji pati ateina“, sakote jūs. Bet budint aš jūsų nemačiau, nors jūs dažnai skundžiatės ir verkiate, nesulaukę saulės. Bet saulė dažnai pro jus praeina, tik jūs nepastebite jos, nes niekada nebudite sargyboje. Jūs saugote gyvybę, bet šviesos nesaugote. Jūs bijote tamsos, bet šviesos nelaukiate. – Staiga Jis nutilo, žiūrėdamas į tekančią saulę.

Aš irgi nukreipiau į ją savo akis. Šįrytinė saulė buvo kažkaip neįprastai skaisti. Aš, nutraukdamas tylą, tariau:

– Kokia meili saulės šviesa, Viešpatie. Šitie spinduliai atgaivins laukus ir vasara subręs beregint. Žmonėms bus nemaža džiaugsmo.

Staiga Viešpats atsigręžė į mane ir pilnu užuojautos žvilgsniu palydėjo paskutinius mano žodžius. Aš sumišau, susigėdau.

– Gal tušti mano žodžiai, Viešpatie; gal ir negeri?

Jis atsakė:

– Žodžiai geri, bet ne geriausi. Tu kaip ir daugelis nesidžiaugi pačia šviesa ir saulės spindėjimu, bet tau rūpi spindulys, kuris padės subręsti vasarai ir atnešti žemei vaisių, reikalingų tavo kūnui. Šviesa jau tapo jums ne šviesa, o šviesoje įžiūrimų daiktų tinkamumas, ir jūs patys gyvenate ne šviesai, o Šviesos padarams.

Jis dar labiau pakėlė balsą ir toliau tęsė:

– Aš atnešiau jums saulės patekėjimą, bet jūs nebudėjote, aš įdiegiau jūsų širdyse Šviesą, bet jūs pasišvietėt mano šviesa, savo auksui suskaityti, aš įdiegiau sieloj šilimos liepsną, bet liepsną jūs panaudojote valgių kepimui. Todėl vargstate ir nerandate ramumo. Budėkite, ir vėl atsivers šviesa. Pakelkite galvas ir pastumkite šalin auksą, nes auksas slegia sielą ir sumaišo protą. Šilima atkurkite save ir pasaulį, o Aš būsiu jūsų žingsniuose. Budėkite, nes Aš atnešiau saulės patekėjimą, – baigė Viešpats.

Aš dar kartą pasižiūrėjau saulėn. Ji staiga ėmė nesulaikomu greitumu į mane artėti, ir mano akys pamatė nuostabų dalyką: mano svetys liepsnojo saulėje ir saulė Jame. Aš buvau pagautas neįprasto karščio ir meilės ugnyje apalpau.

Kai aš pabudau, į mano kambarį buvo prisirinkę žmonių. Mano galvą jie trynė šlapiais skudurais ir išsigandę verkšleno… Tačiau pamatę mane vėl sveiką, nudžiugę dėkojo Dievui.

Ar ir su tavim taip pat neatsitiko, mano mielas drauge? Bet štai mes pamažėle pamiršome tą gražų atsitikimą ir galbūt tik retkarčiais jį beprisimename. Pradėkime budėt, saulės laukdami, ir tas malonus saulės užtekėjimas vėl ateis pas mus. Žinoma, tai sunku, nes tavyje pabudusi šviesa bus šlapiais skudurais gesinama, bet tu gali nepasiduoti ir palikti žmogum, kuris niekada neišleidžia saulės iš akių ir iš širdies.

1939

Ramybės bankas

Į mūsų miestą atvyko nauji žmonės ir įsteigė naują įstaigą, pavadindami ją Ramybės Banku. Tuo metu neturėjau aš ypatingo jokio rūpesčio, todėl jau kitą rytą peržengiau mane sudominusio namo slenkstį. Į akis krito nuostabiai švelnus, patraukiantis tarnautojų mandagumas ir tvarka. Be to, kaip pirmasis klientas buvau maloniai sutiktas.

– Mūsų Bankas, – aiškino vienas tarnautojų, – nėra toksai, kokių jums iki šiol teko matyti. Čia neišmokami pinigai, nors priimami. Pateikite mums savo turtą, ir mes atsilyginsime jums Ramybe, – baigė jis.

– Bet kad aš nieko neturiu? – paklausiau.

– Nė penkių centų kišenėje?

– Nėra nė tų.

– Tai tada, – maloniai šypsodamas, tarė Banko valdytojas, – jūs priimamas mūsų tarpan. Nuo šios valandos jūs eikite į miesto aikštes ir skelbkite apie naujai atvykusį Banką. Kas nori ramybės ir geros, skaisčios sąžinės, teateinie nešinas savo turtu į mūsų namus. Tačiau negalima atiduoti turto dalį ir pelnyti visišką Ramybę. Reikia visa atiduoti tai, kas žemiška, dėl jos ir nieko nepalikti savo susigraužimui.

Aš dar norėjau kažin ko paklausti, bet nebeišdrįsau ir pamažėl atatupstas išėjau miesto gatvėn. Nusėlinau susirūpinęs miesto aikštėn ir pasidrąsinęs užkalbinau keletą keleivių. Vienas praeivis nusišypsojo ir užkalbintas parodė pirštu kakton. Šitas gestas, visiems gerai pažįstamas, nebuvo ir man nesuprantamas. Bet ką daryti, pareigose gražu ištverti iki galo.

Iš kitos gatvės kampo pasišokėdamas atskriejo į mane berniokas, rankoje žvangindamas sidabrinius pinigėlius. Aš jį sustabdžiau ir pasiūliau atiduot juos Ramybės Bankui.

– Ką, ar tau galvoj negerai. Man nereikia tavo ramybės. Palaikyk ją, kai aš lazda pasiremdamas ateisiu, – ir nudūmė gatve.

Daugel praėjo žmonių: vieni jų susirūpinę, susitraukę ir slegiami, bet šitie dar labiau bijojo Ramybės, kiti nešėsi sunkius ryšulius ir paklausti grasino už trukdymą antausius apskaldyti, o daugelis visai nieko neatsakė. Ėjo senos moterys ir kalbinamos kuo skubiau traukėsi šalin; skriejo pro šalį jaunos mergaitės, dalino žvilgsnius, bet niekas nenorėjo Ramybės pelnyti. Aš buvau apviltas: niekas nelaukė Ramybės, neišsižadėjo pinigo ir savo rūpesčio. Ir visa šitoji žmonių upė atrodė lyg verpetas, kuris niekad nerimsta, niekad nenutyla. Iš toli ateidavo nauji žmonės ir naujos gajos kartos, bet šitame baisiame rate jų veidai blyško ir smulkėjo. Neretai galėjai pamatyt praeivių akyse paskutinės pagalbos šauksmo žiburėlį, tačiau jų liežuviai juokingai tylėjo. Visi vengė netekti šito baisaus pinigo, stovinčio aikštės vidury ir stumiančio žmones į mirtį, neapykantą, į nesutikimą, kerštą ir panieką. Tačiau jo ratas negailestingai sukosi, ir niekas nemėgino iš jo išsivaduoti. Retkarčiais minios tarpe matėsi pranašų, siūlančių savo pagalbą. Tačiau daugelis jų buvo netikri pranašai ir dar labiau palenkdavo žmones pinigo valdžiai. Todėl ir nenuostabu, kad žmonėse išaugo didelis nepasitikėjimas mokytojais ir pranašais, o tai pasunkino mano paskirtį ir jos vykdymą.

Du trečdaliai dienos nuėjo amžinybėn, o į Ramybės Banką niekas neatėjo. Be tikslo žvalgiausi aikštėje ir jau rengiausi ją palikti, tik staiga tolimiausios gatvės pačiame gale pasirodė padorus pilietis ir artėjo manęs link. Jis ėjo, švilpaudamas ir kažin ką su savim kalbėdamas. Man jis pasirodė patogus pakalbėti, ir aš tariau:

– Sveikas, gerasis žmogau! Leiskite man su jumis pasikalbėti.

