Apie tai rašo „Universe Magazine“.
Vasaros saulėgrįža – tai astronominis reiškinys, kurio metu Saulė pasiekia aukščiausią tašką virš pusiaujo, būdama tiesiai virš Vėžio atogrąžos.
Ši lygiagretė, esanti 23°26′15″ platumos, yra vienintelė, kurioje Saulė būna zenite tik kartą per metus.
Įdomu, kad dėl Žemės ašies poslinkio šis taškas, nepaisant savo pavadinimo, jau neturi nieko bendra su Vėžio žvaigždynu.
Nuo 1988 m. jis yra Vėžio žvaigždyne. Būtent dėl maksimalaus Šiaurės ašigalio pasvirimo link Saulės šią dieną mes matome ilgiausią šviesos periodą.
Nors dauguma žmonių vasaros saulėgrįžą sieja su birželio 21 d., šio reiškinio data gali kisti nuo birželio 20 iki 22 d., priklausomai nuo laiko juostos.
Saulėgrįža birželio 22 d. yra retas reiškinys – paskutinis buvo užfiksuotas 1975 m., o kitas tikimasi tik 2203 m.
Toks datų poslinkis atsiranda dėl kalendoriaus (365 dienų) ir tropinio metų (maždaug 365,242-199 dienų) neatitikimo, taip pat dėl keliamųjų metų, Žemės orbitinių judėjimų ir Žemės ašies „svyravimų“ įtakos.
Dienos trukmė vasaros saulėgrįžos metu tiesiogiai priklauso nuo geografinės platumos. Kuo toliau į šiaurę nuo pusiaujo, tuo diena ilgesnė.
Už poliarinio rato tą dieną visai prasideda poliarinė diena, kai saulė mėnesių mėnesius nenusileidžia už horizonto.
Nuo senų senovės žmonės stebėjo vasaros saulėgrįžą, naudodami, pavyzdžiui, tokias konstrukcijas kaip Stounhendžas, kur saulė teka tiksliai protėvių nustatytu tašku.
Senovės astronomai naudojo gnomoną – vertikalią lazdą – Saulės aukščiui matuoti. Tačiau tiksliausias stebėjimo metodas buvo kamera obscura, leidžianti projektuoti Saulės atvaizdą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą