Vytautas Mačernis. Vertimai

Robertas Bernsas. Linksmieji valkatos

Kai lapai jau pajuodę, geltoni, suvytę,
Kaip šikšniai ore supdamies, į žemę krito,
Siaurinio vėjo bloškiami;
Kai krušos plakdamos atėjo
Ir šalčiai ėmė gnybt pirmieji,
Save į šerkšną supdami;
Linksmi klajokliai, ubagai,
Suėjo vakaropi vieną kartą
Į Poosie Nansie pauliot linksmai
Ir savo skarmalus pragerti.
Ten gerdami, uliodami,
Dainuodami dainas
Ir šokdami, kvatodami,
Jie daužė keptuves.

Arti ugnies raudonais skarmalais
Sėdėjo viens su miltinais maišais,
Tvarkinga kuprine prie kojų,
O mergšė vartės jo glėby:
Šilta kaip vilna ir wisky,
Kareiviui ji savam šypsojos.
O jis, apglėbęs savo prostitutę,
Dalijo skambančius bučkius,
Nors jai tie bučiniai galėjo būti…
Kaip valgis išmaldos gaižus:
Kiekviens jo bučinys – kaip pliauškesys
iš ubago botago;
Bet štai svyruodamas, krypuodamas
Užbliovė jis dainušką tokią:

Sūnum aš Marso vadinuos, buvau visur karuos,
Aš savo žaizdomis, randais giriuos, kur tik einu.
Štai šitas dėl mergos, o kitas gautas apkasuos,
Kai mušėm frankus jų laukuos tarp būgno trenkiančių garsų.

Išmokau amato tenai, kur vadas liko amžinai,
Kai kruvinas jisai panoro Abraomo būt svečiu.
Paskui buvau drauge, kai subtiliajam žaidime
Sumaišėm Morro su žeme tarp būgno trenkiančių garsų.

Vėliau su Curtis’o kariais ir jo plaukiojančiais pulkais
Aš netekau juokais kairiosios kojos, rankos lig pečių,
Bet jei tėvynei reikalingas aš, tegu man Elliot praneš,
Skubėsiu, kiek medinė koja neš, tarp būgno trenkiančių garsų.

Tegu dabar aš elgeta, medinė koja ir ranka
Ir visas – skarose, nepridengtu pilvu,
Aš tenkinuosi tuomi, kas maiše, ir savo nuosava mergše,
Kaip tąsyk bėgdamas risčia tarp būgno trenkiančių garsų.

Nors garbanom žilom ir tenka žiemą valandom
Kentėt miškuos ir po uolom, ir po dangum plačiu,
Bet jei parduodu maišą skarmalų, įkaitęs nuo viskio lašų,
Aš visą pragarą sutikt galiu tarp būgno trenkiančių garsų.

Jis baigė; tuoj pakilo ūžesys,
Subliovė choru ubagai,
Ir išsigandę žiurkės neberado, kur įlįst,
Į urvus puldamos vikriai.
O smuikininkas kertėje sėdįs,
Suspigo: Kas toliau!
Bet vėl pakilo karo ūžesys:
Visi subliovė dar garsiau.

Kadai buvau nekalta, bet atsimint negaliu,
O šiandien mano laimė – gulėt su bernu;
Iš raitelių tarpo kas nors buvo mano tėvelis,
Todėl man toks mielas kareivis bernelis.

Vyrukas puikus buvo meilė manoji pirma,
O būgno mušimas – tai amatas jo ir dalia,
Jo koja lanksti ir raudoni veideliai:
Aš buvau vežama šalia savo bernelio.

Bet kareivių kuopos kapelionas paliko jį vargšą bėdoj;
Aš kardą mečiau dėl bažnyčios klestėjimo tuoj.
Jis pardavė sielą velniams, ašen kūną jo daliai,
Ir taip palikau neverta savo pirmo bernelio.

Bet greit man įgriso tas šventintas, girtas kvailys.
Po to visas pulkas naudojos manim naktimis.
Ir nuo alebardo lig dūdos vingiavosi kelias…
O man tereikėjo kareivio bernelio.

Atėjus taika elgetauti išvarė mane,
Kol aš sutikau savo pirmą Cunninghame.
Kai pulko senuos skarmaluos pamačiau jį ant kelio,
Džiaugsmu sutvaskėjo širdis dėl kareivio bernelio.

Nors aš nežinau, kaip ilgai gyvenau,
Bet dar padainuot ir išgert galiu kaip anksčiau:
Kol rankos abi pilną taurę pakelti dar gali,
Aš tau priklausau, mano mielas kareivi berneli!

O Merry Andreu pačiame kampe
Šalia katiliaus mergšės rydamas sėdėjo;
Jie nesiklausė choro ir slapčia
Tarpu savęs kažką čiulbėjo;

Bet pagaliau, apsvaigęs meile ir vynu,
Jis atsistojo netvirtai, apsižiūrėjo
Ir, pliaukštelėjęs Grizry skambančiu bučkiu,
Taipos, suderinęs stygas, pradėjo:

Pana Išmintis sukvailioja girta,
O niekšas kvailiu būna sesijom:
Jis tokį vaizduoja prireikus kada,
Bet aš tai kvailys iš profesijos.

Senelė nupirko man knygą –
Pradėjau mokyklą lankyt;
Bet vienas kitam mes nelygūs:
Iš kvailio išminčių sunku padaryt.

Dėl viskio netekti galvos nebijojau
Ir mergius buvau sumanus,
Ir ko gi norėti daugiau iš herojaus,
Kurs girias kvailystėm prieš jus?

Pririšo mane vienąsyk kaip telyčią
Viešam išjuokimui visų.
Iškeikė mane vieną sykį bažnyčioj
Už gnaibymą smuklėj mergų.

Bet Andreu, kurs linksmina jus,
Būt pašieptas dar neįprato.
Girdėjau, valdžioj net yra toks žmogus:
Premjeru vadina jie tą akrobatą.

Tą gerbiamą tipą ar matėt kada,
Viliojantį minią grimasa saldžia?
Jam baisiai netinka tas mūsų būrys,
Kvailiojimu jam konkuruoti galįs.

Ir dar pasakysiu kalbos baigmėje:
Pasiuto! Išdžiūvo visai gomurys;
Tas asilas gi kaip kvailys savyje
Didesnis tikrai negu aš, juokdarys.

***

Aleksandras Blokas. Kopose

Nemyliu aš žodyno tuščio,
Meiliųjų žodžių ir graudžių išsireiškimų:
„Tu mano“. „Aš tava“. „Ach, myliu“. „Tavo amžinai“.
Vergystės nekenčiu. Laisvu žvilgsniu
Žiūrėdamas gražuolei į akis,
Kalbu: „Šiandien naktis. Tačiau rytoj –
Nauja ir spinduliuojanti diena. Ateik
Ir užvaldyk mane, triumfuojanti aistra.
Tačiau rytoj nueisiu aš ir vėl puotausiu“.

Manoji siela paprasta. Sūrusis vėjas,
Iš jūros ir pušų smalinis kvapas
Maitino ją. Joje – visi tie bruožai,
Kurie ant mano nušiurento veido,
Ir aš gražus – grožiu skurdžiuoju
Lakiųjų kopų ir šiaurinių marių.

Aš taip mąsčiau, klajodamas prie sienos
Finlandijos, įsiklausydamas į duslų pašnekesį
Barzdotų, žaliaakių finų.
Ir spengė tyluma, ir ant platformos
Stovėjo išėjimui pasiruošęs traukinys,
Ir muitinės tarnautoja, gražuolė rusė,
Aptingusi ilsėjos ant smilčių
Pakriaušio, kur pasibaigė supiltos aikštės.
Ten prasidėjo jau nauja šalis,
Ir ten bekampė rusiška šventovė žvelgė
Į svetimą ir nepažįstamą jai šalį.

