Aktorius Arūnas Sakalauskas – apie ambicingą svajonę, pasveikimą nuo priklausomybės alkoholiui ir lemtingą ...
(2)Anot jo, kai mylimas žmogus šalia, beliko įgyvendinti tik vieną svajonę – atidaryti savo aktorių mokyklą.
Rolando Mackevičiaus vedamoje laidoje aktorius A. Sakalauskas paatviravo apie neseniai kartu su Mariumi Povilu Elijumi Martynenko pradėtą kurti podcast‘ą.
Paklaustas, kaip kilo idėja imtis tokios naujos veiklos, A. Sakalauskas sako, kad jau seniai mąstė apie stand-up‘erio karjerą, tačiau viskas išaugo į dviejų žmonų pokalbių vaizdo įrašus.
„Vienas nebūčiau to padaręs, dirbame kartu su Elijumi. Anksčiau galvojau apie kažką kitokio nei turime dabar, galbūt ką nors, susijusio su stand-up‘u. Norėčiau ir tai išbandyti. Esu rašęs juokelius, dabar tik reikia nueiti kur nors į barą, pasiimti mikrofoną ir pabandyti pašnekėti“, – juokėsi A. Sakalauskas.
Tokias aktoriaus mintis iš dalies lėmė ir tai, kad dabar jis turi ir savo vedamą podcast‘ą. Dar prieš karantiną kartu su E. Martynenko žinomas aktorius vienoje bibliotekoje turėjo parodyti spektaklį, kurį pats režisavo, o Elijus jį rašė.
„Tačiau per pandemiją labai stipriai jį užvilkome, nespėjome iki jos pristatyti, per ją irgi negalėjome, o prieš naujus metus reikėjo arba parodyti, arba mokėti pinigus. Todėl padarėme, ką buvome suplanavę“, – pasakojo pašnekovas.
Po šio bendro darbo A. Sakalauskas pasikalbėjo su E. Martynenko ir papasakojo apie planus, jaunam aktoriui tokios mintys patiko.
„Jis kitą dieną paskambino, pasakė, kad surado prodiuserį, tada man tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Iš pirmo karto podcast‘ą nufilmavome ir paleidome. Dabar podcastuos‘e pasirenkame kokią nors temą, pavyzdžiui, apkalbas. Ta tema pasiruošiame pašnekėti, aiškinamės, kas tai yra, kodėl mes taip darome“, – šypsojosi aktorius.
Paklaustas, kokios žmonių reakcijos sulaukė po to, kai pasirodė pirmas judviejų vaido įrašas, A. Sakalauskas teigė, kad gatvėje ir jauni, ir vyresnio amžiaus žmonės sakė tik teigiamus atsiliepimus, daug pozityvių atsiuntė ir pats A. Martynenko.
„Kai kuriuos komentarus paskaitau pats, meluočiau, jei sakyčiau, kad neskaitau, man nerūpi. Rūpi, būkime atviri, visiems rūpi. Mane neigiami žeidžia tik tada, kai peržengia ribas, pavyzdžiui, kai kas nors nufotografuoja, įdeda į viešą erdvę ir parašo kažką skaudaus. Nemalonu“, – laidoje kalbėjo A. Sakalauskas.
Turi ypatingą svajonę
Paklaustas, kokių dar neįgyvendintų svajonių turi aktorius A. Sakalauskas, jis teigė norintis atidaryti savo aktorių mokyklą. Joje studentai galėtų susipažinti su įvairiomis disciplinomis.
„Galės ateiti žmonės, kurie ruošiasi stoti į akademiją, galės ateiti tie, kurie neįstos, kurie planuos stoti kitais metai. Jie galės mokytis tą patį, ką studentai mokosi dabar metus akademijoje.
Tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Bus grupė paauglių ir pagyvenusių žmonių, kuriems patinka būti teatre ir įdomu vaidinti, jie sužinos, kas yra teatras, vaikščios į spektaklius, susitiks su bet kuriuo aktoriumi, režisieriumi. Aš tai pažadu.
Tai bus grupė bičiulių, kuriems įdomu pasikalbėti. Jei, pavyzdžiui, žmonės turės gyvenimo problemų, galėsime jas suvaidinti, kad pažiūrėtumėme į save iš šono. Bus paskaitos, jas skaitys ir psichiatrai. Pakeisime požiūrį į scenos baimę“, – pasakojo A. Sakalauskas.