Nepažįstamasis truputį krūptelėjo, bet vėliau reikiamai susitvardė ir net maloniai nusišypsojo.

– O kas per reikalas? – užklausė jis.

– Reikalo ypatingo nėra, tačiau aš norėjau… lyg ir šiaip sau pasikalbėti.

– Ah, vadinasi, jūs norite pasikalbėti, kitaip sakant, šiaip sau pasikalbėti. Tam tikrais momentais ir aš norėčiau su bet kuo šiaip sau pasikalbėti, ir veik pasakysiu, jūs atspėjote, jūs nuostabiai atspėjote. Aš noriu, net nuoširdžiai noriu, va, kad ir su jumis pasikalbėti. Matote, yra ypatingų momentų, kada mes norime kalbėti, ir pirmas sutiktasis gali būti pokalbio dalyvis.

Šitaip nusiteikę, mes pasiekėme miesto parką ir nuošaliau susėdome pokalbiui. Prieš mūsų akis žėravo vakaro dangus ir tolumoj slėpėsi kalnai, o patį parką supo šilta nuošalės vienuma.

– Vadinasi, jūs sakote, – tęsė įpusėtą pokalbį sutiktasis, – kad žmogus nevengia pinigo ir praranda savo Ramybę. Tačiau yra neaišku, kur galima pelnyti Ramybę, atstojančią pinigą.

– Na, tai čia visai lengvas klausimas, – tariau. – Į mūsų miestą atvyko nauji žmonės ir įsteigė Ramybės Banką. Atiduokite ten, ką turite žemiško, ir jūs turėsite visišką Ramybę. Tad jūsų gyvenimas taps kuriančiu, ne ardančiu. Šiame gyvenime žmonės daugiausia rūpinasi vien tik tuo, kas reikalinga pasiekti mirčiai, toliau jie nežvelgia. Tačiau mirčiai pasiekt užtenka primityviausių priemonių, o po jos einančiam gyvenimui reikia pačių didžiausių žmogaus valios ir dvasios pastangų. Todėl eikit ir palikit Ramybės Banke tai, kas lydės jus tik iki mirties.

– Vadinas, jūs man tai liepiate daryti. Išeitų, kad aš turėčiau eiti… ten ir palikti… atiduoti viską. Na, bet kaip į mane tada žiūrės žmonės. Juk artimieji pažino mane ir vadino pasiturinčiu žmogum. Ar jus suprantat, ką tai reiškia: „pasiturinčiu žmogum“. O be to, juk štai aš ketinau jiems suteikti staigmeną… pasistatyti namus, kokių čia mieste nerastum. Ir ta mintis taip mane pavergė, taip supančiojo, net dusina, o todėl, kad ji per eilę metų kultivuota ir stiprinta mano sieloj išaugo didžiu medžiu; šaknys sielą jau apipynė ir širdy išsikerojo. Rausi medį, širdį išplėši.

– Bet, žmogau, medį reikia išrauti, nes jis užstoja jums saulės šviesą. Jūs paunksmy gyvenate ir išblyškęs vaikščiojat. Pro tirštą tamsių lapų vainiką jūs nematot kalnų, dangaus ir laisvės. Neretai į jūsų medį atlekia nevalyvūs paukščiai ir susikrauna nešvarius lizdus. Paukštį Turto Meilė paseka kitos paukštės: kumpasnapis Sukčiavimas, kreivaakė Klasta ir landžioji Vagystė. O iškrapštyti juos sunku, jei juos išvytum, nešvarūs lizdai paliktų, jei lizdus išgriautum, ant širdies nuosėdos pultų. Tada jau nėra laiko pasižiūrėti brandžių vasaros naktų ir mėlyno dangaus, tada jau neišvysti kalnų ir neišgirsti piemens ragelio, vedančio kalnais jaunųjų porą.

