Kunigas Mozė Mitkevičius: „Tik vieni kitiems padedame išsklaidyti tamsą“

 Prieš pat Kalėdas – Jėzaus Kristaus, žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, gimimo šventę – pasirodė nauja kunigo knyga „Žiū – gi Dangaus Karalystė! Provokacija Jėzaus palyginimuose“.

„Pasitelkęs Šventojo Rašto studijas, išmokęs biblinių kalbų, kunigas M. Mitkevičius drąsiai neria į padūmavusį palyginimų pasaulį, kad sau ir kitiems ištrauktų iš ten naujieną. 

Gyvą, švytinčią, susietą su tuo, kas esi šiandien tarp visų šios žemės džiaugsmų ir ašarų. Juk galiausiai Dievo karalystė, kaip sakė pats palyginimų skelbėjas, yra ne kur kitur, o mumyse. 

Ir jeigu ten, mumyse, ji kaip nors suspurdės, prabils savo žodžiais ir savo tyla, savo provokacijomis ir savo ramybe, savo klaustukais ir savo daugtaškiais, galbūt per tai kažin kas gražaus ir gero, gal net dieviško ir karališko ūžtelės į mintis, į širdį, o tada – ir į gyvenimą, į daugiau gyvenimo ir džiaugsmo, ką yra pažadėjęs mums mokytojas Jėzus“, – taip „Žiū – gi Dangaus Karalystė! Provokacija Jėzaus palyginimuose“ apibūdina kunigas Julius Sasnauskas.

Jėzaus palyginimuose ieškodamas provokacijų, knygos autorius nusileidžia į mūsų kasdienybę, kviečia išgirsti, ką šiandien Jėzus mums kalba. 

„Tai, ką Jėzus skelbė paprastais pasakojimais, keliaudamas po kaimus ir miestus, tikrai ne mažiau aktualu ir mums, ypač išpažįstantiems jį esant Dievo Sūnumi ir savo Viešpačiu. 

Taip yra todėl, kad šių dienų žmogus nebe toks imlus Dangaus karalystės logikai, koks buvo Jėzaus laikais. 

Ne tik kone atmintinai žinomi, metai iš metų liturgijoje besikartojantys Šventraščio tekstai, bet ir juos lydintys pamokslai jau nebestebina “, – knygoje rašo M. Mitkevičius.

Kunigas atskleidžia pagrindinį palyginimų tikslą – tai provokacija, kuria metamas iššūkis įprastiniam, nuostabos nepatiriančiam mąstymui. 

Palyginimais skaitytojas kviečiamas į dvikovą, kurioje laimėti turėtų ne teisingas, dažnai nuo mažumės žinomas atsakymas, bet teisingas klausimas, skatinantis diskusiją apie Dievą, jo Karalystę, pasaulį, mus pačius.  

Knygą „Žiū – gi Dangaus Karalystė!“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autoriumi, kunigu M. Mitkevičiumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Knyga pasirodė visai prieš Kalėdas. Interviu mes suderinome Kūčių išvakarėse. Rodos, turėtume išgyventi Advento laiką, tačiau patys įsisukame į nesibaigiantį darbų ratą. Koks buvo jūsų Adventas?

Panorėję tikrai to laiko atrastume, tačiau patys įsiveliame į rūpesčius, norime prieš Kalėdas užbaigti darbus, grąžinti skolas, šventes sutikti be rūpesčių ir darbų. 

Tai laikas, kai daug galvojame apie kitus. Ir man tai – gražiausia, kas gali būti: galvoti ne apie save, savo gerą savijautą, o apie kitą.

Miestas išsipuošęs laukia Kalėdų, ir tai – dalis Kristaus pergalės. Šviesos, lemputės, papuoštos vitrinos skleidžia šviesą, kurios taip ilgimės ir kuria patys dėl užgimusio Kristaus iš dalies esame. 

Tai – šventas laikas, kai mūsų akiratyje pasimato kitas žmogus. Ir tai mus daro labiau žmonėmis.

Svarstau, ruošiame Kūčias, dengiam Kalėdų stalą, laukiame artimųjų, rodos, nieko čia tokio. Turbūt reikėtų kur kas vertingesnių darbų nuveikti, bet ir vėl, ar tikrai asmeninis santykis, pagarba tradicijoms ir vyriausiems šeimos nariams, prisiminimai apie išėjusius – nieko tokio?

Kūčios man – visa ko esmė. Laikas, kai smulkmenos išnyksta, lieka tik dėkingumo jausmas – už tai, kad esu, ir už visus, kurie yra šalia. 

Jei padėkos momento nelieka, stebuklas dingsta. Eidami per gyvenimą sutinkame tūkstančius žmonių, tačiau siejame save su labai konkrečiais vardais.

Kūčios yra mūsų savastis, svarbu šią tradiciją perduoti kitoms kartoms. 

Vertėtų pasimokyti iš žydų, kaip gražiai ir kantriai, švenčiant savąsias šventes, vyriausias šeimos narys atsakinėja į smalsius vaikų klausimus. 