Jis teigė turintis vilčių, kad mokykla atsidarys rudenį, o mokslai, anot A. Sakalausko, bus nebrangūs.
„Daugiau išleidžiama cigaretėms. Kainuos pigiau nei 35 eurai“, – trumpai kalbėjo aktorius.
Improvizacijos menas
Laidoje aktorius sulaukė daug klausimų, susijusių su šou „Pagauk kampą“, kuriame kartu su kitais aktoriais atlikdavo įvairias improvizacijas. Anot A. Sakalausko, tai buvo pati geriausia laida, kurioje teko dalyvauti.
„Iš pradžių su prodiusere galvojome, kad tik ją paimtų, sakėme, kad tai bus edukacija teatrui, taip ir buvo. Jos žiūrovai – dabartiniai aktoriai, jie tada buvo dar vaikai“, – šypsodamasis prisiminė laidos svečias.
Aktorius teigė, kad pasibaigus laidos sezonams nebuvo minčių ją ir vėl grąžinti į eterį, nes šou nesiplėtojo, nebeliko didelės intrigos.
„Laida turėjo išaugti į spektaklį, mes pasiekėme tą lygį, kai pradėjome pažinoti vienas kitą, žinojome, kas ką gali pasakyti“, – sakė A. Sakalauskas.
Aktorius Arūnas Sakalauskas – apie ambicingą svajonę, pasveikimą nuo priklausomybės alkoholiui ir lemtingą pažintį su žmona Gabija © Asm. albumo
Tiesa, jis prisiminė, kad kartais užkulisiuose kildavo ir pykčių audros su laidoje dalyvavusiais aktoriais.
„Apsipykdavome. Tik tas pyktis – keistas dalykas, labai sunku suprasti, iš kur jis kyla, kartais atkapstai ir supranti, kad tai ne to žmogaus, ant kurio pyksti, reikalai. Kas baigėsi, baigėsi, nieko nepadarysi“, – sakė A. Sakalauskas.
Paklaustas, ar sunkus improvizacijos menas, žinomas vyras teigė, kad vieno atsakymo nėra. Improvizacija leidžia užsimiršti, tačiau tuo pačiu sudėtinga jos metu nepaimti visko į savo rankas.
„Baisu, kad sugadini viską. Tu stengiesi pramušti savo istoriją, nori vadovauti, o to daryti negalima. Tai – pagrindinė taisyklė, negalima tempti ant savęs antklodės, negali sakyti ne“, – vaizdingai kalbėjo aktorius.
Pokalbio metu A. Sakalauskas prisiminė laidoje „Pagauk kampą“ nutikusią linksmą istoriją, kurią papasakojo ir žiūrovams.
„Gavome užduotį dainuoti po dvi eilutes. Sudainuoja vienas, paskui kitas, taip paeiliui keisdamiesi. Pamenu, stovėjo Rimantė Valiukaitė, aš už jos. Išgirdau, kai ateina Rimantės eilė dainuoti, matau, kad ji užsisvajojusi. Žmogus prieš ją sudainavo, Rimantė, matau, vis dar kuria, kažką galvoja.
Tuomet tas žmogus jai bakstelėjo, ji pradėjo kažkokius garsus keistus skleisti. Buvo labai juokinga“, – sakė A. Sakalauskas.
Juokas dažnai kildavo ir aktoriaus vaidinamuose spektakliuose, jo nepavykdavo išvengti su kolega Rolandu Kazlu.
„Pavaidinkite kada nors su Kazlu, pamatysite, eisite per išbandymų bedugnę. Juokas pereidavo į ašaras, nusisukdavome nuo žiūrovų, juokdavosi ir Kazlas, ir žiūrovai.
Tuomet pasiimdavome pertraukėlę ir vaidindavome toliau. Vienintelis geras dalykas – buvo aišku, kada jis sakys bajerį, nes prieš jį pats pradėdavo juoktis“, – prisiminė pašnekovas.
