Kuo ypatingas tankas T34? Stalinas pripažino, kad be JAV ir britų pagalbos karą būtų pralaimėjęs, o Putinas – ne

Britų karo ekspertų manymu, tankų kremliui užtenka, tik demonstruojant jų parade nenorėta erzinti publikos, kuri pageidautų karinę techniką matyti mūšio lauke, o ne parade Raudonojoje aikštėje.

Rusiškas ar amerikietiškas?

Bet sugrįžkime prie tanko T34. Rusų istorikai ir sofos ekspertai net užkimę rėkia, esą tai buvo geriausias Antrojo pasaulinio karo tankas. Skeptikai juos tildo ir aiškina, kad jis geriausias buvo tol, kol vokiečiai nesukūrė vidutinių ir sunkiųjų tankų PzV ir PzVI. Bet ir vieni ir kiti sutinka, kad aptariamos mašinos buvo pagaminta daugiausiai. Išties T34 buvo pagaminta 34,3 tūkst. vienetų, o T34 su galingesniu 85 mm kalibro pabūklu – dar 29 tūkst. vienetų. Palyginkime su vokiškais tankų  PzV „Panther“ gamybos apimtimis, kurių nuo 1942 m. vokiečiai pagamino apie 6000 vnt.

Prieš kelerius metus inžinierius ir įvairių istorinių leidinių apie Antrąjį pasaulinį karą autorius Markas Soloninas interviu ukrainiečių žurnalistui Dmitrijui Gordonui pasakodamas apie tanką T34 nuvainikavo jo mitą. M. Solonino manymu, jei ne sąjungininkų parama, sovietai nebūtų sugebėję pagaminti tokios galybės mašinų.

„Jo [tanko] variklis pagamintas iš amerikietiško aliuminio. Tanko šarvas pagamintas iš amerikiečių atsiųsto volframo ir molibdeno lydinio. Tankas turi besisukiojantį bokštelį, kurio sukimo mechanizmas ištekintas amerikiečių sukurtomis ir pagamintomis karuselinėmis staklėmis. Rusai tokių neturėjo. Tankas turi 85 mm kalibro pabūklą, iš kurio paleistas sviedinys galėdavo pramušti vokiečių PzV („Panteros“) šarvą. Pabūklo vamzdis buvo gaminamas specialiai tam sukurta ir atsiųsta amerikietiška įranga. Savaime suprantama, kad tanko vadas ryšį palaikė per amerikonišką radijo stotį. Tankas šaudė sviediniais, kurių tūtose amerikietiškas parakas. Į patį sviedinį pripildyta amerikietiško sprogstamojo mišinio. Žalvarinė sviedinio gilzė pagaminta iš amerikietiško žalvario. Tanko riedmenys aptraukti guma, pagaminta iš amerikietiško kaučiuko. Greta šio „mūsiško“ tanko rikiuotėje važiuoja ir amerikietiški „Shermana“. Tai iškalbingas pavyzdys, kokie amerikiečių paramos mastai“, - apibendrino M. Soloninas.

Markas Soloninas. N. Milinio nuotr.

Pastaraisiais metais išleista galybė knygų, kuriose aprašomas sąjungininkų paramos Stalinui kovojant su Hitleriu mastas. Tačiau patys rusai ir jų prezidentas V. Putinas nenori pripažinti, kad be britų ir amerikiečių pagalbos sovietai nebūtų gebėję įveikti nacistinės Vokietijos.

Kai kurie istorikai rėžia dar griežčiau. Esą be britų ir amerikiečių paramos Josifas Stalinas karą būtų pralaimėjęs dar 1941 m. rudenį. Tai, kad sąjunginių parama padarė lemiamą įtaką karo baigčiai sutiko net pats diktatorius J. Stalinas. Juolab kad gautos paramos dėka sovietai gana sparčiai sugebėjo atstatyti karo sugriautą ekonomiką.

Kremliui lojalūs rusų istorikai vienu balsu tvirtina, kad iš Vakarų valstybių tiektos technikos, maisto produktų bei žaliavų apimtys tesudarė 4 proc. sovietų gamybos apimčių, todėl Lendlizas, nors ir suvaidino svarbų, anaiptol ne lemiamą vaidmenį Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto Europoje kautynėse. Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas savo kalbose kerta dar stipriau: jo teigimu, karą laimėjo Rusija, o britams ir amerikiečiams jame teko tik epizodinis vaidmuo.

Daugiausiai aukų tame kare patyrė rusai. Tuo dangstomasi kaip argumentu, kodėl mokėti už patiektas karinės paskirties siuntas nematė prasmės nei J. Stalinas, nei jo įpėdiniai,

Anglų tankai prie Maskvos

Beveik prieš 82 metus 1941 m. rugsėjo 30 d. Vermachtas pradėjo, tuomet manyta, lemiamą karo su Sovietų Sąjunga etapą operaciją „Taifūnas“, po kurios turėjo būti užimta Maskva. Planuota galingais stambių grupuočių, sutelktų Duchovščinos ir Roslavlio bei Šostkų rajonuose, smūgiais apsupti pagrindines Raudonosios armijos pajėgas, kurios dengė sostinę Briansko ir Viazmos rajonuose, paskui sparčiai apsupti miestą  iš šiaurės ir pietų, galiausiai – jį užimti.

Vokiečiai, kurių rankose atsidūrė pagrindiniai tuometinės Sovietų sąjungos žemės ūkio bei pramonės rajonai, keli milijonai karo belaisvių, buvo įsitikinę, kad rusai nebeturi rezervų. 1941 m. rudenį vokiečiai buvo užėmę pramoninius Donbaso, Charkovo ir Leningrado rajonus.

Iš bolševikų turėtų 139 aviacijos gamyklų 41 buvo vokiečių rankose. Tačiau įsibėgėjus kautynėms dėl Maskvos jie nustebo, kai mūšio lauke pamatė britiškus vidutinius tankus „Matilda II“, o nukauti rusų kariai buvo ginkluoti amerikietiškais pistoletais kulkosvaidžiais „Thompson“.

Pirmasis su Didžiosios Britanijos vėliava plaukiantis laivas „Adventure“ į Archangelsko uostą šaudmenis ir jūrines minas atplukdė jau 1941 m. rugpjūčio 31-ąją. Vėliau paramos mastai didėjo. Iki 1941 metų galo be kitos paramos sovietai gavo 187 tankus „Matilda II“ ir 249 tankus „Valentine“.

„Lendliziniai“ sunkvežimiai sovietams. B. Antonovo nuotr.

Kodėl amerikiečiai padėjo sovietams?

JAV Kongresas vadinamąjį Lendlizo įstatymą priėmė 1941 m. kovą. Juo buvo suteikta teisė prezidentui Franklinui Delanui Ruzveltui parduoti, nuomoti, dovanoti ar kitaip perleisti įvairias paslaugas ir karinės paskirties medžiagas šalims, kurių gynybinės galios gyvybiškai svarbios JAV. Pirmiausia šis įstatymas buvo skirtas Didžiosios Britanijos karalystei ir jos kolonijoms bei dominijoms.

Pirmosios derybos dėl paramos tarp Sovietų sąjungos ir JAV prasidėjo praėjus vos 10 dienų nuo Vokietijos invazijos – 1941 m. liepos 7 d. Spalio 30 d. prezidentas F. D. Ruzveltas pasirašė įstatymą, pagal kurį Sovietų sąjungai buvo skirtas 1 mlrd. JAV dolerių vertės parama kovai su Vokietija ir jos sąjungininkėmis.