Aš taip mąsčiau. Ir štai atėjo ji
Ir atsistojo netoli. Ir buvo rudos
Nuo smėlio ir nuo saulės josios akys.
Plaukai kaip pušys jos smaliniai
Melsvais atospiridžiais jai krito ant pečių.
Atėjo. Sukryžiavo savo žvilgsnį žvėrišką
Su mano žvilgsniu žvėrišku ir ėmė
Didžiai kvatotis. Metė į mane
Žolių puokštelę ir auksinių smilčių grūdą.
Po to pašoko ir nudūmė
Tolyn atšlaite šokinėdama.

Aš ją toli vijau. Susižeidžiau
Dygliais sau veidą ir sukruvinau rankas,
Ir sudraskiau rūbus. Aš ją vijau, šaukiau
Kaip žvėrį, ir iš naujo vėl šaukiau, vijau.
Aistringas balsas nuskambėjo rago gaudimu.
Jinai paliko lengvą pėdsaką
Man kopų lekiančiam smėly, pranykus tarp pušų,
Virš jų nakties mėlynei nusileidžiant.

Ir aš guliu, uždusęs nuo bėgimo,
Ant smėlio vienas. Degančiose akyse
Ji bėga dar,– ir rods, visa kvatoja:
Kvatoja jos plaukai, kvatoja kojos,
Kvatoja rūbai, nuo bėgimo plakdamies…
Guliu ir vis mąstau: „Šiandien naktis,
Bet ir rytoj naktis. Aš nesitrauksiu iš čionai,
Kol nesugausiu jos tartum žvėries
Ir kol balsu kaip ragas aidinčiu
Jai kelio neužstosiu ir nepasakysiu:
„Tu mano, mano“. Ir tegu ji man sušuks:
„Tava! Tava!“

***

Šarlis Bodleras. Pakvietimas kelionėn

Sesuo ir vaike,
Svajok, kaip drauge
Tenai eit gyvent būtų miela!
Ilsėt, nesiskirt,
Mylėt ir numirt
Šaly, menančioj tavo sielą!
Ten saulės danguos’,
Ūkuos murzinuos’
Keistai mano sielą kerėja
Karo lęšiai tavų
Klastingų akių,
Pro ašaras man sužėrėję.

Ten visa luxus ir aistra,
Ramybė, grožis ir darna.
Ir baldai spindį,
Laikų nušveisti
Mums kambarius ten dekoruotų;
Rečiausių gėlių
Kvapai sumištų
Su ambros kvapu neklastotu;
Ten lubų grazna,
Rytų prabanga
Ir veidrodžiai spindintys, gilūs;
Ten visai slapčia
Kalbėtų švelnia
Gimtąja kalba sielai tyliai…
Ten visa luxus ir aistra;
Ramybė, grožis ir darna.
Kanaluos’, matai,
Sumigę laivai –
Jų laukia dalia vagabundo!
Kad mirtų tavy
Troškimai keisti,
Pasaulin išplaukt jie nubunda.

***

Šarlis Bodleras. Vakaro harmonija

Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio,
Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia,
O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia.

Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia;
Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia –
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia.

Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia –
Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia:
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely.

Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią;
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely –
Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia.

***

Šarlis Bodleras. Kraujo fontanas

Man kartais atrodo, jog mano kraujas teka bangomis taip kaip fontanas ritmiškomis raudomis. Aš tikrai girdžiu jį plūstant ilgame murmėjime, tačiau veltui ieškau žaizdos.

Per visą nueitą, tarsi per aptvertą lauką jis teka, grindinį paversdamas salelėmis, nuramindamas kiekvieno sutvėrimo troškulį ir visą gamtą nudažydamas raudonai.

Aš dažnai apgaulingais vynais noriu savyje užmigdyti išgąstį, kuris šaiposi priešais mane; vynas nuskaidrina žvilgsnį ir patobulina klausą!

Aš meilėje ieškau užsimiršimo miego, tačiau meilė man tėra tik dygliuotas matrasas, gaminąs žiauriom mergaitėms teikiamą gėrimą.

***

Šarlis Bodleras. Pasmerktosios moterys

Kaip susimąsčiusi galvijų banda, gulinti ant smėlio, jos nugręžia savo akis į jūros horizontą, ir jų susiliečiančios kojos ir jų susitinkančios rankos yra pilnos švelnaus silpnumo ir kartaus virpėjimo.

Vienos iš jų, įsimylėję dėl ilgų prisipažinimų širdys gojų tankumynuose, kur krykščia upeliūkščiai, vaikšto šaukdamosis baikščios vaikystės meilės ir laužo jaunų medelių žalią mišką; kitos iš jų, kaip seserys žingsniuoja lėtai ir sunkiai per pilnas netikėtumų uolas, kur šventas Antanas yra matęs nuogų ir purpurinių krūčių gausybę savo pagundymuose.

Tai į ten, Bacchus, krintančios lavos verpetuose, senų pagoniškų lindynių duobėse, kur daugelis šaukiasi tave savo karštu staugimu pagalbon, nes tu esi visų senų sąžinės priekaištų (nuramintojas) užmigdytojas!

Ir tos, kurios mėgsta bučiuoti škaplierius, slėpdamos botagą po ilgais savo rūbais, tamsiam miške ir vienišoj nakty maišo džiaugsmo putas su kankinimosi ašaromis.

O Nekaltybės, o demonai, baidyklės, kankiniai, didelės, pašaipios realybės niekintojos, amžinybės ieškotojos, pamaldžios ir satyrės, pilnos šauksmų ir pilnos raudų, jūs, įvijusios savo pragaran mano sielą, vargšės seserys, aš jus myliu kiek beįstengdamas dėl jūsų liūdnų skausmų, jūsų nepasotinamo troškulio, aistrų, dėl jūsų meilės pelenų, nuo kurių pilnos jūsų didelės širdys!

***

Šarlis Bodleras. Vienišojo vynas

Doros moters karštas žvilgsnis, kuris nuslysta per mumis tarsi baltas spindulys, kai ji nori panerti savo nerūpestingą grožį drebančiam ežere mėnuliui lūžinėjant vandeny;

Paskutinis maišelis pinigų lošiko pirštuose; gailusis sudžiūvėlės Adeline bučkis; erzlios ir glamonėjančios muzikos garsais primenantys žmogaus tolimą šauksmą skausmuose, visa tai neturi, o gilusis butely, tokio veikiančio balzamo, kaip tavo vaisingasis pilvas trokštančiai pamaldaus poeto širdžiai;

Tu jam įpili vilties, jaunystės ir gyvenimo,– ir išdidumo, šito visų vargstančiųjų turto, kuris mus verčia triumfuoti ir kuris padaro mus panašius dievams.

***

Fransis Viljamas Burdilonas. Šviečia tūkstančiai akių pernakt

Šviečia tūkstančiai akių pernakt,
O perdien – viena;
Bet šviesa pasaulio miršta
Saulės laidoje.

Tūkstančiai akių minty,
O širdy – viena;
Bet gyvenimo šviesa užgęsta
Meilės mirtyje.

***

Viktoras Hugo. A Villequier

Dabar, kada Paryžiaus marmuras ir grindinys,
Ir jo stogai, ūkai toli nuo mano žvilgsnio ir akių;
Dabar, kada, sėdėdamas po medžių šakomis,
Galiu svajoti ir gėrėtis dangumi sviesiu;

Dabar, kada dvasia, nelaimių prislėgtoji,
Liūdna, bet skausmą nugalėjus, –
Dabar, kada ramybe man gamta didžioji
Sutrintą širdį užulieja;

Dabar, kada galiu, štai, atsisėdęs prie bangų,
Ramaus, didingo horizonto nuteiktas jautriai,
Egzaminuoti savyje tiek daug tiesų gilių,
Stebėt, kaip supasi gėlynuose gėlių žiedai;

Dabar, o mano Dieve! kai nurimęs vėlei,
Palikęs nuliūdimą dygų,
Galiu matyti antkapį, kurio šešėly
Jinai visiems laikams užmigo;

Dabar, kai sielon sminga dieviškieji reginiai,
Sidabro upė, aikštės, kloniai, uolos ir miškai,
Matydamas menkystę savąją, jų stebuklus,
Prieš begalybę aš tampu taikingas ir kuklus

Ir ateinu, o Viešpatie! O Tėve mūsų!
Nes Tu tik vienas begalinis,
Atnešdamas šukes širdies, kuri Tavai pakluso,
Nors ją pamindamas sutrynei.