Įdomu ir katalikų vaikams, kodėl dvylika patiekalų? Kodėl ant stalo nėra mėsos? Jei suaugusieji šiuos atsakymus žino, tradicija bus tęsiama jaunesniųjų, o tuo pačiu ir žaismingu būdu vaikams perduodamas tikėjimas. 

Gyvos tradicijos leidžia pajusti šeimos, žmonijos tęstinumą, kuris po Kristaus gimimo tapo kitokiu.

Jėzus keliavo mokydamas sutiktus žmones. Žinia, Jis dažnai kalbėdavo palyginimais. Jūs palyginimuose ieškote provokacijų. Kaip kilo tokia mintis? Ir kodėl būtent šiuos palyginimus pasirinkote?

Buvo svarbūs du aspektai. Norėjau aptarti dažniausiai girdimus, pažįstamus palyginimus, prie kurių esame pratę. Tačiau pažvelgti į juos iš kito kampo, nustebti, sujudinti vandenis. 

Mėginau išsiaiškinti ir keletą palyginimų, kurie man pačiam buvo įdomūs, lengvai nepasidavė. Liko ir tokių, kurių neišsprendžiau. 

Antai knygos pabaigoje palieku ir skaitytojui galimybę ieškoti atsakymo į palyginimą apie karalaičio vestuves. 

Karalius sumanė kelti puotą, kviečia svečius, bet šie, nepanorę atvykti, išsisukinėja. Įsižeidęs karalius siunčia kariuomenę ir sunaikina įžūliuosius kartu su miestais. 

Tada tarnams nurodo sukviesti žmones iš gatvės. Netrukus vieną, pasirodžiusį be tinkamo drabužio, karalius įsako išmesti į tamsybes. 

Svarstau: ar tikrai Dievas panašus į šitą karalių? Gal jis labiau primena karalių Erodą, kuris gali būti ir įžeidus, ir kerštingas? Neįtikina manęs, kad Dievas išties toks gali būti, ir galbūt Jėzus, kalbėdamas apie Dangaus karalystę, šiuo palyginimu norėjo parodyti ne tai, kokia ji yra, o kokia nėra? 

Visada pravartu žinoti, kad Dangaus Karalystė viršija žemiškąją, ypač kai pagauni save mąstantį žemiškosios karalystės logika. Tarsi ir teisinga viskas, tačiau Dangaus Karalystė – kur kas daugiau.

Rašydamas knygą, turbūt rėmėtės ne tik savo intuicija, bet ir kitų biblistų mintimis, apmąstymais?

Išties esu biblistas, stengiuosi turėti užnugarį. Knygoje pristatau, kaip vieną ar kitą palyginimą interpretavo Bažnyčios tėvai, protestantų šventikai, rabinų literatūra. 

Nemažai storų knygų perskaityta (šypsosi). Kelių interpretacijų nesutiksite niekur kitur, tik šioje knygoje.  

Visa tai parašyta gana suprantama kalba. Toks sumanymas ir buvo – rašyti, kad skaitantysis suprastų?

Mėginau rašyti kalba, kuri skatintų mąstymą, bet tuo pačiu būtų paprasta, teikianti pažinimo, supratimo džiaugsmą, kuri nevargintų skaitytojo, bet ir neleistų pernelyg atsipalaiduoti. 

Iš tiesų nieko specialiai nekonstravau, taip gavosi.

Knygoje atradau gražų palyginimą: „Su Dangaus karalyste yra kaip su sausakimšu troleibusu ryto spūsties valandą. Daugybė dar nespėjusių pabusti, bet jau visur vėluojančių žmonių žūtbūt mėgina įsisprausti vidun...“ Išties palyginimai iš kasdienybės tekstą daro labiau suprantamą...

Manau, kad ir Jėzus taip kalbėjo. Galiu įsivaizduoti – štai kalba, moko, pamokslauja, pamato šalia augančią garstyčią. Arba pro šalį einantį piemenį, arba laukuose dirbantį žmogų. 

Teologijos, filosofijos terminai būtini, kad susikalbėtume, tačiau mano siekis – kitas. Šia knyga populiarinu Bibliją, siekiu, kad žmogus atrastų Dievo žodį ir suprastų jo aktualumą.

Bažnyčioje matau labai daug jaunų žmonių, neabejoju, kad jiems itin svarbu, kokie žodžiai išeina iš ganytojo, kunigo lūpų. Koks yra šiandieninis kunigas?

Vienas iš mūsų. Kai atrandi, kad jis – mūsų žmogus, mums palankus, ne iš aukšto žvelgiantis, o norintis tapti draugu, broliu. 

Iš vieno rabino esu išmokęs: jei po susitikimo su manimi žmogus nori susitikti dar kartą, vadinasi, jis norės pažinti ir mano Dievą. 

Bet jei nenorės nieko bendra daugiau turėti, vadinasi, atmes viską, kas man svarbu. 

Mano Dievą – irgi. Šių dienų kunigas turi saugotis nuodėmės atstumti nuo savęs ir nuo Dievo žmogų.

Ypač mieste tikintieji gali rinktis – vienur graži aplinka, kitur – muzika, dar kitoje bažnyčioje – puikus pamokslininkas. 