1941 m. spalį įsigaliojus lendlizo programai atsiskaityti už gautą karinę techniką, šaudmenis ir kitą karinę įrangą sovietai turėjo tik pasibaigus karui. Tačiau už tai, kas karo metais buvo sunaikinta ar kitaip prarasta, mokėti nereikėjo.

Tačiau už paramą, kurios dėka J. Stalinas išnešė sveiką kailį, o bolševikinis režimas nežlugo, sovietai praktiškai niekada neatsiskaitė.

Sovietų vaikams dalijamos amerikietiškos lauktuvės. A. Garanino RIA Novosti nuotr.

Išgelbėjo ir nuo bado

Vienu iš reikšmingiausių lendlizinių krovinių sovietams ir Raudonąjai armijai buvo maisto produktai (vien iš JAV buvo atgabenta 1,75 mln. tonų). 1943-1945 m. sovietų žemės ūkis negalėjo aprūpinti produktais nei daugiamilijoninės armijos, nei civilių gyventojų. Derlingiausi Ukrainos, Šiaurės Kaukazo ir Centrinio-Juodžemio regiono rajonai buvo okupuoti. 1943 m kilo aštri maisto krizė, kurios metu ir taip skurdžius davinius teko mažinti trečdaliu. Todėl 1944 m. sovietai pirmoje vietoje iš sąjungininkų reikalavo nebe metalo ir kai kurių tipų ginkluotės, o maisto. Antrojoje karo pusėje visa armija ir didelė dalis civilių, dirbusių karinės gamyklose, ir, aišku, visa partinė nomenklatūra buvo aprūpinta lendliziniais maisto produktais: mėsos konservais, kondensuotu pienu, sviestu, kiaušinių milteliais, šokoladu ir t. t. Ši krovinių rūšis galėjo būti naudojama savo nuožiūra, jos nereikėjo grąžinti ir nereikėjo už ją mokėti. Karo pabaigoje maisto produktai sudarė 25 proc. viso pagalbos tonažo.

Iš savo sandėlių Jungtinės Valstijos išsiuntė Rusijai milijonus tonų, o tiksliau 4 460 800 didžiųjų tonų (1 didžioji tona = 1 016 kg) maisto produktų, įskaitant kviečius, miltus, mėsą, kiaušinius, pieną, taukus ir sviestą, kurie Rusijos kariuomenę išgelbėjo nuo bado kaip tik tuo metu, kai milžiniškus svarbiausių žemdirbystės regionų plotus iš jos buvo atplėšę vokiečiai. Jei 1963 metais, nuo karo pabaigos prabėgus beveik dviem dešimtmečiams, Rusija su visais savo senais žemdirbystės plo­tais ir nesuskaičiuojama daugybe naujų žemių, skirtų derliui auginti, vis dar iš Vakarų pasaulio pirko milijonus bušelių kviečių, tai darytina pagrįsta išvada, jog maisto stygius Antrojo pasaulinio karo metais Rusijoje buvo toks milžiniškas, kad be amerikiečių pagalbos Rusijos priešinimasis galėjo žlugti vien dėl maisto trūkumo.

Pačiais kukliausiais skaičiavimais, 1941-1945 JAV pagal lendlizo programą į Rusiją nugabeno 10,2 milijardo dolerių vertės krovinių. Į šią sumą neįtrauktos siuntų transportavimo amerikiečių lėktuvais ir laivais išlaidos. Trumpiausias, bet pavojingiausias iš jūrų maršrutų, vedantis į Murmanską ir Archangelską, sudarė apytiksliai 4 500 mylių. Ilgiausias, einantis Persų įlanka ir pro Gerosios Vilties kyšulį - maždaug 15 000 mylių. Turint omenyje astronominį per karą gabentos produkcijos tonmylių skaičių ir draudimo kainas, vien trans­portavimo aptarnavimo išlaidos tos produkcijos vertę padidino 700 milijonų dolerių. (Robert Huhn Jones „Keliai į Rusiją“).