Aš ateinu Tavin ir išpažįstu, kad esi
Gyvasis Dievas, ir protingas, geras, pakantrus;
Regiu, jog Vienas težinai, ką padaryt turi,
Nes vien tik nendrė, vėjo supama, tėra žmogus.

Žinau, kad antkapis, prislėgęs mirusiuosius,
Jiems aukštą dangų atidaro;
Žinau, mirtis – mums ženklas pabaigos tikrosios
Tėra pradžia visokio gero.

Ant kelių puolęs išpažįstu, Tėve prakilnus,
Jog absoliutas, realus vienintelis tesi,
Kad gera – sutinku ir kad teisinga – sutinku,
Jei norint Tau, krauju širdis paplūdusi.

Aš nesipriešinu jau tam, kas atsitinka
Per Tėvo šventą valią.
Žmogus kasdien keliauja amžinybės linkui,
Jo širdį skausmui geliant.

Dalykų vieną pusę mes tematom visados,
Kita siaubingos paslapties nuo mūsų užskleista.
Žmogus nežino priežasčių lemties ištikusios,
Ką regi jis, tai vien tik nereikšminga smulkmena.

Tu savo darbus ir žingsnius pridengti moki
Skraiste tylos ir vienišumo.
Ir žmogui žemėj nesurast tikrumo jokio,
Nei džiaugsmo, nei linksmumo.

Jei Įsigyja jis ką nors, vėl atima lemtis.
Nebuvo nieko duota jam jo vargo dienose,
Iš ko galėtų susikurt buveinę ir sakyt:
„Štai mano namas, laukas, mano mylimi juose“.

Jis regi taip trumpai daiktus, kuriuos regėti gali.
Jis sensta, jaučiasi apleistas…
Jei visa taip, tevyksta pagal Tavo valią
Ir tebūnie, kaip Tavo leista!

Pasaulis liūdnas, mano Dieve! Amžina darna…
Ji sukurta iš verksmo lygiai kaip ir iš dainų.
Žmogus atomas šio šešėlio didelio tėra -
Nakties, kurioj didėja gera, nyksta, kas bjauru.

Žinau, jog Tu daugiau turi ką veikt, negu paisyti,
Kaip mums visiems būt geras,
Ir kad nelaimė motinos, numirusi dukrytė
Tau nieko nesudaro.

Žinau, kad vaisiai krenta siaučiant vėjui tarp šakų,
Netenka plunksnos paukštis ir kvapų svaigi gėlė
Ir kaip sunkios mašinos ratas šis pasaulis tvarinių
Negali, nesutrindamas ko nors brangaus, judėt.

Praeina po dangum ir mėnesiai, ir bangos jūroj,
Veidai linksmi ir ašaroti.
Kad būna sutrypta žolė, vaikai išvysta mirtį niūrią,
O Dieve! aš žinau, turiu žinoti!

Tu savo danguje tenai, anapus debesų,
Kur dunkso amžinai rami žydrynė mėlyna,
Galbūt gali sukurt dalykų mums nežinomų,
Kuriuos’ gražiai kaip elementas derintųs kančia.

Galbūt taviems planams be skaičiaus reikalinga
Ir žavinti būtybė,
Kuri, patekus įvykių audron siaubingon,
Juos atperka gyvybe.

Likimas mūsų vyksta pagal amžinus dėsnius,
Kurių negali niekas švelnint ar pakeist kitais.
Tu negali norėti per malonės kitimus staigius,
O Dieve! kartą nustatytą tvarką griaut ir žeist.

Tave maldauju, Dieve! žvelk į mano sielą,
Atėjusią Tavęs pagarbint.
Esu švelnus kaip moteris, kaip vaikas mielas,
Kuklus prieš Tavo garbę.

Atminki, Dieve! nuo ankstyvo ryto, nuo aušros,
Aš žemėj darbavaus, žengiau, kovojau ir mąsčiau
Ir, aiškindamas žmogui esmę, paslaptis gamtos,
Parodžiau Tavo šviesoje jam daugel ką aiškiau.

Prieš neapykantą ir įtūžimą baisų
Aš žemėje kovojau
Ir negalėjau laukt, kad šitaip atsiteisi,
Ir niekad nesvajojau,

Kad tu ant mano jau žemyn palinkusios galvos
Uždėsi sunkią ranką, kad Tu, Dieve! sumanei
Štai iš manęs, kurs nepatyriau laimės niekados,
Atimti mano kūdikį ir džiaugsmą amžinai.

Galėčiau piktžodžiaut, širdis kuo skųstis turi,
Taip užgauta likimo,
Ir mesti taip verksmus Tavin, kaip akmenis į jūrą
Įpykęs vaikas mėtyt ima.

Atminki, Dieve! abejonę budina kančia,
Nuo ašarų apanka šviesios akys neretai.
Būtybe, sielvarto gelmėn juodžiausion numesta,
Negali bematyt Tavęs ir kontempliuot ramiai.

Negal žmogus, prie rūpesčio sunkaus prikaltas,
Kada nuo skausmo ginas, Sutelkti dvasią, būt ramus ir šaltas
Kaip spindintis žvaigždynas.

Šiandien silpnesnis aš nei motina liūdna
Prie Tavo kojų prieš atvertą dangų suklumpu,
Bet nušviestas jaučiuos kančioj, kai visata
Man pasirodo vėl pilna ramybės spindulių.

O Viešpatie! žmogus, jeigu murmėti ima,
Tikrai yra beprotis.
Aš nebekaltinu, nekeikiu jau likimo,
Bet leiski man raudoti.

Ach leisk, jei tam sutvertas žemėje žmogus,
Terieda ašaros iš degančių akių,
Leisk pasilenkt ant kapo ir ištart žodžius:
„Vaike, ar tu jauti, kad aš čionai esu?“

Ach leiski man, ant savo vaiko kapo pasilenkus,
Jam tylų vakarą kalbėti,
Tarsi mane, pravėręs, naktyje blakstienas tankias,
Tas angelas išgirst galėtų.

***

Henris Vodsvertas Longfelas. Angelų pėdsakai

Kai valandos dienos jau suskaitytos
Ir nakties balsai pažadina gerąsias sielas,
Tas sklendžiančias šventam, ramiam
Džiūgavimui;

Kai vakaro štai žiburiai sušvinta,
Kai vėl tarsi fontanai šviesūs ir ilgi
Šešėliai židinio
Švytuoti ima kambario grindim;

Tada ir vėl tarpe senai palikusiųjų mus
Įžengia per duris
Ištikimasis mylimasis
Dar kartą aplankyt manęs.

Jisai, toks jaunas, tvirtas, jis mokėjo
Kovos ugnin svajonėmis nulėkt,
Tai jis prie vieškelio plataus parkrito,
Nuvargęs nuo gyvenimo kančių.

Tai štai ir jie, šventi, silpnučiai,
Gyvenimo kryželį nešą,
Išblyškusias rankas nedrąsiai sukryžiavę,
Į mus prakalbėt negalį.

Kartu su jais štai dieviška būtybė,
Kuri man meilę ir jaunystę dovanojo,
Mylėjusi mane labiau nei visa kita,
(Jinai dabar šventa danguj gyvena).

Tyliu, kurčiu skambėjimu
Ji vėl ateina prie manęs
Ir kėdę tuščią užima,
Ir ranką švelnią vėl ant mano rankos padeda.

