Žalingi įpročiai ir priklausomybės: nuo istorijos iki šiandienos Klaipėdos krašte

Tik XIX–XX amžiuje, vystantis psichiatrijai ir sociologijai, visuomenė pradėjo suprasti, kad žalingi įpročiai – tai ne vien moralės klausimas, bet ir liga, galinti palaužti žmogų bei jo aplinką.

Kada imta suvokti priklausomybes?

Alkoholis, tabakas ir narkotinės medžiagos žmonių gyvenime egzistavo tūkstantmečius, tačiau pirmieji sistemingi bandymai įvardyti priklausomybę kaip medicininę problemą atsirado XVIII–XIX a. 

Pavyzdžiui, 1804 m. anglų gydytojas Thomas Trotter savo veikale „Apie girtavimą“ (On Drunkenness) pirmasis alkoholizmą įvardijo kaip ligą, o ne tik ydą. 

Vis dėlto plačioji visuomenė dar ilgai laikėsi nuostatos, kad priklausomybė kyla iš žmogaus silpnavališkumo.

Klaipėdos kraštas tarpukariu: alus, šnapsas ir smuklės

Klaipėdos kraštas, priklausęs Vokietijai iki 1923 m. ir vėliau prijungtas prie Lietuvos, turėjo savitą priklausomybių kultūrą. 

Tarpukariu čia dominavo alkoholis – ypač alus ir stipresni gėrimai. Klaipėdos mieste veikė ne viena aludė, o kaimuose – smuklės, kurios buvo ne tik prekybos, bet ir bendruomenės susibūrimo vietos. 

Priklausomybė nuo tabako taip pat buvo įprasta: pypkės ir cigaretės buvo neatsiejama vyriškos tapatybės dalis.

Įdomu, kad Klaipėdoje veikė net keli alaus bravorai, kurių produkcija garsėjo visame krašte. Vienas tokių – „Švyturio“ alaus darykla, įkurta dar XVIII a. pabaigoje. 

Miesto gyvenime egzistavo ir kultūrinės pramogos: kavinės, restoranai, šokių salės. Tačiau neretai jos buvo lydimos gausaus alkoholio vartojimo, kas ilgainiui formavo priklausomybių tendencijas.

Sovietmečio Klaipėda: alkoholis – „socialinis tepalas“

Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, priklausomybių paveikslas pakito. Sovietinė valdžia deklaravo kovą prieš „girtuokliavimą“, bet realybėje alkoholis tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.

Gėrimas buvo suvokiamas kaip socialinio bendravimo įrankis, darbo kolektyvų tradicija, netgi savotiškas „nuskausminimas“ dėl prastų gyvenimo sąlygų.

Klaipėdoje, kaip ir visoje šalyje, sparčiai daugėjo ne tik legalių, bet ir nelegalių alkoholio šaltinių. Mieste veikė daugybė užkandinių, kuriose prie alaus ar degtinės buvo patiekiama paprasta užkanda – silkė, marinuoti agurkai, duona. 

Kai kurių klaipėdiečių prisiminimuose išliko pasakojimai apie garsias vietas, kuriose „gaut degtinės“ buvo lengviau nei duonos. 

Buitinė realybė taip pat liudijo priklausomybių mastą – daugelis šeimų kentėjo nuo smurto, finansinių sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu.

Tabakas sovietmečiu taip pat buvo populiarus, ypač pigūs „Prima“ ir „Belomor“ cigarečių pakeliai. Priklausomybės nuo narkotinių medžiagų Klaipėdoje didesniu mastu išplito tik XX a. pabaigoje, artėjant valstybės atkūrimo laikotarpiui.

Kovos priemonės: nuo draudimų iki švietimo

Priklausomybių kontrolė visais laikais buvo sudėtinga. Tarpukariu Klaipėdos krašte buvo bandoma riboti smuklių skaičių, tačiau tai nedavė ilgalaikių rezultatų – paklausa buvo didelė. 

© „Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

Sovietiniais laikais valdžia periodiškai skelbdavo kampanijas prieš girtavimą: ribodavo prekybos laiką, keldavo kainas, uždrausdavo alkoholio reklamą. 

Vis dėlto tai dažniausiai skatino šešėlinę rinką – žmonės gamindavo naminę degtinę, o dalis net apsinuodydavo prastos kokybės alkoholiu.

Švietimo priemonės taip pat buvo naudojamos: mokyklose kalbėta apie alkoholio žalą, kino teatruose rodyti propagandiniai filmai. 

Tačiau dėl prieštaringos realybės – oficialių draudimų ir kartu gausaus alkoholio prieinamumo – tokios priemonės retai pasiekdavo norimų rezultatų.

Priklausomybės Klaipėdos krašte – tai istorija, persipynusi su kultūra, politika ir kasdieniu gyvenimu. Nuo tarpukario smuklių ir šokių salių iki sovietmečio užkandinių ir „naminės“ distiliavimo aparatų, priklausomybės formavo ne tik žmonių sveikatą, bet ir socialinius santykius. 

Šiandien, kai priklausomybės suprantamos kaip liga, visuomenei tenka atsigręžti į istoriją – kad iš jos pasimokytume, o ne kartotume klaidas.