Iš Jungtinių Valstijų fabrikų ir gamyklų iškeliavo tiek odos, auli­nių batų, kitos avalynės, audinio karinėms uniformoms ir vilnonių antklodžių, kad jų pakako visoms Rusijos ginkluotosioms pajėgoms apauti, aprengti ir apkloti. Šie ištekliai rusų kareiviui sudarė galimy­bę kovoti kiaurus metus: ir per nuožmius šalčius ar pūgas žiemą, ir pavasarinių atlydžių purvynėje. Iš Jungtinių Valstijų ginklų fabrikų į Rusiją siunčiamos ginkluotės ir amunicijos kiekiai buvo tiesiogiai pro­porcingi kiekiams, tiekiamiems Jungtinių Valstijų kariuomenei. Rusiją taip pat pasiekdavo tiek sprogstamųjų medžiagų, jog tai leido pasiga­minti daugybę papildomos ginkluotės. Jungtinių Valstijų fabrikuose didžiuliais kiekiais gaminamą spygliuotąją vielą rusų kariai tikriau­siai efektyviai naudojo.

Iškraunami britiški tankai „Matilda“.

Paramą išgrobstydavo

1943 m. pavasarį, neilgai trukus po karo eigą perlaužusių Stalingrado kautynių, į vieną sovietinių aerodromų pasveikinti su strategiškai svarbia pergale bei tartis dėl tolimesnių maisto ir ginklų siuntų atskrido JAV Valstybės departamento atstovų delegacija. Juos pasitiko dvieilius odinius paltus su atvartais vilkintys sovietiniai generolai. Amerikiečiai pasisveikino, tačiau jų veiduose įsirėžė nuostaba. Generolai taip pat sutriko ir ėmė klausinėti vertėjo, kas sutrikdė sąjungininkus? Tas sutrikęs atsakė, kad amerikiečius nustebino, kad juos pasitiko ne oficialūs pareigūnai, o vairuotojai. Paaiškėjo, kad JAV odiniai paltai buvo išskirtinė vairuotojų apranga, kuri buvo siunčiama kartu su sunkvežimiais „studabeker“. Tačiau šilti drabužiai paprastų vairuotojų nepasiekdavo, o „nuplaukdavo“ ant aukštesniojo rango karininkų ir užnugario tarnybų funkcionierių pečių.

Sovietų sąjungos didvyris tankistas Dmitrijus Loza, kariavęs britiškais ir amerikietiškais tankais „Matilda“ ir „Sherman“, karo pabaigoje buvęs tankų bataliono vadu, prisiminė, kad ne visa amerikiečių siųsta parama pasiekdavo paprastus karius.

Į diviziją atvykęs tankus gaminančios firmos atstovas domėjosi, kaip tankistai vertina siunčiamas  amerikiečių darbininkų paruoštas dovanėles. Jos dar uostuose supakuotos būdavo paliekamos tankų viduje. Amerikietis net suglumo sužinojęs, kad dovanėlių tankistai negaudavo, nes jos buvo pasisavinamos dar uostuose tankų iškrovimo iš laivų metu. Siuntėjai, sužinoję šį faktą, ėmėsi priemonių, kurios pasirodė itin efektyvios – JAV darbininkų klasės dovanėlės tankistams būdavo siunčiamos paslėptos užkonservuotuose tankų vamzdžiuos. Kitaip tariant, pripildytuose specialaus tepalo, kad transportuojant jūra vamzdžių nepažeistų korozija. O gavus naujus tankus juos valydavo pačios tų tankų įgulos, todėl jokie ilgapirščiai iš užnugario tarnybų lauktuvių neberasdavo.

Vandenynuose tykojo pavojai

Parama į Sovietų sąjunga buvo plukdoma trimis maršrutais: per Ramųjį vandenyną, per Iraną ir Arktį. Šiais keliais buvo atgabenta 93,5 proc. siuntų.

