Kuršių žemėse aptikti nauji piliakalniai

Archeologai pastebėjo, kad šie metai - rekordiniai, yra kilęs iki tol neregėtas piliakalnių medžioklės bumas, ir jau atrastas 31 iki tol mokslui nežinotas pilies kalnas Lietuvoje. Galima pasidžiaugti, kad tarp jų - ir 5 nauji vienos žymiausių baltų genčių kuršių teritorijoje rasti piliakalniai. Jie aptikti Skuodo bei Plungės rajonuose bei priklauso istorinei kuršių Ceklio žemei.

Šių archajiškų istorijos liudytojų žvalgybos metodai XXI amžiuje - gerokai pasikeitę: entuziastai pirmiausiai naudojasi vis tobulėjančiais reljefo žemėlapiais, o vėliau informacija tikrinama nuvykus į vietą. Pasitvirtina tik kas ketvirtas atvejis.

Visi - skirtingi

Mūsų valstybės teritorijoje šiuo metu mokslui žinomas 971 piliakalnis. Jie stūkso etninėse baltų genčių kuršių, lamatų, skalvių, žemaičių, žemgalių, aukštaičių, lietuvių, sėlių bei jotvingių žemėse. Kuršių teritorija (vertinant XIII a. vid. situaciją) driekėsi dabartinėse Klaipėdos ir Telšių apskrityse, jų paveldo paminklai randami Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Palangos miesto, Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Plungės, Rietavo ir Telšių rajonuose.

Iš viso Lietuvos teritorijoje žinoma apie 90 baltų vikingais vadinamų kuršių genties piliakalnių (dar apie 60 - Latvijoje). Jų sąrašą papildys šiemet rasti nauji penki piliakalniai Skuodo bei Plungės rajonuose.

Anot žymiausio šalyje piliakalnių ir senovės gyvenviečių tyrinėtojo, Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) archeologo dr. Gintauto Zabielos, šiuos archajiškus paminklus beveik vienu metu ir savarankiškai aptiko Edvardas Naujalis, Gytis Juodėnas, Darius Stončius ir Klaidas Perminas.

Skuodo rajone buvo žinoma 13 piliakalnių, tad nuo šių metų jų šeimą papildys dar trys: Dvaralio, Kulų I ir Šulpetrių.

Pirmuosius du neseniai teko aplankyti šių eilučių autoriui, ir šie paminklai - kardinaliai skirtingi. Į rytus nuo Gėsalų gyvenvietės, miškingoje Apšės ir Gipelkio upelių santakos terasoje stūksantis Dvaralio (taip įvardytas dėl artimiausio kaimelio) piliakalnis turi apie 80 metrų ilgio aikštelę, o rytinėje dalyje - gana gerai išlikusius, matomus, puslankiu aikštelę juosiančius gynybinį pylimą ir griovį. Dalis šio protėvių paveldo - sunykusi: veikiausiai per šimtmečius vagą keitusi Apšė nuardė šiaurinę kalno dalį, todėl piliakalnis ties viduriu - susiaurėjęs, o kuršių laikais ten buvusi plati aikštelė, kaip rytinėje dalyje.

„1253 m. Kuršo žemės pietinių sričių dalybų dokumente yra lotyniškai įvardyta Zesele pilis. Šį pavadinimą mes siejame su Gėsalų gyvenviete, todėl anksčiau manyta, kad minėta pilis stovėjo ant Girdenių piliakalnio. Tačiau šiemet aptiktas dar arčiau, apie 500 m nuo minėtos gyvenvietės esantis piliakalnis, todėl manytina, kad tikroji Gėsalų pilis buvo ant jo. Piliakalnį savarankiškai beveik vienu metu lokalizavo D. Stončius, E. Naujalis ir G. Juodėnas. Dabar sunku bus kažkuriam vienam priskirti radybas“, - „Vakarų ekspresui“ sakė G. Zabiela.

Apie 2,2 km nuo Skuodo miesto centro į pietvakarius nutolęs Kulų I piliakalnis stūkso taip pat miškingoje vietovėje, ant Skuodo tvenkinio šlaito, tačiau jį vizualiai identifikuoti kone neįmanoma.

„Šį piliakalnį rado E. Naujalis, pasitelkęs jau aukštojo pilotažo įgūdžius, analizuojant reljefo žemėlapį. Piliakalnio požymius išdavė gynybinio pylimo likutis, kuris matyti tik žemėlapyje. Greičiausiai dalį piliakalnio nuardė patvenkta Bartuva“, - pasakojo archeologas. Išties plokščią, gilių raguvų iš dviejų šonų saugomą aukštumą nė nepavadintum piliakalniu, nes vizualiai nesimato jiems būdingų gynybinių struktūrų rudimentų.

Ylakių seniūnijoje rastas Šulpetrių piliakalnis, pasislėpęs miške, dešiniajame Luobos upės krante, ir yra apie 1 km į šiaurės rytus nutolęs nuo Šulpetrių kaimo.

„Didelis, gražus piliakalnis, kuris turi po du išlikusius gynybinius pylimus ir griovius: didesnius ir mažesnius. Šalia, už gilios raguvos, yra dar vienas iškyšulys, kuris, atrodytų, yra kaip atskiras piliakalniukas, tačiau tai - didžiojo piliakalnio priešpilis, tad kompleksas - vienas. Piliakalnį rado keli ieškotojai vienu metu“, - teigė G. Zabiela.

Gretimame Plungės r., miške, dešiniajame Minijos krante, E. Naujalis aptiko didelį (turi apie 100 m aikštelę) Lekemės II piliakalnį. Jis ir nuo seno žinomas, už apie 800 m dunksantis Lekemės I piliakalnis siejami su 1253 m. paminėta kuršių Lekemės pilimi.