Ir sėdi ji, ir žiūri į mane
Švelniom giliom akim,
Tai lygiai žvaigždės, tylios, šventos,
Kur žemėn iš aukštybių žvelgia.

Ir žodžiai netarti – suprantami,
Ir žodžiai, ir širdies malda,
Ir švelnūs priekaištai lyg laimės padvelkimas
Pasklinda nuo jos lūpų kaip kadais –

Och, nors kartais aš prislėgtas, liūdnas,
Bet liūdesys iškart pranyksta,
Jei aš prisimenu tiktai
Šituos, kurie gyveno čia ir mirė.

***

Oskaras Milašius. Karomama

Mano mintys yra su tavim, pamirštųjų laikų karaliene Karomama,
Liūdnas kūdiki kojom ilgom, kūdiki rankom silpnom,
Tebų miesto duktų, Karomama,
Kuri gėrei raudonus syvus, valgei baltus javus,
Kaip teisieji, tankių tamarisų pavėsy,
Tolimos praeities karaliene Karomama.

Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama,
Tavo pamirštas vardas tarytum dejavimų choras
Skamba mano balse, kuris juokias ir verkia drauge;
Nes juokinga ir liūdna mylėt tave, karaliene Karomama…

Apsupta nutapytų keistų tvarinių gyvenai
Atviram pastate, bet tai buvo seniai,
Tu mažyte dama, karaliene Karomama.

Ką darydavai tu iš pražuvusių savo rytų, dama Karomama?
Iškilmingai ištiesdavai tu savo liesas rankas, negrabias į dievus
Prie kurio nors sustingusio, menko dievuko su gyvulio galva,

Kada ryto upe išsiliedavo švelniosios ugnys,
Karomama surikiuotomis kojomis ir blausiomis akimis,
Iškankintais plaukais mirusioji amžių lopšely…
Mano vargše, maža karaliene Karomama.

Ką darydavai tu dienomis, vaidilute protinga?
Aš tikiu, tu mokėjai švelniai erzint savo tarnaites mažas,

Paklusnias kaip angis ir kaip jos abejingas.
Brangenybes skaitei ir svajojai karalių sūnus,
Iškvėpintus, baisus, iš šalies tolimos,
Iš anapus vandens melsvumos, amžinybės ir tolių spalvos
Tau atvykstančius tart: „Būk pasveikinta, Karomama!“

Vakarais amžinosios giedros šalyje, po šventais sikomorais,
Tu dainuodavai tyliai, delčių mėlynoji gėlė,
Tą istoriją seną tėvų mirusių.
(Jie maitinos slapčia užgintuoju valgiu.)
Tavo mažosios krūtys banguodavo nuo įkvėpimų gilių,
Ir tava juodo vaiko širdis suvirpėdavo baimės šiurpu
Amžinosios giedros šalyje, argi ne? Karomama?

– Vieną dieną (ar buvo tokia kada nors Karomama?)
Tavo kūną suvystė gelsvais kaspinais
Ir uždarė keistam ir švelniam kedro medžio karste.
Tavo balso gėlytę nuskynė tyla.

Papirusui senam patikėjo tavąjį vardą skribai,
Ir taip liūdna, taip keista, toli visa tai,
Lyg nakties gūdumoj begaliniai ir miegantys vandenys.

Tu tikriausiai žinai, legendarine Karomama,
Kad lyg jūros daina mano siela sena
Ir kaip sfinksas tuščioj dykumoj vieniša.
Ir liguistai pamilusi tai, kas įvyko seniai, kažkada.
Tu geriausiai žinai, pateptoji princese,
Kad likimas manojon širdin keistą ženklą įrašė:
Idealiųjų džiaugsmų, realiųjų kentėjimų simbolį.

Tu žinai visa tai, tolimoji Karomama,
Nors tu vaikas… kurį sugebėjo įamžint kažkas
Tavo statuloj, blizgančioj nuo bučinių
Tųjų amžių, dar tau svetimų, anuomet taip toli nuo tavęs dūlančių.
Aš jaučiu, tu esi prie manęs, aš girdžiu tavo ilgą atodūsį,
Nakty kuždantį man: „Broli, juoktis nereikia!“
Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama.