Tačiau Šv. Mišių „sėkmė“, Dievo Dvasios apsilankymas jose priklauso ne tik nuo kunigo, bet ir nuo tų, kurie stovi kitoje altoriaus pusėje. 

Jei žmonės spinduliuoja tikėjimą ir tikrumą, tai kaip aš, kunigas, galiu būti kitoks? Vieni kitus mes įpareigojame, kuriame sąlygas veikti Dievo Dvasiai. 

Jei ji yra, patiktukų nereikia,  tiesiog jauti, kad buvo, kad dalyvavo. Tik sulaukęs atsako ir kuri tolesnį dialogą.

Bažnyčia turi būti vieta, kurioje jaučiame meilę ir Dievą. Jis nebūtinai turi glostyti, gali būti ir reiklus. 

Išėję iš Šv. Mišių, turėtume šlykštėtis savo nuodėmingumu, bet tuo pačiu jausti drąsą ir begalinę viltį, kad vis dėlto esame šviesos pusėje. Vieni kitiems mes padedame sklaidyti tamsą ir atrasti vis daugiau šviesos.

Neseniai su vienu bičiuliu kalbėjome, kad šiame, ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį ištikusio chaoso, laike Bažnyčia galėtų, o ir turėtų tapti vienijančia institucija. Prisiimti taikytojos, ramintojos vaidmenį...

Nemanau, kad Bažnyčia to nedaro. Bažnyčia – ne tik oficiali pozicija, tai ir žmonės, savyje nešiojantys Dievo Dvasią, ramybę. 

Bažnyčios hierarchai meldžiasi už valstybę, už pasaulį ir  ragina žmones tai daryti. Maldos nesuveiks kaip magija, bet tikrai padės besimeldžiančiam neįsisukti į blogį, pyktį, kerštą. 

Vidinė ramybė, Dievo Dvasia keičia pasaulį, – jei aš nesu blogio šaltinis ar blogio pusėje, vadinasi, prisidedu prie pokyčių link gėrio.

Galbūt Bažnyčia galėtų labiau viešumoje mokyti sugyvenimo principų, Bažnyčios socialinio mokymo, bet, žinau, jog daug kam labiau norėtųsi vien autoritetingai skelbiamų pavardžių.

Tačiau pavardės atėjo ir išėjo, turėtume formuoti kritinį mąstymą, kuriame nebūtų pykčio, nebūtų neapykantos.

Kad žmogus laisva valia galėtų apsispręsti gėriui.

Laisviems žmonėms nereikia receptų, laisvos visuomenės bruožas – gebėjimas natūraliai atskirti gėrį nuo blogio. Ir ypač tada, kai tai mėginama niveliuoti.

Dalelytė „žiū“ jūsų knygos pavadinime taip pat tarsi priartina žmogų prie skaitinio, o tuo pačiu – ir prie Dangaus karalystės. Toji dalelytė – jūsų mintis?

Tai gražus žodelytis, visaip stengiausi jį išlaikyti knygos pavadinime, diskutavome, ar kalbininkai leis. Biblijoje tas žodelis dažnai reiškia nuostabą, kai nutinka iki tol nenutikę įvykiai. 

Antai Abraomą šis „žiū!“ ištinka prie Mamrės ąžuolų, dienos įkarštyje apsilankius trims vyrams. 

Netikėtas vizitas baigsis pažadu susilaukti sūnaus. Tokio paties „žiū!“ buvo ištiktas ir Mozė, išvydęs degantį krūmą, iš kurio pasigirdo paties Dievo balsas.

„Staigmena yra mažiausia, ko šiandieninis, viską suplanavęs žmogus gali tikėtis“, – rašote savo knygoje. Dangaus Karalystę mes taip pat įsivaizduojame kaip staigmeną – juk niekas negali žinoti, kada ji ateis...

Tam tikrus žemės dėsnius, mums prieinamą suvokimą kartais mėginame „permesti“ dangui. Tai nėra teisinga. Dievas yra kur kas daugiau. Ir tas daugiau mums yra gėris. 

Ir iš to kyla nuostaba. O kalbant ir apie kasdienį gyvenimą, taip pat pastebi, jog dėsniai ne visada suveikia arba ne taip, kaip tikiesi. 

Galime idealiai, iki smulkmenų suplanuoti Kūčių vakarą, tačiau negalime būti tikri, kad taip viskas pagal scenarijų ir įvyks. Dievo Dvasia nepasiduoda švenčių scenarijams. Ji ištinka. 

Gal kažkam visai ne Kūčių stalas, o laiptinėje neplanuotai sutiktas kaimynas, paspaudęs ranką, taps Dievo Karalystės atspindžiu.

Ir tuo gali tikėti arba ne...

Šios knygos tikslas – patraukti net tik prie Biblijos skaitinių, bet ir lavinti gebėjimą Dangaus Karalystę užčiuopti kasdienybėje.

Ir joje per kitus žmones sutikti Dievą – tarp puodų, parduotuvėje ar automobilių stovėjimo aikštelėje. Iš tų akimirkų gimtų gražūs, jau savi palyginimai apie patirtą Dievo Karalystę.