Tame pačiame rajone, Žlibinų tvenkinio šiaurrytiniame krante, klaipėdietis, KU BRIAI archeologas dr. Klaidas Perminas aptiko iki tol nežinotą Žlibinų piliakalnį.

„Keista, kaip toks palyginti didelis, tačiau miške pasislėpęs piliakalnis iki šiol nebuvo pastebėtas, nes yra gerai išlikę gynybinis pylimas ir griovys. Šalia - kaimas, prie tvenkinio žvejoja žmonės, tačiau neatkreipė dėmesio, kad stūkso kuršių paminklas“, - gūžčiojo pečiais G. Zabiela.

Visus minėtus piliakalnius (arba archeologinius jų kompleksus, jei tokie bus nustatyti) bus siūloma įtraukti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Kitokios paieškos

Praėjusiame amžiuje nauji piliakalniai dažniausiai būdavo randami arba atsitiktinai, arba archeologinių, kraštotyrinių ekspedicijų metu apklausus vietinius žmones, išgirdus pasakojimus, padavimus, analizuojant išvardytas pilis bei vietoves 1253 m. ir 1291 m. Kuršo dalybų aktuose, remiantis išlikusia tautosaka, senųjų tyrinėtojų medžiaga, schematiškais ir gana netiksliais žemėlapiais ir pan. Dabar laikai gerokai pasikeitė: naujus piliakalnius galima bent teoriškai aptikti kad ir kavinėje gurkšnojant arbatą. Tik reikia turėti kompiuterį, interneto ryšį ir mokėtis naudotis, skaityti specialius reljefo žemėlapius.

Lietuvoje radosi tam tikras piliakalnių medžiotojų ratelis, kuriame išsiskiria Kukuliškių piliakalnį prie Olando Kepurės radęs biologas D. Stončius, jau aptikęs arti 50 naujų piliakalnių visoje šalyje. Kitas entuziastas - Druskininkų gydytojas E. Naujalis, iš 31 šiemet rastų naujų piliakalnių identifikavęs du trečdalius.

"Svarbiausiu veiksniu tapo lazerinio reljefo skenavimo iš viršaus metodas, vadinamas LIDAR, kuomet iš aukštai nuskenuojami žemės paviršiaus taškai, jie sujungiami į sudėtingą sistemą, ir mes matome mažiau ar labiau detalų žemės paviršiaus reljefą, tokį 3D vaizdą.

Iš pradžių buvo nuskenuojamas vos 1 taškas 1 kv. m, dabar - jau 6, ir tokie žemėlapiai - jau detalūs, kokybiški. Pašalinami visi medžiai, namai, lieka vien reljefas, ir tu gali matyti griovas, kalvas, šlaitus, duobes ir t. t.

Piliakalnius protėviai įrengdavo prie upių, jų santakose, prie kitų vandens telkinių, todėl yra ir tam tikros logikos, sistemos, metodikos virtualiai ieškant naujų piliakalnių.

Žinoma, didžiuliu faktoriumi tampa ir sėkmė bei LIDAR duomenų tikslumas", - pasakojo archeologas G. Zabiela.

Pavyzdžiui, reljefiniame žemėlapyje gali būti parodyta kalva, o nuvykus į vietą paaiškėja, jog ten - duobė.

„Neužtenka vien rasti kokį iškyšulį su skardžiais, šlaitais, raguvomis, lygia aikštele, gynybinius pylimus ir griovius primenančiomis struktūromis. Visada reikia važiuoti į vietą ir tikrinti. Pasitvirtina tik kas ketvirtas atvejis. Dar geriau būna, jei naujame objekte aptinkamos ir kokios puodų šukės, molio tinkas, kas jau galutinai patvirtina, jog rastas senovės paminklas. Kuršių žemėje dar tikrai gali būti neaptiktų, pasislėpusių piliakalnių. Rasti kokį didelį ir nežinomą, kaip Imbarės, nebepavyks: labiausiai tikėtina aptikti miškingose, mažiau lankomose vietose esančius. Tuos, kurie neturi į akis iškart krintančių struktūrų, kurių paprasti žmonės, vietiniai, neidentifikuoja kaip piliakalnių“, - teigė archeologas.

Deja, jų tyrimams valstybė pinigų praktiškai neskiria, todėl be žvalgomųjų archeologinių kasinėjimų neretai neįmanoma nustatyti aplink piliakalnius egzistavusių kapinynų, senovės gyvenviečių, šventviečių.

„Dabar piliakalnius tyrinėja nebent archeologai-entuziastai, kurie patys sugeba gauti finansavimą, nes didelė dalis archeologų pasinėrė į komercinę veiklą, kai privalomi tyrimai atliekami vykdant kokias statybas, tiesiant dujotiekius ir pan. Kuomet reikia gelbėti nuo sunaikinimo objektus. Tokia situacija liūdina, nes netiriami piliakalniai metai po metų nyks ir toliau: juos plaus upės, urvus raus žvėrys, ir ta archeologinė informacija ateityje bus vis skurdesnė“, - sakė G. Zabiela.

Galima priminti, kad 2016-aisiais aptikus Kukuliškių piliakalnį pirmaisiais tyrimų metais jį be užmokesčio ėmė tyrinėti KU BRIAI archeologai dr. Miglė Urbonaitė-Ubė (tyrimų vadovė) ir Edvinas Ubis. Vėliau (2018 m., 2020 m., 2022 m.) tyrimus finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė. Be kita ko, preliminariai kuršišku laikytas piliakalnis pasirodė esąs daug senesnis, siekiantis bronzos amžiaus laikus ir datuojamas VIII-V a. pr. Kr.