– Nemaniau, kad šitie dalykai būtų žmogui reikalingi; vadinas, ir be tokių smulkmenų žmogus negyvena pilnu gyvenimu, – susigalvojęs tarė nepažįstamasis.

– Negyvena, nes tai ne smulkmenos, o tikrojo gyvenimo tikrieji pagalbininkai, – atsakiau aš, ir nutilome. Nutilom ir įsiklausėme. Iš kažkur artėjo žingsniai, pilni sunkumo ir nerimties. Jie darėsi vis aiškesni, ir mes atsigrįžome. Prieš mus stovėjo Pinigas ir už jo gausybė palydovų. Tada jis pasisuko į savo pagalbininkus ir tarė: „Pastatykite namus, kokių šiame mieste nerastum“.

Prieš mus neįtikėtinu greitumu iškilo sienos, ir sužiuro naujai įdėti langai. Pro juos tryško putli šviesa ir lepus svaigulys. Viduje vaikščiojo žmonės ir linksmai tarp savęs kalbėjosi. Dažnai šmėkščiojo moterys, ir žvilgėjo jų nuogi pečiai, bėginėjo maži vaikai ir kėlė triukšmą. Pinigas pasisuko į mus ir tarė nepažįstamajam:

– Įeik į namus, ir jie bus tavo, o visi, kurie čia vaikščioja, tavęs klausys.

Nepažįstamasis pasikėlė ir pradingo duryse. Tą vakarą aš grįžau gatvėmis, žiūrėjau mėlyno dangaus, jaučiau brandžias gegužio naktis ir girdėjau piemens ragelį, laimingai vedantį kalnais jaunųjų porą, tačiau į Ramybės Banką niekas neatėjo.

1940

Tuštybė

Tada aš atidariau savo tuštybės parduotuvę. Virš durų pakabinau didelį plakatą su šiais jame išrašytais žodžiais: Tuštybė čia gaunama prieinamiausiomis kainomis.

O tuštybės aš turėjau daug. Naujomis jos atsargomis aš nesirūpinau: „kai tik išbaigsiu, vėl grįšiu užmarštin“, – tariau pirmą rytą, praverdamas parduotuvės duris.

Prasėdėjau pusę dienos, bet niekas pas mane neatėjo. Buvo baisiai pikta; negi niekas nenorėtų mano tuštybės? Lauke girdėjosi kalbos šnabždesiai, kartais staigus, užslopintas juokas.

– Įdomu, ką jie kalba, – tariau sau ir pasislinkau prie durų.

Netoli stovėjo kažkokie žmonės ir kalbėjosi.

– Komediantas, – tarė vienas linksmai ir nerūpestingai.

– Manau, čia niekas neužeis, – pritarė kitas.

Toliau aš nebegalėjau nugirsti, nes balsai vis tolo ir tolo. Ir taip visą laiką: kažkas ateina ir nueina, balsai ryškėja ir vėl prityla. Vienu metu išgirdau plonus ir miklius mergaičių balsus, paskui pasigirdo storesnis balsas:

– Ko tik neprasigalvoja dabar, sakau.

– O taip, tikėk manim, ypač šiais laikais, greit visa galėsime gauti, – rimtai pritarė kitas, matyt, paslaugus vyras.

Pietų metu pro šalį ėjo dvi ponios, ir viena čiauškėjo tokiu meiliu ir be galo plonu balseliu:

– O aš tik žiūriu, šįryt nauja parduotuvė, taip staiga, tiesiog dar susivokti negaliu; iš kur tai?

Staiga jos balsas virsta visai abejingu:

– Ir ką čia, rodos, ar tik ne tuštybę pardavinėja.

– Taip parašyta, – atsakė antroji.

– Bet ašen čia niekad neužeisiu, – vėl užgirdau plonąjį balselį: – pasakysiu atvirai, ko, ko, bet tuštybės tai nemėgstu, – nubaigia įtikinančiai. – Tačiau, ponia, jei jūs ketinate užeiti, prašom, galiu palydėti.