Tačiau teatre aktoriai, panašu, turi suktis lyg žuvys vandenyje. Spektaklio metu tenka ne tik juoktis, bet ir kurti, kai pamirštamas tekstas. Su tokiomis situacijomis yra susidūręs ir A. Sakalauskas.
„Žiūrovai į tai reaguoja palankiai, niekas nesupyksta nei iš kolegų, nei žiūrovų, tik režisierius, žinoma, neigiamai reaguoja. Bet viskas suprantama. Tai yra teatras, viskas gyva“, – sakė A. Sakalauskas.
Alga, iš kurios sunku pragyventi ir kuriozai scenoje
Paklaustas, ar buvo situacijų, kai stovėjo scenoje ir galvojo, kodėl vaidina tokiame spektaklyje, A. Sakalauskas prisiminė vieną istoriją, nutikusią, kai žinomam vyrui sukako 40 metų.
„Vaidinau morką „Čipoline“. Buvau apsirengęs baltu triko, pasipuošęs rusvos spalvos peruku, rankoje laikiau iš porolono pagamintą šuniuką. Aktoriai mane pririšę prie karabinų turėjo pakelti į užkulisius, paskui planuota, kad tarsi įplauksiu į sceną.
Taigi, kaip planuota, mane prisegė, nusileidau ant žemės ir jaučiu, kad esu tempiamas per dekoracijas į vidurį scenos.
Šuo nukrito, mane vėl pakėlė, jaučiu, kaip užstrigo karabinai. Vaikai ploja, o aš pakeltas, rankos nuleistos, diržas veržia, galvojau, man keturiasdešimt metų, esu pakabintas su triko virš vaikų. Dabar džiaukitės visi.
Tai atsiminsiu visada, galvojau ką aš tuo metu darau tokių metų“, – juokėsi prisiminęs aktorius.
Tačiau, anot A. Sakalausko, kiekvienam šios profesijos žmogui sudėtinga gauti vaidmenį, kurio jis norėtų. Dažnai žinomas vyras sako pastebintis, kad kai kuriuos vaidmenis jis galėtų atlikti geriau nei kiti aktoriai, tačiau kartais būna priešingai – kolegos stipresni nei pašnekovas.
„Dėl kai kurių vaidmenų tikrai neverta gaišti laiko, bet yra sistema. Tu gauni pinigus už sukurtus vaidmenis, todėl eini ten, kur siūlo, nes iš teatro niekaip nepragyvensi. Net dirbdamas kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, 25 spektakliai, gauni 1500, tai yra juokas.
Vytautas Rumšas, Arūnas Sakalauskas
Iš renginių irgi jau neužsidirbu, laikrodis rodo jau 60 metų, jų jau nebus, čia juk ne Italijos kurortas, kur senukai stovi su blondinėmis. Taigi, dabar dirbu kituose teatruose, „Dviratyje“ pasifilmuoju kelis kartus, taip ir susidaro pajamos“, – pasakojo aktorius.
Anot jo, net ir svarbūs apdovanojimai aktoriams Lietuvoje neturi jokios įtakos, A. Sakalauskas sako, kad alga lieka tokia pati.
„Ministerija pareiškė, 2035 metais aktorių alga pasieks vidutinį darbo užmokestį“, – juokėsi žinomas vyras.
Vaidmenys pakeičiantys aktoriaus asmenybę
Tiesa, aistra scenai dėl to, panašu neblėsta, aktorius sako, kad per visą savo karjerą turi kelis įsiminusius vaidmenis, atrodo, juos ne kartą sutiktų pakartoti.
„Bet koks geras pasaulinio lygio aktorius turės tris, du top‘inius vaidmenis, o režisierius du, tris filmus. Kiekvienas žmogus turi savo kelis įsimintinus vaidmenis. Tokia yra sistema. O aktorius gali sužibėti net senatvėje, tačiau tuomet turi daug aspektų sueiti į vieną: režisierius, tinkamas vaidmuo, laikotarpis, auditorija.
Mano vaidmuo spektaklyje „Revizorius“ būtų buvęs top‘inis, jei būtų išvaidintas spektaklis. „Helverio naktis“, „Publika“, „Shopping and Fucking“ buvo geras. Jau keturis turiu“, – šypsojosi aktorius.