***

Oskaras Milašius. Pažinimo giesmė

Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimo
Tiems, kurie prašydami yra jau gavę ir jau žino.
Tiems, kuriuos Malda yra atvedus į kalbos kilmės
apmąstymą.
O kiti – kančios ir džiaugsmo, mokslo kaip ir meilės
vagys – nieko nesuprastuose tuose dalykuose.
Kad suprastum juos, turi pažinti daiktus tam
tikrais esminiais žodžiais pažymėtus;
Tai duona, druska, kraujas, saulė, žemė, vanduo,
šviesa, tamsybės, o taip pat visi metalų
pavadinimai.
Tie vardai nėra nei broliai, nei sūnai, nes jie
tėvai dalykų juntamųjų.
Jie kartu su tais dalykais ir substancijos jų
kunigaikščiu buvo iš pasaulio amžinųjų
pirmapradžių numesti į laiko išmėginimo bedugnę.
Tik daiktų dvasia teturi vardą. Jų substancija
nepavadinama vardu.
Juntamų dalykų, dvasinei būtybei visiškai įžvelgt
negalimų, vardais vadinamo galia
Plaukia mums iš pažinimo pirmapradžių, nesgi,
būdami mūs dvasios prigimties, su ja kartu
jie slepias sąmonėje saulinio pradmens.
Visa tai, kas pavaizduojama antikinėm metaforomis,
egzistuoja vietoj nuskirtoj, vienintelėj
iš begalybės vietų nuskirtoj.
Tos metaforos, kurias mums teikia dabarty
kalba, kai tyrinėjam savo dvasios paslaptį
yra
Pėdsakai grynos kalbos ištikimybės ir žinojimo
laikų.
Dievo dainiai matė pirmapradžių amžiną pasaulį
ir jį pamaldžiai aprašė pažinimo šviečiančios
kalbos tiksliausiais terminais;
Nes tikėjimo blėsimas reiškias mokslų ir menų
pasaulyje kalbos užtemimu.
Nors gamtos poetai apdainuoja šį netobulą
juntamo pasaulio grožį, seną, šventą įpratimą
sekdami,
Net slaptos nesantaikos tarp išreiškimo būdo ir
siužeto pažeisti,
Ir bejėgiai pasikelti lig vienintelės tos nuskirtosios
vietos – omeny turiu čia Pathmos, žemę
pirmapradžių vizijos –
Jie sukūrė savo nežinojimo nakty pasaulį nepastovų,
tarpinį ir nevaisingą, simbolių pasaulį.
Žodžiai tie visi, kurių čia sugretinimas magiškas
sukūrė giesmę šią, tai regimų substancijų
vardai.
Jas stebėjo autorius dviejuos pasauliuos palaimos
ir sielvarto, kai Meilė jam tai leido.
Aš kreipiuos tik į dvasias, kurios pažino, kad
malda yra visų pirmoji pareiga žmogaus.
Pačios didžiosios dorybės, labdara, skaistybė, mokslas
ir auka, ir tėvo meilė net,
Paskaitytos bus tik tiems, kurie, laisvai nusprendę,
patys pripažino absoliutinį reikalingumą
nusižeminimo maldoje.
Aš tačiau apie kalbos misteriją tepasakysiu
tiek, kiek beprotystė, gėda šių laikų man leis
atskleisti.
Aš dabar galiu laisvai giedoti Dievo naktyse
nušvitusios valandos giesmę.
Skelbdamas dviejų pasaulių kartą atskleistų
manam regėjimui, bekraštę išmintį,
Aš kalbėsiu, pagal mostą man priskirtąjį
tarnybos bendro,
Apie prarastąjį aukso, apie kraujo pažinimą.
Aš regėjau. Tas, kuris regėjo visa tai, nustoja
jausti ir galvoti. Jis temoka aprašyti
ką regėjęs.
Štai šviesos pasaulio raktas. Mano surinktų
čia žodžių magija
Juntamo pasaulio auksui suteikia jo slaptą
vertę;
Tai ne fizinės savybės jo karalium dvasių jį
padarė;
Nes tiesa yra vien santykis su Neribotuoju.
Bet tiesa šventos kalbos meluoti neverčia:
nes ji taip pat yra substancialinio pasaulio,
amžinos visatos matomoji saulė.
Iš tos saulės žemiškasis auksas ima savąją
substanciją ir savo spalvą, o žmogus savajam
pažinimui šviesą.
Vėlei surasta tiesos kalba neteikia nieko naujo,
tik pažadina žmogaus, kurs meldžias, atminty
prisiminimą.
Ar jauti pabundantį savy seniausią iš visų
prisiminimą?
Tau atidengiu čia tavo meilės auksui
šventą kilmę.
Beprotystė papūtė septynis kartus į auksinę
tikrojo žinojimo žvakidę.
Aaronitų kalbos žodžiai teršiami meluojančių
vaikų ir neišmanėlių poetų.
Ir žvakidės auksas nežinojimo tamsybių pavogtas,
patapo svetimoteriavimo, vagystės
ir skerdynių bei neigimo tėvu.
Štai yra dviejų, tamsybių ir šviesos, pasaulių
raktas. O tarnybos bendre!
Dėlei mūsų naktyse nušvitusios valandos
meilės.
Dėl saugumo paslapties tarp mus,
Pasakyk man tyliai žodį saulės apsuptąjį,
žodį šio pavojaus meto dundesiu apsunkintą.
Aš pavadinau tave vardu! Štai tu pirmajam
spinduly juodžiausio debesies krūtinėj,
nebylys kaip švinas,
Tu ugnies masyvo šokyje ir vėjuje,
Aukso dvasios nekaltumo pasirodyme,
Elipsės į sferą perėjime,
Stebuklingame sustojime ir šventame nužengime,
kai tu žiūri į žmogų tarp dviejų blakstienų,
Begalinio debesio nejudrume, vienintelės maldos,
Karalystės auksakalių kūrinyje;
Grįžkime prie nevilties (kuri štai susituokus su
Laiku),
Jį palydinčios užuojautos kuždėjime.
Bet auksinis švento mokslo raktas glūdi
mano širdyje.
Jis man atrakins šviesos pasaulį. Kopti laiptais,
kolei nepajusi, jog tavin jau smelkiasi
grynos erdvės substancija pati,
Dar ne pažinimas, tai vien apraiškos fenomenų
surašymas.
Kelias iš mažai į daug nėra tas švento mokslo
kelias.
Ką tik aprašiau kopimą pažiniman. Reikia
pasikelt lig vietos saulinės,
Kur teigimo visagališkumas leidžia tapti –
kuo gi? – tuo, kas teigiama.
Tūkstančiai taip dvasios kūnų pasireiškia
dorovingoms juslėms.
Bet pirmiausia reikia kopt! šventvagiškai! ligi
pačių beprotiškiausiųjų teigimų!
O po to nužengt laiptelis po laiptelio jau be
gailesčio, be ašarų, vien su pasitikėjimu
džiaugsmingu, su karališka kantrybe
Lig to purvo, kuriame viskas jau slypi su
baisiausiu akivaizdumu ir taip šventu
būtinumu! Būtinumu šventu, šventu, šventu
tikrai! Alleluja!
Kas gi kalba čia apie netikėtumą? bet yra
dar viens netikėtumas pasirodyme nelauktame
tarpu šešėlių seno miesto vartų
Jūros tolumoj su jos šventa šviesa ir jos
laimingom burėm.
Bet jau naujo suvokimo, suvokimo, kurs tarnauja
vien tikro mokslo dvasiai, mylinčiojo
suvokimo gimime, nėra netikėtumo.
Mes aukštumose įprantame priimt kiekvieną
naujenybę tartum nuotaką, kurią suradom
po tam tikro laiko jau visiems laikams.
Taip man apsireiškė saulinio pradmens ryšys
su aukso žemiško dvasia.
Štai yra veiksmingoji malda, kurioj visai paskęsti
turi veikiantysis:
Išlaikyki manyje metalo, duodančio tavajam
žvilgsniui spalvą, meilę, pažinimą aukso,
kurs yra pasaulio pirmapradžių veidrodis,
Kad aš be ribų pavesčiau visą savo širdį sauliniam
teigimo ir pasiaukojimo žaidimui.
Ir priimk mane į tą archangelišką šviesą,
tūkstantis jau metų snūduriuojančią
laidotuviniuose grūduos ir ten palaikančią
gyvenimo užuslėptąją ugnį.
Nes antikinių kapų grūdai į vagą numesti
sušvinta kaip širdis džiaugsmingoj meilėj;
Tai ne mūsų mirtingoji saulė, kuri derliui
teikia išminties patvarią spalvą.
Toks yra šviesos pasaulio raktas. Vedamas tvirtos,
ir pamaldžiosios rankos pamišimo, jis
taip pat atidarys jai kitą sritį.
Aš esu aplankęs du pasaulius. Meilė nuvedė
mane ligi būties gelmių.
Ant krūtinės aš nešiau nakties sunkumą, ir
kakta manoji prakaitavo mūsų prakaitu.
Aš esu apėjęs baimės ratą tų, kurie išvyksta ir
