Kūrybos kelyje Moters rankoms paklūsta medis ir kaltai

Pradžia – raižyti baldai

Meniški, gėlėmis ir visokiais augalais dekoruoti veidrodžio ir laikrodžių rėmai, kolona palei duris, mediniai sofos ranktūriai, stalo dalys – visa tai B. Skaivydienė kūrė, kad originaliai papuoštų namus, o vieną kitą baldą prikėlė ir antram gyvenimui.

„Stalui buvo gal jau koks 100 metų. Kažkada parsitempiau jį iš Latvijos – Papėj dirbau namų apdailininke, dekoruotoja – buvo nebereikalingas, aš jį sutvarkiau, dabar tarnauja ir kaip stalas, ir kaip spintelė, – kalbėjo B. Skaivydienė, aprodydama baldus, pritaikytus nedidelei vasarvietei, kurioje ji praleidžia šiltąjį metų laiką, o atvėsus orams grįžta į didįjį namą. – Koloną išdrožiau iš rąsto atraižos. Labai mėgstu augalus, jais ir išraižiau koloną nuo viršaus iki apačios“.

Moteris rodė nuotraukas, kuriose užfiksuoti ir kitokie medžio darbai, kuriuos ji sukūrė žmonėms pagal užsakymus, iš jų ypač išsiskiria laiptai – šių turėklai tiesiog užpildyti meniškų raižinių sienelėmis.

Benaditos įprasti darbo įrankiai – vien peiliai ir tik retsykiais naudoja kaltą. Tokius darbus, sakė, dirbusi tol, kol leido sveikata – statybose Benadita susižeidė stuburą, šiandieną iš dalies yra neįgali. Būtent tada, gerokai prieš dešimtmetį, pašlijus sveikatai, B. Skaivydienę ir paviliojo drožinių kompozicijos.

Dominuoja žmogaus ir arklio bičiulystė

Pačios drožiniai nukelia Benaditą į tuos laikus, kai ji vaikystėje stebėdavo dirbantį savo senelį Antaną – šis buvo stalius. Valandų valandas praleisdavo jo dirbtuvėse, iš po obliaus lekiantys drožlių sraigtai atrodė taip magiškai viliojantys.

Iš senelio, įsitikinusi Benedita, ir paveldėjo polinkį meistrystei, o ir darbų tematika dažniausiai – iš kaimo gyvenimo, ji pamėgo vaizduoti žmogaus ir gyvūno, ypač arklio, draugystę. „Nuo vaikystės jodinėdavau, glostydavau, išbučiuodavau mūsų šeimos arklį Malį. Meilė ir nostalgija šiam gyvūnui persikėlė ir į mano darbus“, – kalbėjo savamokslė drožėja.

Jos darbuose – tarsi užfiksuotas sustingęs laikas, dešimtmečiais nukeliantis praeitin. Štai kaimo žmogus semia vandenį arkliui pagirdyti, šis kūrinys pavadintas „Bičiulystė“. „Pasisveikinimas“ vaizduoja moterį, naščiais nešančią vandenį, o raitelis pagarbiai jai nukelia kepurę. Štai vyrai naktigonėje, kur dega laužas ir žolę ramiai rupšnoja 4 arkliai. Šis darbas, taip ir pavadintas „Naktigonė“, parodoje Skuodo muziejuje pelnė pirmąją vietą.

Be drožybos – dar folkloras

B. Skaivydienės kūrybos kampelyje yra ir altorius su Dievo Motinos ir angelų skulptūromis, yra masyvesnių lietuvaitės ir kitokių skulptūrų. Jos darbai nesyk pabuvojo Kretingos ir Skuodo rajono, taip pat – Latvijos Rucavos bendruomenių inicijuotose parodose.

B. Skaivydienė sakė niekuomet nekėlusi sau tikslo tapti tautodailės kūrėja, drožianti ir apie titulus negalvojanti. Kompozicijos esančios tik vienetiniai darbai, kurių ji neparduodanti, nors buvo siūlančių už juos ir nemažą pinigą. Paklausta, kaip greitai jos rankoms pasiduoda medis, tampantis kūriniu, atsakė: „Nespaudžiu savęs, drožinėju tik žiemą ir tik tuomet, kai geras ūpas. Turi būti ramu, pakili nuotaika ir niekas negali trukdyti pašaliniais reikalais.“ Peržiem, atviravo, išdrožianti vieną antrą kompoziciją – visas figūras atskirai, po to jas tvirtinanti ant pagrindo.

Be drožybos, B. Skaivydienės gyvenimas – kupinas ir kitokios kūrybos: ji dainuoja ir senoviniu muzikos instrumentu – cimbolais groja Šukės folkloro ansamblyje „Šukupis“, taip pat dar dainuoja Kretingoje suburtame senjorų ansamblyje. „Nieko nesu baigusi, natų nepažįstu, groju tik iš klausos“, – atviravo darbėniškė.