Paklaustas, ar mano, jog ateityje dar turės kokį nors įsimintiną vaidmenį, A. Sakalauskas atsakė filosofiškai, teigdamas, kad svajonių turi visi žmonės. Tai – gyvenimo variklis.
„Žmonėms atrodo, kad laiko daug, nes tai yra gyvenimo jėga, variklis, kuris visą laiką atrodo, kad bus. Jei to nebūtų, būtų labai liūdna. Nežinai, ką sutiksi už kampo, tame yra įdomumas gyventi“, – svarstė A. Sakalauskas.
Nepaisant to, kad aktoriai džiaugiasi savo suvaidintais vaidmenimis, kartais nutinka, jog negali palikti sukurto personažo įvaizdžio. Net ir po spektaklio jis lieka su aktoriumi.
„Svarbu neįlįsti į vaidmenį taip, kad iš jo neišlįstum. Tai yra baisus dalykas. Pažįstu aktorių, kurie neišlindo penkis, šešis metus, kurie gyvenime tapo tuo vaidmeniu. Taip atsitinka, nes personažas yra stipresnis už tave patį, todėl tu lieki tame vaidmenyje.
Pamenu, kalbėjau su pažįstamu prieš kelis metus, norėjau paklausti, kur dingo jo asmenybė. Taip būna. Mes visi norime būti geresniais, bet tuomet susikuriame save ne tokį, ne organinį“, – sakė A. Sakalauskas.
Dabar A. Sakalauskas sako pastebintis, kad negali lyginti savęs su jaunais aktoriais, jie – kitokie žmonės, kurie jaučia alkį šiai profesijai, nori veikti, gali greitai pasikeisti, mesti vieną dalyką, užsiimti kitu.
„Žmonės nei geresni, nei blogesni, tiesiog kiti laikai, kitos problemos, požiūris daug pragmatiškesnis, mažiau pasvajojimų, į viską žiūrima realiai, visi jie turi darbus, eina į kastingus, gauna vaidmenis, vaidina ir grįžta į darbą“, – pastebi laidos svečias.
Pašnekovas paklaustas, kodėl akademijoje kai kurie dėstytojai – itin griežti, A. Sakalauskas išliko atviras. Jis teigė, kad visi dirba dėl egzamino pažymio, tai yra priežastis, kuri lemia mokytojų ambicingumą savo studentų atžvilgiu.
„Islandijoje sužinojau, kad nerašo vertinimo mokiniam, jo nebėra. Pasakysiu dar vieną dalyką, kai mus gerai dulkindavo kaip kilimą, žmonės, kuriuos dulkina, jie būtinai padulkins kitus.
Reik nesielgt taip, kaip su tavimi elgiasi, tu prisimeni, sakai, o gerai, kitaip nebūtume išmokę, bet būtumėte. Jei eini tokiu keliu, kyla psichologinis spaudimas, sakai, kad jūs nieko nesugebate, žmogus tiesiog užsidaro“, – atvirai kalbėjo A. Sakalauskas.
Priklausomybė nuo alkoholio ir sutikta meilė
Žinomas aktorius laidoje atvirai prakalbo ir apie savo priklausomybę nuo alkoholio. A. Sakalauskas teigė viešai apie problemą pradėjęs kalbėti nes, anot jo, svarbu įvardyti tai, kas trukdo gyventi.
„Jei slėpčiau, vaikščiočiau pakampėmis, būtų didesnė bėda. Pradžioje slapsčiausi, paskui įvardijau tai, kas yra ir įsipareigojau kažką keisti.
Kai pajutau, kad nevaldau savo gyvenimo, kai pasakiau viskas, aš nebegaliu gerti, o staiga atsibudau ryte supratęs, kad vakar prisigėriau, pasakiau, kad nesuprantu, kas darosi, pradėjau aiškintis, atsirado žmonės, kurie padėjo.
Dalyvavau „Minesotos programoje“, išsiaiškinau, kaip veikia alkoholis, pragulėjau 28 dienas ligoninėje, man viską nurodė, bet ir to neužteko, nėra taip paprasta atsisakyti, bet paprasčiau negerti“, – kalbėjo A. Sakalauskas.
Jis teigė, jei žmogus turi priklausomybę nuo alkoholio, labai sunku išsigydžius vėl juo tapti.