Trumpiausias, tačiau pats pavojingiausias buvo Arktinis maršrutas. Kelionė šiuo keliu iš Rytinės JAV pakrantė uostų iki Murmansko truko apie dvi savaites. 1941 m. šiuo keliu buvo plukdoma 40 proc. siuntų, tačiau net 15 proc. dėl Luftwafės ir Kriegsmarinės veiksmų atsidūrė vandenyno dugne.
Skaudžiausia netektis ištiko konvojų PQ17. 1942 m. liepą iš 37 konvojaus laivų buvo sunaikinti net 24. Nuskandinta per 400 tankų, 3000 automobilių, 200 lėktuvų.

Ramiojo vandenyno keliu į SSRS buvo atplukdyta beveik pusė visų pagal lendlizo programą siunčiamų krovinių. Kelionė šiuo maršrutu trukdavo 18-20 parų.

Įdomu tai, kad šiuo keliu plaukiančių laivų Japonijos karo laivynas netrikdė. Nors sovietams perduoti amerikiečių laivai nuolat šmižinėjo Laperuzo sąsiauriu tarp sovietų užimto Sachalino ir Hokaido salų, plukdydami siuntas iš Vakarinės JAV pakrantės Kalifornijos uostų į Vladivostoko uostą. Kita vertus, japonai kartais stabdydavo ir nuodugniai tikrindavo krovinius, todėl šiuo keliu sovietams nebuvo gabenama karinė technika, o tik maisto produktai, aviacinis benzinas, kitos žaliavos.

Iš Tolimųjų Rytų uostų į frontą pirmos 2972 tonos siuntų buvo atgabentos jau 1941 m. lapkritį.
Kelionė iš Rytinių JAV uostų Atlanto vandenynu aplenkiant Gerosios Vilties kyšulį truko apie 75 dienas.

Plukdant lendlizinius krovinius per karą žuvo per 14 000 britų, amerikiečių ir kanadiečių jūrininkų, parasta per milijoną tonų krovinių,

Lendlizinių krovinių gabenimo reikmėms Irane buvo pastatytos kelios „General Motors“ automobilių gamyklos. Jose buvo surenkami sunkvežimiai ir iš Teherano per Ašchabadą, Astarą, Baku, Džulfa ir Ordžonokidzę vežamos į Sovietų sąjungą. Iš viso karo metu buvo surinkti ir nugabenti 184 112 sunkvežimiai. 1945-aisiais gamyklos buvo demontuotos ir pervežtos į Sovietų Sąjungą.
Karo metais lendliziniai lėktuvai buvo ne tik plukdomi jūra, bet ir iš Aliaskos į Sibirą skrido patys. Tokiu būdu šiuo maršrutu karo metais buvo nuskraidinta net 7925 lėktuvai.

Britų moterys ant siunčiamo tanko „Matilda“ rašo linkėjimus rusų tankistams.

Milžiniški paramos mastai

Pagal Lendlizo programą sovietai gavo didžiulį skaičių sprogmenų ir daugybę medžiagų sprogmenims gaminti. Į Sovietų Sąjungą atsiųstų parakų pagrindinę dalį sudarė bedūmis parakas, o kitų tipų parakai (įskaitant parako „lazdeles“ ir korditą) sudarė vos 3000 tonų iš bendro 132 959 tonų skaičiaus. Be to, sovietus pasiekė 139 186 tonos trotilo ir 53 639 tonos kitų sprogmenų, daugiausia dinamito. Pakeliui į Rusiją sąjungininkai prarado 10 252 tonas sprogmenų, beveik visą tą kiekį šiaurės maršrute. Vien sėkmingai atplukdyto trotilo pakako 79 500 000 vienetų 105 mm kalibro didelio galingumo artilerijos sviedinių. Žinant, kiek daug artilerijos puldami naudojo sovietai (po 250 pabūklų kiekviename fronto kilometre), pagal Lendlizo programą tiekiamas trotilas jiems turėjo neįkainojamą vertę. Gerokai daugiau negu trečdaliui 1944 m. sovietų pagamintų bombų ir minosvaidžių bei artilerijos sviedinių buvo panaudoti įvairių tipų sprogmenys, gauti iš sąjungininkų.