sugrįžta. Iš manęs tūloj šaly beliko
vien tik aukso žiedas, numestas į dulkių
saują.
Aš ištyriau grabinėdamas aplink šlykščiuosius
pykčio labirintus, po didžiais vandenimis
sumigę mano keistos, tolimos tėvynės.
Aš tylėjau. Laukiau, kolei manojo karaliaus
beprotystė už gerklės sučiups mane. Jau
ranka tavoji, o karaliau mano, padėta
man ant gerklės. Štai ženklas, štai pats
laikas. Aš kalbėsiu.
Pagimdei mane pasaulyje, kurs nepažįsta jau
tavęs, ant molio ir gelžies planetos, ant
nuogos šaltos,
Knibždančioj vagių minioj, pagrimzdusioj
lyties savosios kontempliacijon.
Ten skerdynių smarvę seka kvailas smilkymas
tautų klaidintojų.
Vis dėlto, purvų ir apakimo sūnūs, žodžių neturiu,
kuriais galėčiau aprašyti
Neteisybes bedugnės to antro Viso, antro
Neribotojo,
Tavojo neigimo visagališkumo kūrinį.
Ši vieta skirtinga, atskira, bjauri, tai kliedinčio
Liuciperio bedugnė smegeninė,
Kur patyriau išmėginimą didžiųjų, besireiškiančių
žaibais, skausmų, tuščių sutemų
amžinąjį pasidauginimą.
Pats aštriausias buvo zenite: aš jį mačiau
tartum juodosios saulės prarajoj lindėdamas.
Begaline šventvagyste! O! šalia kurios šventasis
kosmosas, anksčiau nei mūsų varganas
pasaulis išsivystęs,
Tviska tartum apšviestas Kalėdose šerkšnos
keturkampis, trokštąs ištirpti kvėptelėjus
Kūdikiui int jį.
Nes esi tu Tas, kuris yra. Bet tu esi aukščiau
savęs paties, aukščiau to būtinumo, per
kurį esi.
Štai kodėl yra, Teigėjau, visiškas neigimas
tavyje, ir laisvė melstis, laisvė nesimelst,
štai kodėl tu leidi teigiančiuosius pereit
per neigimo didelius išbandymus.
Nes buvai mane numetęs į juodžiausią amžinosios
baimės karštį, kur jauties esąs
pagautas
Už žandikaulio ugnies kabliu ir pakabintas
tobulo tuštumo beprotystėje,
Amžinybėje toje, kur tamsuma yra kitas jau saulės
nebuvimas, aukso elipsės džiaugsmingos
užgesimas,
Kur šviesa yra vien pasiutimas, kur kiekvienas
daiktas – neteisybės smegenys,
Kur minties veikla yra vienintelė ir begalinė,
gimstanti iš abejonės, kad prieitų nieką,
Kur esi ne vienišasis, bet vienatvė, ir ne apleistas,
bet apleidimas,ne prakeiktasis, bet prakeikimas.
Aš buvau keliautoju tose naktinio griausmo žemėse,
Kur vieninteliai tarp fizinių dalykų:
Tūžtančioji meilė ir raupsai, suėdantieji veidą,
maudo savo prakeiktas šaknis.
Ten aš, aklas kirminas, išmatavau tavosios rankos
linijos migius. Ir ta nakties standžios
tartum akmuo, šalis,
Tas pasaulis rytmečio antros žvaigždės ir antrojo
sūnaus, ir kunigaikščio, buvo tavo užgniaužta
ranka. Ji atsigniaužia man, ir aš esu šviesoj.
Reikia būti mačiusiam Jį, kitą, kad suprastum
kodėl parašyta, kad jisai ateina
kaip vagis. Jisai yra toliau negu gimimo
šauksmas, jis vos vos yra, ir jo nėra. Smiltelės
ruime, štai jis visas tavyje, jis, kitas,
kunigaikštis, sėdintis aklumo amžinojo tyloje.
Štai tu, sauliniam prade, tu, begalinis ir nekaltas,
tu save pažįsti. Bet dvi tavojo teigimo ir
neigimo begalybės – jos nepasižįsta, niekada
nepasižins, nes amžinybė – tai vienos bėgimas
nuo kitos.
Ir visa bjaurioji, mirtį nešanti erdvės
ir laiko melancholija tėra vien nuotolis nuo
taip lig ne ir mastas jų nebepataisomo
išsiskyrimo.
Čia yra tamsos pasaulio raktas.
O žmogus, kurio širdy šita giesmė išbudino ne mintį
ir ne jausmą, bet atsiminimą, ir labai jauseną,
– tas žmogus nuo šiolei meilės ims ieškot
su meile.
Nes yra tai meilė, nes yra mylėjimas; kai meilės
ieškoma su meile.
Aš ieškojau jos kaip nevaisinga moteris su nerimu
įtūžęs. Aš radau. Bet kaip? bet ką? valdovą,
savininką ir teikėją abejų raupsų.
Aš grįžau, kad perteikčiau jums savo pažinimą. Bet
nelaimė tam, kuris išvyksta ir negrįžta.
Negailėk manęs, kad ten buvau nuvykęs, kad
mačiau. Neapraudok manęs:
Pakilimo palaimoj paskendęs saulinio pradmens
apakintas ir nublokštas juodosios amžinybės
beprotystėn, sąnariais tamsybių skausmo
sumegztais, aš visada esu toje pačioje vietoje,
būdamas vietoje pačioj, vienintelėje nuskirtoj.
Iš manęs žinok, kad kiekviena liga, tai nuodėmių
išpažinimas kūnu.
Tikras blogis – užslėptasis blogis, bet kai kūnas
išpažino jį, nedaug tereikia, kad palenktum
pačią dvasią, tą slaptų nuodų ruošėją,
nusižeminimui.
Štai raupsai, kaip visos kūno ligos, pranašauja
dvasinės nelaisvės galą.
Kūnas ir dvasia kovoja keturiasdešimt metų.
Štai yra garsusis kritiškasis amžius, apie kurį
kalba jų vargingas mokslas, nevaisinga moteris.
Ar atvėrė blogis tavo veide sau duris? taikos
pasiuntinys Melchizedechas, jis įžengs per tas duris
ir jos užsidarys intėjus jam su savo ašarų
gražiu apsiaustu. Bet kartoki po manęs: Pater
noster.
Tu žiūrėk: Senolių Tėvas, Tėvas tų, kurie kalbėjosi
kalba grynąja, žaidė su manim kaip
tėvas su vaiku savu. Mes, mes vieninteliai, kurie
maži vaikai jo esame, pažįstame tą šventąjį žaidimą,
šitą šventą šokį ir laimingą plūduriavimą
tarpu blogiausiojo tamsumo ir geriausiosios
šviesos.
Reikia abejonėse parkniubusiam ant žemės melstis.
Vien skundžiausi, kad visiškai jo nepažįstu; bet akmuo,
kur buvo visas jis, man nužengė ant rankos, ir
mane apsupo dar tą patį momentą šviesos vainikas.
Ir stebėk mane! nors apsuptas žabangomis esu, bet
nieko nebijau daugiau.
Nuo prasidėjimo lig mirties tamsybių katakombų
siūlas bėga tarpu mano pirštų tamsiame gyvenime.
Ir tačiau, kas aš buvau? Kloakos kirmėlė akla,
riebi, su uodega smaila, štai kas buvau.
Žmogus sukurtas Dievo ir maištautojas prieš
savo sutvėrėją.
Grožis ir puikumas, ateitis kokia bebūtų, nieko
neprilygs tobulumu nesimui. Tokis buvo
mano įsitikinimas tikras ir vienintelis, tokia
mintis slapta: skursiu, skursiu mintis bevaisės
moteries.
Kaip visi gamtos poetai, aš buvau paskendęs
nežinojime giliam. Nes aš tikėjausi pamilęs
kvepiančias gėles ir tolimas grožybes, net
gražiausius veidus vien dėl jų gražumo.
Tyrinėjau aš aklųjų veidą ir akis: man, kaip visiems
geidulingumo kurtizanams, grėsė fizinis aklumas.
Štai ir vėlei Dieviškojo naktyse nušvitusios
valandos pamokinimas.
Taip ligi dienos, kada aš pamačiau save sustojusį
prieš veidrodį ir pažvelgiau atgal užu savęs.
Ten buvo formų ir šviesų šaltinis, išmintingųjų,
giliųjų ir skaisčiųjų pirmapradžių pastovus
pasaulis.
Ir tada anoji moteris, gyvenusi many, pasimirė.
Jos kapui aš daviau jos visą karalystę – gamtą.
Ją palaidojau slapčiausioj apgaulingo sodo
vietoje, kur amžino žadėtojo, mėnulio, žvilgsnis
lapuose pasidalina ir nukopia tūkstančiais
meilumo laiptų ant sumigusiųjų.
Tuo būdu aš supratau, kad žmogiškasis kūnas
savo gelmėse suranda vaistą nuo visų ligų,
kad aukso pažinimas, tai drauge šviesos ir
kraujo pažinimas.
O Vieninteli! tu neatimki iš manęs kančių
atsiminimo toj dienoj, kai nuo manęs nuplausi
mano blogį kaip ir mano gėrį ir kada tu su
savais ir šypsančiais mane aprengsi saule.
Amen.