„Dabar nedažnai galvoju apie alkoholį, bet matau žmones, kuriems labai blogai. Pavyzdžiui, kai einu pasivaikščioti ryte ir sutinku alkoholikus, galvoju oi, kaip jiems blogai. Tačiau, kol žmogus pats nesikreipia, pagalbos, jam padėti yra beveik neįmanoma“, – sakė pašnekovas.
Laidoje paklaustas, kaip mano, iš kur atsirado tokia priklausomybė, jis teigė, kad tiksliai pasakyti negalintis, girdėjęs, jog ją lemia genai, aplinkybės, negalėjimas spręsti problemų.
„Nėra vieno aspekto. Sunku išsiaiškinti ar alkoholis geriamas dėl depresijos, ar depresija nuo alkoholio atsiranda. Iš pradžių, pamenu, man alus buvo kaip smagus gurkšnojimas, paskui darbas, galvodavau, kur gauti jo ryte.
Mano atveju tai buvo nevaldoma. Jei gyveni nuo penktadienio iki penktadienio, geri alų ir galvoji, kad gyveni, riekia tiesiog nustoti tai daryti. Yra daug žmonių, kurie gali padėti“, – savo patirtimi dalijosi A. Sakalauskas.
Tiesa, vienas aktoriaus gerbėjų pastebėjo, kad jei ne priklausomybė, turbūt jis nebūtų sutikęs savo dabartinės žmonos G. Laubner. Vis dėlto, panašu, kad aktorius šia tema nebuvo pasiryžęs atvirauti.
„Susipažinome ligoninėje. Ką ten pasakoti, atmerkiau akis, žiūriu stovi gražuolė, įsimylėjau. Mačiau ją pirmą kartą. Įvyko kaip įvyko“, – trumpai atsakė A. Sakalauskas.
Aktorius Arūnas Sakalauskas – apie ambicingą svajonę, pasveikimą nuo priklausomybės alkoholiui ir lemtingą pažintį su žmona Gabija
Jis pridūrė, kad pamatęs G. Laubner iš karto paklausė, ar ji vedusi.
„Pamenu, pasvajojau, paskui nukritau nuo meilės skardžio. Meilė yra kaip lengvas išprotėjimas, todėl nelabai gerai ir prisimenu, kaip tai nutiko. Ir dabar neadekvačiai į tai reaguoju.
Labai sunku kalbėti apie tai, kaip papasakoti apie laimę, kas tai yra, kai jauti pilnatvę ir viskas tvarkoje? Abu buvome santykių iniciatoriai, bet nenoriu pasakoti kitų žmonių istorijų“, – sakė A. Sakalauskas.
Vis dėlto žinomas aktorius sutiko pasidalinti, kaip savo mylimajai pasipiršo. Jis teigė tai padaręs per spektaklį „Miegantys“.
„Turėjau nupirkęs žiedelį, bet laikas bėgo, pagalvojau, kad dabar yra gera proga, prie žmonių padaryti siurprizą. Įspėjau kolegas. Po spektaklio ji atnešė man gėlų, aš nepaleidau jos nuo scenos, tada pakėliau ranką, kad įjungtų mikrofoną, kai įjungė, aš pasipiršau.
Kai tai padariau, užmoviau žiedelį, ji nueidinėjo, o publika pradėjo ploti. Suveikė mano arklio instinktai, aš pasisukau ir nusilenkiau“, – juokėsi prisimindamas A. Sakalauskas.
Tiesa, paklaustas, kodėl anksčiau šiltus jausmus puoselėjęs aktorei Jolantai Dapkūnaitei, su ja nesusituokė, A. Sakalauskas sakė, kad šio klausimo reikėtų klausti ne jo.
Vis dėlto panašu, kad dabar aktorius džiaugiasi nauja meile ir šeimyniniu gyvenimu, sako net pasvajojantis apie vaikus, o 18-kos metų amžiaus skirtumas tarp judviejų su G. Laubner visai netrukdo.
„Minusų nėra. Man visą laiką vyrai su jaunesnėmis moterimis atrodydavo keisti, arba žiūri į jaunas moteris ir galvoji, kodėl. Bet niekada nesakyk niekada, nes bumerangas parlėks atgal“, – juokėsi aktorius.
Rašyti komentarą