Sovietų karinis jūrų laivynas, kuris nebuvo tarp didžiausių pasaulyje, tikrai puikių laivų turėjo mažai. Šių iš esmės gynybinių pajėgų pagrindą sudarė torpediniai kateriai, povandeniniai laivai, minavimo laivai, minų traleriai ir eskadriniai minininkai. Apskritai Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų kariniams jūrų laivynams nelabai reikėjo sovietų pagalbos, išskyrus Barenco jūrą, bet ten kiek daugiau sovietų karo laivų pasirodė tik 1943 metų pabaigoje. Padedami britų ir amerikiečių, baigiantis 1944 metams, sovietai prisiėmė dalį vilkstinių gynimo naštos. Pagal Lendlizo programą Sovietų Sąjungos karinės jūrų pajėgos iš viso gavo 556 laivus: 205 torpedinius katerius, 140 povandeninių laivų persekiotojų, 77 minų tralerius, daugybę desantinių laivų, 15 upinių vilkikų, 4 remonto baržas, 2 ledlaužius ir įvairių mažesnių laivų. Po karo Jungtinės Valstijos prašė daugelį tų laivų grąžinti, tačiau sovietai nesutiko atiduoti.

Stalingrade laimėjo sąjungininkai?

Karo istorikai sutaria, kad Stalingrado mūšis Raudonajai armijai tapo persilaužimu ir įžanga į tolesnes jos pergales Antrajame pasauliniame kare. Sovietų kariuomenė prie Stalingrado naudojo 27 000 sunkvežimių žmonėms ir ištekliams vežioti. 1942 m. rugsėjį ir spalį, kai sovietai rengėsi lapkričio mėnesio kontrpuolimui, Raudonosios armijos vadovybės įsakymu į mūšio vietą sunkvežimiais skubiai pervežta dešimt pėstininkų divizijų, buvusių už 200–250 kilometrų. Iki 1942 m. birželio 30 d. Jungtinės Valstijos į Rusiją atgabeno 36 865 sunkvežimius (iš 71 584 paruoštų), arba 25 procentais daugiau negu jų buvo panaudota Stalingrado fronte.

Prasidėjus kontrpuolimui prie Stalingrado, sovietų karinės oro pajėgos ten sutelkė 1115 lėktuvų, o iki 1942 m. liepos 1 d. Sovietų Sąjungą pasiekė 1285 karo lėktuvai (iš 1 727 paruoštų), kurie pagal lendlizo programą buvo atsiųsti visais tuo metu naudojamais maršrutais. Iki spalio pabaigos Persijos koridoriumi atkeliavo dar 286 lėktuvai, o ALSIB’o maršrutu – 92. Tarp tų 1663 amerikietiškų lėktuvų, tokių kaip naikintuvai „Bell“ P-39 „Airacobra“, naikintuvai „Curtiss P-40“ ir lengvieji bombonešiai „Douglas A-20“, buvo daugiau negu sovietai modernių karo lėktuvų turėjo prie Stalingrado. Amerikietiški sunkvežimiai ir lėktuvai gal ir nesudarė esminės šios technikos dalies Stalingrado kovos lauke, tačiau būtent jie leido sovietams čia sutelkti tokią karinę galią, kokios antraip nebūtų buvę įmanoma sutelkti.

Ryšių sistema, gyvybiškai svarbi efektyviam kariniam koordinavimui, niekaip nebūtų tinkamai veikusi be tų dar prieš Stalingrado mūšį į šalį atgabentų 56 446 karo lauko telefonų ir 381 431 mylios telefoninio laido, rašoma Robert Huhn Jones knygoje „Keliai į Rusiją“.