***

Petrarca. 11 sonetas

Ar skundžiasi paukštytės, ar žalieji lapai
Švelniai šiušena vasaros auksinės vėjuj,
Ar girdis, kaip į krantą, žydintį ir kvapų,
Dusliai gurgėdami skaidrieji vandens liejas –

Kai sėdžiu, meilės svajose paskendęs, ir rašau,
Regiu, girdžiu tik tą, kurią parodė mums dangus,
O žemė paslėpė. Bet ji gyva, ir iš dangaus
Į mano aimanas suskamba atsakas švelnus:

„Ach, kam be laiko tu save žudai?
Kam iš akių liūdnųjų liejasi upe
Gailingos ašaros?“ Ir taria man jautriai:

„Manęs neverk, nes mano dienos mirtyje
Patapo amžinos. Akis užmerkusi čionai,
Aš jas atvėriau amžinybės šviesoje“.

***

Edgaras Alanas Po. Eldorado

Pasipuošęs, smagus,
Kunigaikštis šaunus
Saulės karšty, šešėlių kaskadom
Jojo priekin ilgai
Ir dainavo linksmai,
Ir ieškojo šalies Eldorado.

Bet paseno jisai,
Ir šešėlių sparnai
Širdį pridengė, kai nesurado
Vietos žemės kraštuos,
Nors bent kiek panašios
Į regėtą svajoj Eldorado.

Prasibastęs ilgai
Ir paliegęs visai,
Piligrimo šešėlį terado.
– Ei, šešėli, šįsyk, –
Tarė jis, – pasakyk,
Kur yra ta šalis Eldorado?

– Virš mėnulio kalnų
Ir jo slėnių tamsių,
Žemiau saulės šešėlių kaskadų
Joki priekin šauniai, –
Jam atsakė tasai, –
Jei tu ieškai šalies Eldorado.

***

Andrė Mari Šenjė. Jaunoji kalinė

„Javo varpa gimus noksta dalgio smūgiui;
Vynuogių šakelė, preso nepabūgus,
Geria visą vasarą aušrų šviesas.
Aš – jauna, graži tartum šakelė toji, –
Nors dabar vargai ir nuobodis kamuoja,
Dar nenoriu mirti ir užmerkt akis šviesias.

Stoikas sausom akim į glėbį mirčiai skrieja;
Aš – verkiu ir vėl tikiuos; prieš juodą šiaurės vėją
Galvą iškeliu ir stoviu išdidi.
Jei yra sunkių dienų, ach, kokios kitos gražios!
Eh! ar ne medus palieka kartėlio nemaža?
Ir kurgi jūra būna visada rami?

Širdyje iliuzija gaivinanti gyvena,
Ir kalėjime veltui krūtinę mano
Slegia mūrai… Aš turiu vilties sparnus:
Philomelė, iš medžiotojo rizgų išsprukus,
Laimingesnė gieda ir vikriau padangėj sukas,
Skrisdama per neaprėpiamo dangaus laukus.

Aš gimiau, tai – mirt? Ramiai miegu aš savo miegą
Ir keliuos rami. Budėjimas ir sapnas niekad
Dar nebuvo sąžinės graužimo pažeisti.
Rytą juokias, sveikina mane visų nušvitę akys,
O nuliūdę širdys, pasirodžius man čia, plaka
Dideliu džiaugsmu ir didele viltim.

Mano tai gražiai kelionei taip toli dar galas!
Aš einu ir guobas, stovinčias abipus kelio,
Dar tiktai pirmąsias praėjau.
Aš gyvenimo vos pradėtoj puotoj pakėliau
Ir prie lūpų spaudžiau taurę tartum gėlę
Tiktai vieną momentą, tik ne daugiau.

Aš esu pavasaris ir noriu pjūtį pamatyti;
Tartum saulė, eidama nuo vieno iki kito ryto,
Noriu aš pabaigti apskritus metus.
Aš – gėlė ant virpančio kotelio, sodų grožis –
Temačiau tik ryto ugnį, žiedui atsivožus,
O norėčiau dar regėti vakaro gaisrus.

Atsitolink nuo manęs, mirtie blyškioji!
Tu palauk! Tu eik paguost širdžių, kurias kamuoja
Gėda, baimė ir niūrioji neviltis.
Man Pales dar daug žalių užuovėjų žadėjo,
Mūzos daug koncertų, bučinių daug mylimieji;
Aš nenoriu mirti ir užmerkt šviesias akis“.

Ir taipos liūdna, ir kalinė – manoji lyra
Išsibudino, nugirdo tas raudas, tą balsą tyrą,
Tuos jaunos belaisvės troškimus,
Ir, numetus slogią naštą valandų glebiųjų,
Suskandavo, sekdama dėsnius eilių švelniųjų,
Lūpų, vos pražydusių ir naivių, žodžius.

Iš kalėjimo tos dainos, – liudytojai harmoningi –
Kiekvienam, pamilusiajam poilsį prasmingą,
Daug svajonių apie gražią kalinę atneš:
Puošė gracija jos paprastas kalbas ir veidą;
Ir kaip ji bijosis pamatyti saulę nusileidžiant
Tie, kurie gyvena, pamilę ją kaip aš.

***

Rabindranatas Tagorė. Sodininkas

3

Aš iš gėdos nulenkiau galvą ir mąsčiau: „Aš nekovojau už juos ir nenupirkau turguje; jos nėra tinkamos dovanos jai“.

Ir visą naktį aš mėčiau juos vieną po kito į gatvę.

Rytą atėjo keleiviai; jie pakėlė jas ir nusinešė į tolimas šalis.

4

Ak man, kodėl jie mano namą pastatė prie kelio, kuris veda į miesto turgų?

Jie pririša savo prikrautas valtis prie mano medžių. Jie ateina ir nueina, kada jie nori. Aš sėdžiu ir stebiu juos, mano metas bėga. Pavaryti aš jų negaliu. Ir taip prabėga mano diena.

Dieną ir naktį jų žingsniai aidi prie mano durų. Veltui aš šaukiu: „Aš nepažįstu Jūsų“. Daugelis iš jų žinomi mano pirštams, kai kurie mano šnervėms, mano gyslų kraujas, atrodo, pažįsta juos, ir kai kurie yra žinomi mano sapnuose. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš šaukiu juos ir sakau: „Ateikite! į mano namus kam patinka. Taip, ateikite“.

Rytą varpas skamba šventykloje. Jie ateina su pintinėmis rankose. Jų kojos yra rožiniai rausvos. Ankstyvoji aušros šviesa krinta ant jų veidų. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš sodinu juos ir sakau: „Ateikite į mano sodą rinkti gėlių. Ateikite čia“.

Vidudienį prie rūmų vartų nuaidi gongas. Aš nežinau, kodėl jie palieka savo darbą ir gaišta – stoviniuoja netoli mano tvoros.

Gėlės jų plaukuose yra išblyškusios, suvytę; jų fleitų gaida yra lėta. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš sušaukiu juos ir sakau: „Pavėsis po mano medžiais yra vėsus. Ateikite, draugai“.

Naktį žiogeliai čirpia miškuose. Kas yra tas, kuris lengvai ateina iki mano durų ir švelniai į jas beldžiasi. Aš matau veidą, bet neryškiai, nėra pasakomas nė vienas žodis, dangaus ramumas budi visur aplink. Pavaryti savo tylaus svečio aš negaliu. Aš žiūriu į veidą tamsoje, ir sapnų valanda bėga.

5

Aš pasidariau neramus. Aš ištroškau toli esančių dalykų. Mano širdis plaka ilgėdamos paliesti neaiškiosios tolumos ruoželį. O didysis Anapus, o tavo fleitos aštrus šauksmas! Aš užmirštu, aš visados užmirštu, jog neturiu sparnų skraidyti, jog esu pririštas prie šios vietos amžinai.

Aš esu smalsus ir budrus, aš esu nepažįstamas svetimoj šaly. Tavo atsikvėpimas ateina šnabždėdamas man negalimą viltį. Tavo liežuvis yra žinomas mano širdžiai, tarsi jis būtų mano paties.

O tolumų ieškojime, o tavo fleitos aštrus šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog nežinau kelio, jog neturiu sparnuoto žirgo.

Aš esu lėtas, aš esu keleivis savo širdyje. Lėtų valandų saulės raibuliavime kokia begalinė vizija parodo tavo pavidalą dangaus mėlynume. O Tolimasis gale, o aštrus tavo fleitos šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog namuos, kur aš vienišas gyvenu, visi vartai yra uždaryti.

6

Prijaukintas paukštis buvo narvelyje, laisvės paukštis buvo miškuose. Jie susitiko atėjus metui, tokia buvo likimo lemtis. Laisvės paukštis šaukia: „O mano meile, skriskime į miškus“. Narvelio paukštis šnabžda: „Ateik čionai, gyvenkime kartu narvelyje“.