– Ak ne, susimylėkit, tik jau nelaukit. Aš to nepadarysiu. Jei jūs nors truputį mane pažįstat,… tai…

Man atrodė, kad jos prisiartino netoli durų. Pirmoji vėl užvedė:

– Jau galėtum eit, nes, jei neketinam užeit, tai nevertėtų čia ilgiau stoviniuoti.

– Tuoj, tuoj – atsiliepė antroji, – mes tuoj skubėsim. Bet… man reikėtų pasikalbėti truputį su parduotuvės savininku, jis mano geras pažįstamas, ir, be to, mano šeima turi šiokių tokių artimesnių ryšių su juo.

Staiga pirmoji suprunkščia: – Ha, ha, sakykit atvirai, kokie čia jūsų ryšiai, o, be to, mano manymu, būtų ko čia slėptis.

– Jūs įtarinėjat, nesitikėjau, – tūždama suspiegia anoji. Juo tolyn, juo ji darosi priekabingesnė. – Šiandien aš tyčia neisiu, nors sakau, reikalas svarbus, ir galbūt vyras barsis, sakys reikalų nežiūri: mano vyras baisus, jis tvarką mėgsta, bet aš geriau nukentėsiu visus jo priekaištus, tik ne, neisiu, jau niekada neisiu… bet pagaliau juk ne tai svarbu, čia būtų niekis, aš tik negaliu, negaliu pakęsti jūsų įtarinėjimų, juk tai savotiškai bjauru.

Įširdusi ponia pagreitina savo žingsnius, o draugė ją vejasi, kažką įsidegus kalbėdama. Pamažėl abiejų balsai išnyksta gatvės ūžesy.

Toliau vėl ramu. Aš dar palaukiau porą valandų. Ne, sulaukti ko nors tikrai buvo neįmanoma. Sėdėjau prie durų, galvą parėmęs rankomis, ir mąsčiau.

Tiktai kažkas staiga paklebeno į užpakalines duris, ir vos tik aš suspėjau pakelti galvą, į kambarį jau ritosi vienas mano kaimynų, toks mažutis ir geru, apvalainu veideliu. Jis atrodė linksmas, sukinėjosi greitai ir vikriai.

– Sveikutis, nagi, ką veiki? Kaip biznis, – mala jis, kratydamas mano ranką apvalioj savo saujoj. Jis sukinėjasi vidury parduotuvės, suneria rankas į šonus ir pleškina: – Na ir sumanei, tikėk manim, aš tai nebūčiau šitaip sugalvojęs. Jau seniai sakiau, kad tu ką nors ypatingo galvoji. Draugai tik ne! ne! bet aš ramiai pakeliu ranką, kantrybės, mano ponai, kantrybės, pamatysit, aš, sakau, jį gerai pažįstu ir nesiduosiu suklaidinamas…

Valandėlę nutilęs, sugriebia kėdę, prisitraukia prie manęs ir lyg atsipūsdamas taria: – Tokios, tokios naujynėlės, ką padarysi, vis ką nors žmogus sumanai, gyvas padaras, tai kas čia stebėtino.

– Ak tiesą, jus nepykit, kad aš, žinai, ne pro tas duris įsiveržiau. Sakau, eisi iš gatvės, tai pastebės, kam nereikia, paskui ir sakys: žiūrėkit, ir jam mat parūpo… O, be to, aš teisingas žmogus ir nenoriu, kad kiekvienas apie mane nerimtai atsilieptų. Ir, svarbiausia, aš visai nenoriu jūsų tuštybės… – pažiūrėjo jis man į akis lyg tyrinėdamas, ar patikėjau.

– Atbėgau draugą aplankyti. Juk tas reikalinga, ar ne? – rimtai pabaigė jis ir atsistojo. Apsisuko, priėjo prie lango, pasižiūrėjo į gatvę, staiga suktelėjo ir klausia:

– O tiesa, parodykit, parodykit, ką turit, juk atėjus pažiūrėti kaip ir būtina. Gal ir gerų dalykų turite, nors, prisipažinsiu, nesidomiu, bet gal ir reikėtų prieš išeinant ką nors paimti.

Jis bėginėja akimis po kambarį.

– Sakykit, ką jūs turit, kokių dar yra prekių be…?

– Aš teturiu tik tuštybės.

– Tuštybės, sakot, hm… – Žmogutis nuleidžia galvą ir prikanda lūpą. – Reikės atsisveikint. O gaila, nėra kitų prekių. Bėgu į namus, na, – jis sustoja lyg abejodamas, – duokit ką turite, duokite dalį, gal paimsiu, žinai, žmona, namie vaikai laukia, visą dieną namuose nebuvau, supranti, kaip su šeima, vakarais dar svečių ateina, vis ką nors reikėtų žmonėms parodyti. Žinot, reikia svečią užbovyt, gal pravers, duokit…

Aš atidaviau jam savo tuštybės dalį. Jis sugriebė ir pasisuko į duris. – Žmonai atiduosiu, sakysiu, draugas įdavė. – Prie durų, pusiau atsigręždamas, sušunka:

– Beje, užmiršau paklausti, kaip sekasi, jau daug tų, tų klientų… atrodo, bus galima verstis?

– Nelabai kas, – nenoriai atsakau.

– Nenusiminkit, neverta, – raminamu tonu, rimtai mojuodamas ranka, iš lėto pasakoja jis. Paskui šypteli, primerkia vieną akį ir sušnabžda:

– Suprantat, žmonės gėdisi truputį, bet vėliau ateis… ot, pro šias duris, – spausdamas durų rankeną, pranašingai tvirtino jis. – Kaip Dievą myliu, neiškęs ir ateis. O toliau seksis ir net labai gerai seksis… Reikia pažint žmones, pažint žmonių psichologiją, – visai majestotiškai užbaigė mano pirmasis lankytojas ir išsprūdo pro duris, baisiai laimingas ir patenkintas, kad viskas taip nuostabiai pasisekė ir pašnekesį užbaigė taip subtiliai ir net moksliškai.

Ir tikrai. Jis nemelavo. Man ėmė sektis. Pavakariais pro užpakalines duris ėmė plūsti tuštybės mylėtojai. Jie teisinosi nieko iš manęs nenorį, bet pirko su ypatingu godumu ir užsidegimu. Greitai visas miestas aplankė mane. Ateidavo mergaičių, berniukų ir senesnių, labiausiai ponių. Jos visada laikosi rimtai, pirmiausia apkaltina mane dėl neestetiškos kambario išvaizdos. O viena net būtinai įsakė nupirkti veidrodį, daiktas baisiai esąs reikalingas, stačiai tokioj ir tokioj sienoj turįs kabėti didelis veidrodis.

– Žinai, dalykas rimtas, – pasakė ji. – Eini kartais gatve, pasisuka vėjas, na ir atsitinka kas nors, ar skrybėlaitė nulekia, ar, sakysim, susidraiko plaukai. Na, užeini pas pažįstamą, juk nėra kur dingti, o parankiausia tačiau artimiausion parduotuvėn.

Ji išsiima veidroduką, sukinėja plaukų sruogas, taisosi.

– Dabar aš tam tyčia užsukau, tualeto reikmenų ieškau, o jūs nė veidrodžio padoraus neturite. Juk taip negalima.

Ji baigia puoštis, paduoda ranką ir atsisveikina. Išeidama ji iškilmingu tonu pareiškia:

– Atrodo, kad kažką čia tokio nematyto pardavinėjate. Duokite ką nors geresnio, man nesmagu, sakys, apibarė, o nieko nenupirko, – ji paėmė ir išėjo.

