Minint kultinio televizijos serialo 60-metį, "BBC Future" redakcija parengė seriją straipsnių apie laiko fiziką, psichologiją ir istoriją.
Remdamasi šiomis publikacijomis, BBC nusprendė priminti savo skaitytojams, kodėl jie neturėtų "žiūrėti į sekundes iš aukšto". Juk laikas yra daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pateikiame 11 absoliučiai mokslinių (ir visai ne fantastinių), bet todėl ne mažiau - o gal net labiau stulbinančių - faktų apie laiką.
1. Laiko suvokimas priklauso nuo jūsų gimtosios kalbos
Užmerkite akis ir įsivaizduokite laiką kaip vektorių, prasidedantį tam tikrame taške.
Kuria kryptimi vystosi šis vektorius?
Ar jis yra horizontalus, ar vertikalus?
O gal laikas jums visai nėra linija, bet atrodo visiškai kitaip?
Atsakymai į šiuos klausimus skirtingomis kalbomis kalbantiems žmonėms greičiausiai bus skirtingi.
Kalba apskritai didele dalimi lemia laiko suvokimą. Pavyzdžiui, anglų kalboje, kaip ir rusų, praeitis apibūdinama kaip kažkas, kas "guli" už mūsų, ateitis - prieš mus, o laikas apskritai dažniausiai vaizduojamas kaip horizontali linija, nukreipta iš kairės į dešinę.
Tačiau kinų kalbos vartotojams laikas dažniausiai vaizduojamas kaip vertikali linija, kurioje ateitis yra žemiau praeities.
Graikai laiką suvokia kaip trimatę sąvoką - jis gali būti "didelis", gali būti "daug", tačiau mums įprastas išsireiškimas "ilgas laikas" graikams neturi jokios reikšmės.
Atokioje Australijos aborigenų gyvenvietėje, vadinamoje Pormpuravve, laikas visiškai nepriklauso nuo žmogaus padėties erdvėje, nes jis visada teka ta pačia kryptimi - iš rytų į vakarus.
Kalba, kuria apibūdiname laiko tėkmę, taip pat turi įtakos tam, kaip įsimename informaciją ir apskritai mąstome.
2. Kai mūsų visatos gyvenimas baigsis, praeitis ir ateitis nustos egzistuoti
Kaip ir mes su jumis, senstant laiko tėkmė taip pat keičiasi, tik šiuo atveju kalbama apie visatos senėjimą.
Paprastai manoma, kad "laiko rodyklė", bėganti iš praeities į ateitį, prasideda Didžiojo sprogimo momentu.
Visatos aušroje jos entropija (t. y. atsitiktinumo, materijos nehomogeniškumo, "kosminės netvarkos" lygis) buvo labai maža.
Tačiau, formuojantis galaktikoms, entropija ėmė didėti, tarsi suteikdama laikui kryptį.
Štai kodėl nesunku sudaužyti šviežią kiaušinį ir sumaišyti jo turinį, tačiau beveik neįmanoma surinkti lukštą nuo šukių ir atskirti baltymo ir trynio mišinį.
Nežinia, kaip baigsis Visatos istorija, tačiau viena hipotezė teigia, kad kai materijos entropija pasieks maksimumą (materija galutinai susimaišys, t. y. išnyks bet koks tvarkingumas), laiko rodyklė praras prasmę ir kryptį.
Tęsdami mūsų analogiją, galime sakyti, kad iki to laiko visi kiaušiniai Visatoje bus sudaužyti ir daugiau nieko nebebus.
3. Egzistuoja teorija, kad be laiko apskritai neįmanoma jokia sąmoninga patirtis
Mes galime skaičiuoti - vadinasi, egzistuojame. Laiko tėkmė - tarsi nematomos gyvenimo širdies dūžiai - daro įtaką kiekvienai mūsų sąmonės akimirkai.
Laikas ir asmenybė yra neatsiejamai susiję: net žmogus, atsidūręs giliame urve, visiškoje tamsoje, toliau seka savo kūno vidinį laikrodį - vadinamuosius cirkadinius ritmus.
Pasak Britų Kolumbijos universitete mokslo filosofiją ir metafiziką studijuojančios Holės Andersen (Holly Andersen), laiko pojūčio praradimas gali rimtai paveikti mūsų savęs suvokimą.
Jos teigimu, nepasinėrus į laiko tėkmę, iš esmės neįmanoma jokia sąmoninga patirtis.
Juk pats tapatybės formavimasis neatsiejamas nuo laiko tėkmės, nes bet kokia patirtis saugoma atmintyje prisiminimų pavidalu.
Laikui bėgant šie prisiminimai pradeda formuoti jus.
4. Šimtaprocentinio tikslumo laikrodžiai neegzistuoja
Tobulėjant technologijoms, metrologai (nepainioti su meteorologais!) išradinėja vis daugiau būdų, kaip sekti laiką tiksliai matuojant sekundes, minutes ir valandas.