Laisvės paukštis sako: „Tarp sienų, kur vieta išskleisti sparnams?“ „Deja, – sušunka narvelio paukštis, – aš nežinočiau, kur nutūpti dangaus platybėse“. Laisvės paukštis kalba: „Mano mylimasis, dainuokime girių dainas“. Narvelio paukštis atsako: „Atsisėsk šalia, aš išmokysiu tave mokytojo kalbos“. Miškų paukštis sušunka: „Ne, deja, ne! dainos negalima išmokti“. Narvelio paukštis atsako: „Deja, man, aš nežinau girių dainų“.

Jų meilė yra pilna stipraus ilgesio, bet jie niekados negali skristi liesdamiesi sparnais.

Per narvelio virbalus jie žiūri, ir veltui noras pažinti vienas kitą. Iš ilgesio jie sudaužia sparnus ir dainuoja: „Ateik arčiau, mano meile!“ Laisvės paukštis šaukia: „Negali būti, aš bijausi užvertų narvelio durų“. Narvelio paukštis šnibžda: „Deja, mano sparnai yra bejėgiai ir mirę“.

7

O mama, jaunasis Princas praeis pro mūsų duris, – kaip aš galiu griebtis šį rytą darbo?

Parodyk, kaip supinti plaukus, pasakyk, kokį užsidėti rūbą reikia. Kodėl tu žiūri nustebus į mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepažvelgs į mano langą; aš žinau, jis pranyks iš mano akių per vieną akimirką, vien silpstanti fleitos ateis melodija iš toli raudodama. Bet jaunasis Princas praeis pro mūsų duris, ir aš užsidėsiu geriausią rūbą dėl šitos akimirkos.

O mama, jaunasis Princas praėjo pro mūsų duris, ir ryto saulė sušvytėjo nuo jo kariško vežimo. Aš nusviedžiau nuo veido vualį, aš nutraukiau rubinų grandinę nuo kaklo ir numečiau jam ant kelio. Kodėl tu žiūri nustebus į mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepakėlė mano grandinės; aš žinau, ji buvo sutrinta po jo karo vežimo ratais, palikdama raudoną dėmę dulkėse, ir niekas nežino, kas buvo dovana ir kam. Bet jaunasis Princas pravažiavo pro mūsų duris, ir aš nusviedžiau brangenybę jam ant kelio, nuplėšus ją nuo savo krūtinės.

8

Kada lempa užgeso prie mano lovos, aš pabudau su ankstyvaisiais paukščiais. Aš sėdėjau prie atviro lango su šviežiu vainiku ant padrikų plaukų.

Jaunasis keleivis jojo keliu, įsisupęs rožinėj ryto migloj. Perlų grandinė kabėjo jam ant kaklo, ir saulės spinduliai krito ant jo vainiko. Jis sustojo prieš mano duris ir paklausė manęs smalsiu susukimu: „Kur ji yra?“ Iš baisios gėdos aš negalėjau atsakyti: „Ji tai aš, jaunasis keleivis, ji tai aš“.

Buvo prietema, ir lempa neuždegta. Aš lėtai pyniau savo plaukus. Jaunasis keleivis prakeliavo savo karo vežime besileidžiančios saulės žerplėjime. Jo arkliai putojo, ir ant jo rūbų buvo dulkių. Jis nulipo prie mano durų ir paklausė išvargusiu balsu: „Kur ji yra?“ Iš baisios gėdos aš negalėjau atsakyti: „Ji tai aš, pavargęs keleivis, ji tai aš“.

Yra balandžio naktis. Mano kambary dega lempa. Pietų vėjas ateina švelniai šnarėdamas. Triukšmadarė papūga miega savo narvelyje. Mano korsetas yra povo gerklės spalvos, ir mano apsiaustas žalias kaip jauna žolė. Aš sėdžiu ant grindų netoli lango, stebėdama tuščią gatvę. Juodoj nakty sklinda mano šnabždesiai: „Ji tai aš, nuliūdęs keleivi, ji tai aš“.

9

Kada aš naktį vieniša einu mūsų meilės susitikimo vieton, paukščiai negieda, vėjas nejuda, namai abiejose gatvės pusėse stovi tylūs. Tai mano pačios kulnys kiekvienu žingsniu vis garsiau aidi ir aš jaučiuos sugėdinta.

Kada aš sėdžiu savo balkone ir klausaus jo žingsnių, medžių lapai nešnara, ir vanduo yra tylus upelyje lyg kardas ant kietai įmigusio sargybinio kelių. Tai yra mano širdis, kur garsiai plaka – aš nežinau, kaip ją reikėtų nuraminti.

Kada ateina mano mylimasis ir atsisėda šalia mano lovos, kada mano kūnas virpa ir akių vokai susimerkia, naktis tamsėja, vėjas užpučia lempos šviesą, ir debesys užtraukia šydus ant žvaigždžių. Tai brangakmenis ant mano krūtinės, jis spinduliuoja ir šviečia. Aš nežinau, kaip jį reikėtų paslėpti.

10

Tegu jūsų darbas palaukia, sužadėtine. Klausyk, atėjo svečias. Ar tu girdi, jis švelniai barškina grandinę, kuri saugo duris? Žiūrėk, kad tavo žingsnis nebūtų paskubintas jį sutinkant. Tegu jūsų darbas palaukia, sužadėtine, vakaro metu atėjo svečias. Ne, tai nėra vėjo šmėkla, sužadėtine, neišsigąsk. Balandžio naktį šviečia pilnas mėnuo; šešėliai yra išblyškę kieme; viršum galvos dangus yra mėlynas.

Nuleisk šydą ant savo veido, jeigu privalai; neškis lempą, eidama prie durų, jeigu tu bijai. Ne, tai nėra vėjo šmėkla, sužadėtine, nesibijok. Jeigu tu esi nedrąsi, nekalbėk su juo nė žodžio, pasitrauk į šalį, stovėdama prie durų ir jį sutikdama. Jeigu jis klaus ko nors tavęs, tu gali nuleisti akis tylėdama. Tegu tavo apyrankės nesuskamba, kada tu su lempa rankoje, įvesi jį vidun. Jeigu tu esi nedrąsi, nekalbėk su juo nė žodžio.

Ar tu dar savo darbo nebaigei, sužadėtine? Klausyk, svečias jau atėjo. Ar tu dar neuždegei lempos miegamajame? Ar tu dar neparuošei aukų dėžutės vakaro apeigoms? Ar tu neįsegei raudono laimės ženklo plaukų perskyrime, ar tu dar teberuoši savo naktinį tualetą? O sužadėtine, ar tu girdi, svečias jau atėjo? Tegu jūsų darbas palaukia!

11

Ateik taip, kaip esi; nebegaišk dėl savo tualeto. Jeigu tavo plaukai padrikę, jeigu plaukų perskyrimas ir nėra tiesus, jeigu korseto ne visos sagtys užsegtos, nekreipk į tai dėmesio. Ateik, kokia esi; nebegaišk dėl savo tualeto.

Ateik skubiais žingsniais per žolę. Jei raudonoji batų okra nubluks einant per rasą, jeigu batų varpelių žiedai atsileis, jeigu iš grandinės nukris keli perlai, nekreipk į tai dėmesio.

Ateik skubiais žingsniais per žolę. Ar tu matai debesis, niaukiančius dangų? Gandrų būriai atlekia nuo tolimesniojo upės kranto artyn, ir stiprūs vėjo siūbtelėjimai šnera viršum šilo. Išsigandę galvijai bėga į savo tvartus, stovinčius kaime. Ar tu matai debesis, niaukiančius dangų? Veltui tu uždegi tualeto lempą – ji dreba ir užgęsta vėjuje. Kas gali žinoti, jog tavo antakiai nepakeisti lempos paišų? Nes tavo akys yra tamsesnės už lietaus debesis.

Veltui tu uždegi tualeto lempą – ji užgęsta. Ateik tokia, kokia esi; negaišk dėl savo tualeto. Jeigu vainikas nesupintas; jeigu apyrankė neužmauta, tegu ji palieka. Dangus yra tamsus debesyse – jau vėlu. Ateik tokia, kokia esi, negaišk dėl savo tualeto.