Man tikrai sekėsi. Mano tuštybė kasdien vis tirpo ir tirpo. Tada mane pagavo kažkokia baisi karštinė. Aš visą laiką sėdėjau krautuvėje ir galvojau apie nykstančią prekybą. Du mėnesius guliau ant parduotuvės suolų ir čia pat gaminaus valgį, nes į namus vykti nebenorėjau.

Pagaliau atėjo valanda ir tuštybė išsibaigė. Mano lankytojai. Mano lankytojai nusinešė paskutinę jos dalelę, ir parduotuvė liko tuščia. Dabar aš po keletos mėnesių pirmą kartą pasijutau ramus ir patenkintas.

Jau buvo vakaras. Kai užrakinėjęs visas duris, pasukau namų link, gatvėj jau švietė žiburiai. Lengva širdimi žengiau namo. Galva svaigo, buvau išvargęs, kojos pynėsi, o praeiviai mane stumdė; taip aš nuo kasdienio gyvenimo buvau nupratęs. Tačiau širdy ruseno kažkokia ugnis, šilta ir žavinti. Juk ar ne tai, kad aš ėjau į namus, kur nėra tuštybės. Kai, priėjęs savo namų duris, atrakinęs jas pastūmiau, kraujas staiga užplūdo veidus ir mano rankos ėmė virpėti. Greit numečiau drabužius ir užžibinau šviesą. Godžiai sužiūrau aplink: kas namuos buvo likę be mano tuštybės. Mano akys ieškojo didžių ir vertingų dalykų. Bet, Viešpatie, nejaugi… mano kambarys buvo tuščias, visiškai tuščias, jame nieko nebuvo. Staiga mane pagavo siaubas. Ak, juk be tuštybės aš nieko niekada neturėjau. Ir tą paskutinį turtą taip lengvai atidaviau kitiems. Dabar man nebuvo nieko likę. Aš staiga pasijutau nelaimingas, baisiai nelaimingas…

– Bėgt, bėgt ir maldaut, kad sugrąžintų, – šovė į galvą mintis, – bėgt tuoj, kol laikas. – Prieš mane ant stalo gulėjo surinkti pinigai. Jie manęs neviliojo. Kam jie, jei už juos negalima gauti tuštybės? Aš galėjau juos visus mesti į veidą tam, kas būtų pasiūlęs tada jos bent trupinėlį.

Staiga sugriebiau pinigus ir išbėgau gatvėn. Lėkiau greit ir plakančia širdim. Aš norėjau belstis į namus, prašyt, kad grąžintų mano turtą. Bet kiek klabinau, niekas neatsiliepė, tada puoliau prie lango, kur spindėjo šviesos, kur kambariuose degė žiburiai, ir godžiai sužiūrau. Visur žmonės buvo linksmi: jie kalbėjosi, juokavo, jų širdys buvo pilnos džiaugsmo. Jie svaiginosi, nes tuštybė buvo atėjusi į jų namus. Aš jiems buvau atidavęs tai, kas vienintelis teikia džiaugsmo ir paguodos šioje žemėje. Tuštybė daro žmones gerus ir laimingus, nes ji vienintelė, kuri pridengia mirtį ir nujautimą, ji vienintelis žibąs žavus pajacas, šokąs tamsumoj. Ir kas matys aplink siaučiančią tamsą, jei pajacas taip gražiai šaiposi ir šoka. Tada aš supratau, kodėl žmonės taip godžiai pirko ir grobstė mano tuštybę.

Betiksliais žingsniais tą tamsią naktį aš grįžau gatvėmis namo. Dar kartą pravėriau kambario duris. Dar kartą uždegiau šviesą ir ilgai ilgai žiūrėjau į savo tuščius namus: taip, juose nieko, nieko nebuvo. Kadaise čia viešėjo tuštybė, ir aš buvau laimingas.

Aš atsisėdau prie stalo ir norėjau verkt, verkt, bet akys buvo sausos, degančios ir ašarų jose nebuvo, o sąnariais bangavo iš skausmų sujudęs kraujas.

1942