Neoficialiai prisipažino

Teherano konferencijoje 1943 m. gruodį J. Stalinas kolegoms Didžiosios Britanijos premjerui Vinstonui Churchiliui ir JAV prezidentui F. D. Ruzveltui pareiškė, kad be „amerikietiškos produkcijos karas būtų buvęs pralaimėtas“.

Tai, kad diktatorius laikėsi tokios nuomonės patvirtino ir buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas (1894-1971) (jo požiūris į sąjungininkų pagalbą išdėstytas 2005 m. JAV Pensilvanijoje išleistuose memuaruose). „Atvirai pasisakysiu [knygoje dėstė N. Chruščiovas], koks buvo Stalino požiūris į tai, ar Raudonoji armija be amerikiečių ir anglų pagalbos galėjo pasipriešinti nacistinei Vokietijai? Apie tai Stalinas kalbėjo neformaliuose mudviejų pokalbiuose. Jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad jei JAV nebūtų padėjusios, mes karo nebūtume laimėję. Jeigu su nacistine Vokietija mums būtų tekę kovoti vieniems, tai jų spaudimo nebūtume pakėlę ir karą būtume pralaimėję. Tiesa, šios temos oficialiuose posėdžiuose nesame svarstę. Taip pat nemanau, kad pats Stalinas šiuo klausimu būtų ką nors parašęs. Pirmas pokalbių šia tema taip pat nepradėdavo, bet jei mes pradėdavome kalbėti apie tarptautinę politiką ir pokalbis pasisukdavo į tai, ką mums teko išgyventi per karą, jis [Stalinas] laikydavosi būtent tokios pozicijos. Klausydamasis jo pastabų su jomis visiškai sutikdavau, o dabar sutinku dar labiau.“

Prezidentas F. D. Ruzveltas pasirašo Lendlizo įstatymą.

„Nereikšminga“ sąjungininkų pagalba

Tačiau vėliau sovietai ir jų pozicijos perėmėjai dabartinėje Rusijos Federacijoje nuolat menkina sąjungininkų pagalbą.

Pirmasis tai padarė SSKP Centro komiteto politinio biuro narys „Gosplano“ pirmininkas Nikolajus Voznesenskis. Jis 1948 m. išleistoje knygoje „SSRS karinė ekonomika Didžiojo tėvynės karo metais“ sumenkino iš Vakarų valstybių tiekiamos technikos, maisto produktų bei žaliavos apimtis ir „suskaičiavo“ esą sąjungininkų parama tesudarė 4 proc. sovietų gamybos apimčių.

Kitame tais pačiais 1948-aisiais pasirodžiusiame leidinyje „Trumpa Didžiojo tėvynės karo istorija“ pripažįstama, kad sovietai karo metais išties gavo šiek tiek „lendlizinės“ ginkluotės, liaudies ūkiui svarbios įrangos ir mašinų, tarp kurių išskiriami garvežiai, ryšio priemonių, įvairių rūšių spalvotųjų metalų ir chemijos pramonės produktų. Svaria parama laikyta iš JAV bei Anglijos importuotos 401 400 transporto priemonių. Tačiau bendrai paėmus minėtoji pagalba „nebuvo reikšminga ir neturėjo lemiamos įtakos Didžiojo tėvynės karo baigčiai.“

Istoriko Robert Huhn Joneso skaičiavimais, sovietai gavo 416 769 transporto priemones.

Šis požiūris, kad sovietai esą patys galėjo kautis ir net nugalėti, gajus iki šiol. Jį nuolat savo kalbose pabrėžia Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas. Net ir XXI amžiuje daugelyje tyrimų figūruoja daugiausiai vienženkliai skaičiai: esą, palyginti su sovietinės gamybos apimtimis, iš užsienio šalių gautos tankų siuntos tesudarė 7 proc., įvairios paskirties artilerijos pabūklai – 1,9 proc., lėktuvai – iki 13 proc. Raudonosios armijos automobilių parke užsienio šalių gamybos transporto priemonės 1943 m. sudarė 5,4 proc., o 1944 m. – 19 proc. (Jei sovietai pripažino, kad anglai ir amerikiečiai jiems atsiuntė 401,4 tūkst. transporto priemonių, kurios tesudarė 19 proc. viso automobilių parko, reiškia, kad patys sovietai turėjo pasigaminti per 1,6 mln. transporto priemonių!).

Sovietų tankistai ilsisi. Fone – amerikietiškas tankas „Sherman“.

Niekuomet neatsiskaitė

Skaičiuojama, kad Sovietai iš sąjungininkų JAV ir Kanados gavo per 11,3 mlrd. JAV dolerių vertės krovinių (perskaičiavus pagal dabartinį kursą suma siektų 164 mlrd. JAV dolerių).

Pagal Lendlizo įstatymą, mokėti (arba grąžinti tiekėjui) būtų tekę tik už likusią nesugadintą ar kitaip neprarastą karo veiksmuose karinę techniką. Galutinei sumai suderinti iškart po karo vyko sovietų ir amerikiečių derybos. Po ilgų derybų, besitęsusių iki 1948 m., sovietai sutiko sumokėti tik 170 mln. dolerių. Amerikiečiai, suprantama, nesutiko.

1949 m. sovietai sumą padidino iki 200 mln., tačiau paprašė skolą išdėstyti 50 metų. Amerikiečiai, kuriems Kongresas suteikė įgaliojimus atgauti 10 proc. patiektos produkcijos vertės, sutiko su 1 mlrd. dolerių suma, kurią reikėjo sumokėti per 30 metų. Iki 1951 m. amerikiečiai dukart mažino sumą, kol ši pasiekė 800 mln. Tačiau sovietai sutiko grąžinti tik 300 mln.

Iki 1960 beveik visos šalys, išskyrus SSRS, padengė savo skolas pagal Lendlizą.

Galutinai dėl sovietų skolos grąžinimo buvo sutarta tik 1972 m. Pagal susitarimą, sovietai skolą su palūkanomis iš viso 722 mln. JAV dolerių turėjo grąžinti iki 2001-ųjų. Iki 1973 m. buvo pervesti 48 mln. dolerių, o vėliau mokėjimai nutrūko. 1990 m. derybos atsinaujino. Buvo nustatytas galutinis terminas 2030-ieji ir galutinė suma – 674 mln. JAV dolerių. Tačiau subyrėjus Sovietų Sąjungai tapo nebeaišku, kas turi skolą grąžinti?

1990 metais derybas atnaujino Michailas Gorbačiovas ir Džordžas Bušas. Maskva įsipareigojo iki 2030 metų sumokėti 674 mln. dolerių. Žlugus TSRS, visos skolos perėjo Rusijai, o Lendlizo skola buvo padalyta į skolas vyriausybėms (vadinamasis Paryžiaus klubas) ir skolas privatiems bankams (Londono klubas). Rusų teigimu, Maskva visiškai atsiskaitė su šia organizacija 2006 metais.

Šiuo metu vykstantis karas Ukrainoje akivaizdžiai demonstruoja rusiškos ginkluotės ir technikos galimybes bei šios šalies pramonės gebėjimus atkurti patirtus nuostolius. Kariaujanti Rusija oficialiai negauna jokios paramos iš savo sąjungininkų. Išskyrus iranietiškus bepiločius orlaivius. Tai atsiliepia galutiniams rezultatams mūšio lauke, kurie šiuo metu yra apgailėtini.

Tad atsakykime sąžiningai, ar Stalinas būtų laimėjęs karą, jei ne amerikiečių ir britų parama?