Nors naujausias jų išradimas - atominis laikrodis - savo tikslumu gerokai lenkia visus anksčiau išrastus prietaisus, net ir jis nėra tobulas.
Tiesą sakant, Žemėje apskritai nėra "absoliučiai teisingo" laikrodžio.
Iš tikrųjų laiko nustatymo procesas iki šios dienos grindžiamas daugelio pasaulio laikrodžių rodmenų palyginimu.
Kiekviena šalis turi savo nacionalinę laiko laboratoriją, kuri reguliariai siunčia savo laikrodžių duomenis Tarptautiniam svorių ir matų biurui Paryžiuje.
Ten, remiantis visais šiais duomenimis, apskaičiuojamas svertinis dabartinio laiko vidurkis.
Tai reiškia, kad laikas yra žmogaus išradimas.
5. Laiko suvokimas nuolat kuriamas mūsų galvose
Mūsų suvokimą nuolat veikia daugybė veiksnių, iš kurių svarbiausi yra atmintis, susikaupimas, emocinė būsena (bet kuriuo metu) ir bendras jausmas, kad laikas turi tam tikrą erdvinį įsikūnijimą.
Laiko suvokimas įleidžia šaknis mūsų mentalinėje tikrovėje. Laikas lemia ne tik tai, kaip mes organizuojame savo gyvenimą, bet ir tai, kaip jį gyvename.
Viena vertus, jis leidžia mums tam tikru mastu kontroliuoti savo patirtį.
Pavyzdžiui, atsikratyti jausmo, kad gyvenimas "lekia pro šalį", geriausiai padeda naujumo veiksnys.
Daugybė tyrimų rodo, kad žmonių, užsiimančių monotoniška, pasikartojančia, rutinine veikla, suvokimu, laikas bėga greičiau.
6. XXII a. gyventojai jau yra tarp mūsų (bet tai nereiškia, kad jie atvyko iš ateities).
Kartais gali atrodyti, kad XXII amžiaus teks laukti ilgai, o iki to laiko Žemėje gyvens kelios kartos, kurios dar net nebus gimusios.
Tuo tarpu jau dabar tarp mūsų yra šimtai tūkstančių būsimųjų XXII amžiaus gyventojų - žmonių, kurie savo akimis pamatys fejerverkus, skelbiančius naujų 2100 metų atėjimą.
2023 m. gimusiam vaikui dar nebus 80 metų.
Taigi ilgainiui ir praeitis, ir ateitis yra daug arčiau mūsų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Šeimos ryšiai leidžia mums būti "per vieną šuolį" ir nuo praėjusių, ir nuo būsimų šimtmečių.
7. Kiekvienas gali pakliūti į laiko sūkurį
Laikas ne visada visiems teka tuo pačiu greičiu. Apskritai laikas yra visiškai įsikūręs mūsų galvose.
Automobilis stovi, atrodo, visą amžinybę, barsto žvyrą į visas puses - bet niekada nepajuda iš vietos.
Laikas sulėtėja beveik iki visiško sustojimo, ir tuomet mūsų protai instinktyviai "neria į kirmino skylę" - tiesiog savisaugos sumetimais.
Tokiais atvejais stresas gali priversti smegenis pagreitinti vidinį informacijos apdorojimą, kad padėtų mums išgyventi kokioje nors gyvybiškai svarbioje situacijoje.
Sutrikus smegenų veiklai (pavyzdžiui, epilepsijos ar insulto atveju), jos taip pat gali atlikti laikinus triukus - pagreitinti laiką arba visiškai jį sustabdyti.
Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, sportininkai, netgi gali išmokyti savo smegenis valios pastangomis sukurti laiko iškraipymą reikiamu momentu.
Pavyzdžiui, kai banglentininkas pagauna bangą tobulu momentu.
Laikas yra gana trapi iliuzija. Viena akimirka, ir bet kuris iš mūsų gali atsidurti pasikeitusioje realybėje.
8. Visas pasaulis skolingas vienam konkrečiam žmogui už laikrodžių persukimą
Apie laikrodžių persukimą į vasaros - vadinamąjį vasaros laiką - galima galvoti labai įvairiai.
JAV Kongresas jau daug metų galvoja atsisakyti šios idėjos, o Rusijoje laikrodžiai nustoti persukinėti prieš kelerius metus.
Tačiau, kad ir koks būtų jūsų požiūris į laikrodžius, už šios idėjos egzistavimą esame skolingi vienam labai konkrečiam žmogui - britų statybininkui Viljamui Viletui (William Willett).
Per Pirmąjį pasaulinį karą Didžioji Britanija susidūrė su didžiuliu anglių trūkumu, o būtent anglimis buvo varomos pirmosios elektrinės.
Akmens anglių trūkumo sprendimas statybininkui atrodė akivaizdus: laikrodžių persukimas į vasaros laiką iš esmės reiškė, kad "papildoma" vasaros laiko valanda tampa darbo valanda, todėl sumažėja poreikis apšviesti pramoninius cechus.
Ši paprasta logika atrodė tokia akivaizdi, kad Willett'ui nebuvo sunku įtikinti Didžiosios Britanijos politinius lyderius, ir dukart per metus visa šalis, o po jos ir beveik visas pasaulis, taupydama pinigus pradėjo keisti laikrodžių rodykles.
Ši priemonė pasirodė tokia veiksminga, kad per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji Britanija žengė dar toliau ir, taupydama lėšas elektrai, laikinai perėjo prie "dvigubo vasaros laiko", kuris net dviem valandomis lenkė Grinvičo laiką.
Beje, ne be reikalo primename, kad nors Grinvičo observatorija yra Londone, Grinvičo laikas (GMT) išlieka nepakitęs ir nepriklauso nuo laikrodžių kaitos.
Todėl paradoksalu, bet Grinvičo laikas (t. y. Londono laikas) ir GMT nesutampa beveik septynis mėnesius per metus - nuo kovo pabaigos iki spalio pabaigos.
9. Nė vienas iš mūsų iš tikrųjų negyvena esamuoju laiku
Skaitant šiuos žodžius lengva manyti, kad šią akimirką gyvename esamuoju laiku, "dabar". Tačiau tai nėra visiška tiesa.
Norėdami tuo įsitikinti paprastu pavyzdžiu, įsivaizduokite, kad kalbate su žmogumi, sėdinčiu priešais jus prie kito stalo.
Vaizdinė informacija apie pašnekovo lūpų judesius, žinoma, jus pasiekia anksčiau nei jo balso garsas (dėl paprastos priežasties, kad šviesos greitis nepalyginamai didesnis už garso greitį).
Tačiau smegenys sinchronizuoja šiuos kanalus taip, kad jie sutaptų.
Tačiau net ir tai nėra labiausiai stebinantis dalykas.
Teoriškai - remiantis grynai matematiniais skaičiavimais - mums žinomi fizikos dėsniai leidžia, kad kartais laikas gali tekėti priešinga kryptimi.
Tačiau taip atsitinka tik mikroskopiniame, kvantiniame lygmenyje, kai sumažėja tam tikros uždaros sistemos entropija.
10. Dėl Mėnulio gravitacijos dienos Žemėje vis ilgėja
Galbūt nustebsite sužinoję, kad Mėnulis, nuolatinis mūsų planetos palydovas nesibaigiančiame sukimesi aplink Saulę, labai lėtai ir beveik nepastebimai tolsta nuo Žemės.
Kasmet atstumas tarp jų padidėja maždaug 1,5 colio (3,8 cm), o tai taip pat lėtai ir nepastebimai ilgina Žemės dieną.
Tai vyksta veikiant Mėnulio gravitacijai. Dėl besisukančio Mėnulio traukos Žemės potvyniai ir atoslūgiai kyla ir krinta.
Dėl vandens trinties į vandenyno dugną mūsų planetos sukimasis pamažu lėtėja.
Dėl to Mėnulis įgyja papildomos potencinės energijos, pakildamas į vis aukštesnę orbitą, t. y. vis labiau tolsta nuo Žemės.
Dėl palaipsniui lėtėjančio sukimosi per pastaruosius tris su puse šimtmečio (nuo XVII a. pabaigos, kai pradėti reguliarūs stebėjimai) kas šimtą metų Žemės diena pailgėja maždaug 1,09 milisekundės (arba, kitais skaičiavimais, 1,78 milisekundės).
Iš pirmo žvilgsnio šis nedidelis kiekis gali pasirodyti nereikšmingas, tačiau reikia nepamiršti, kad šis procesas vyksta jau 4,5 mlrd. metų, per kuriuos šie pokyčiai ir toliau kaupiasi.
11. 2023 m. ne visiems dabar yra 2023 m.
Daugeliui Nepalo gyventojų šis straipsnis skelbiamas ne 2023 m., o 2800 metais - bent jau toks yra dabartinių metų eilės numeris Nepalo Bikram Sambat kalendoriuje.
Skirtingos Nepalo etninės grupės naudoja bent keturis skirtingus kalendorius, o visa šalis sąmoningai 15 minučių nesinchronizuojama su standartinėmis laiko juostomis.
Skirtingose kultūrose einamieji metai skaičiuojami nuo skirtingų ženklų - atitinkamai skirtingi ir rezultatai.
Pavyzdžiui, islamo kalendoriuje liepos mėnesį prasidėjo 1445 metai, o žydų kalendoriuje - jau 5784.
Mianmare - 1384, Tailande - 2566, o Etiopijoje, kur metai trunka 13 mėnesių, tebėra 2016-ieji.
Šaltinis: BBC
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą