Aktorius Šarūnas Banevičius – apie priklausomybę nuo alkoholio, mintis apie savižudybę ir dėkingumą žmonai

Laidoje „Nepatogūs klausimai“ jis atvirai prakalbo apie sveikatos problemas, su kuriomis susidūrus vis tiek nepavyko atsisakyti svaigiųjų gėrimų, mintis apie pasitraukimą iš gyvenimo ir tai, kas privertė sustoti bei susimąstyti.

Dabar Š. Banevičius turi ateičiai didelių planų, susijusių ne tik su šeima, bet ir su grįžimu į sceną. Jau visai netrukus jo gerbėjai galės išvysti žinomo aktoriaus monospektaklį.

Kurį laiką žinomų serialų ir spektaklių aktorius Šarūnas Banevičius buvo dingęs iš viešumos, kaip pasakojo pats žinomas vyras – reikėjo skirti laiko sau, kad pavyktų išsigydyti priklausomybę nuo alkoholio ir vėl grįžti į gyvenimą.

Laidoje „Nepatogūs klausimai“ jis atvirai prakalbo apie sveikatos problemas, su kuriomis susidūrus vis tiek nepavyko atsisakyti svaigiųjų gėrimų, mintis apie pasitraukimą iš gyvenimo ir tai, kas privertė sustoti bei susimąstyti.

Dabar Š. Banevičius turi ateičiai didelių planų, susijusių ne tik su šeima, bet ir su grįžimu į sceną.

Jau visai netrukus jo gerbėjai galės išvysti žinomo aktoriaus monospektaklį.

Žinomas aktorius laidoje teigė nesijaučiantis žinomu žmogumi, juokavo, jog kaimuose jį atpažintų daugiau žmonių, tačiau Vilniuje niekas neskiria daug dėmesio.

„O jei rodo pirštais, vadinasi žmogus yra ne iš Vilniaus“, – juokėsi Š. Banevičius.

Pašnekovas teigė dažnai nedalijantis ir interviu, nes nesinori ilgai kalbėti su žmonėmis, jį pradeda kankinti nuovargis.

„Aš labai mėgstu galvoje gyventi, neišaugau iš to vaikystės amžiaus. Turėjau savo fantazijų pasaulį, man ten smagiau, o su žmonėmis aš tiesiog pavargstu.

Esu dramos žmogus, man patinka Deep Mindfuckiniai filmai, jie gali būti vienos lokacijos. <...> dažnai per filmus verkiu, esu baisiai jautrus“, – teigė Š. Banevičius.

Laidoje pastebėta, kad aktorius jau kurį laiką nebevaidina serialuose, paklaustas, kodėl atsisako tokio darbo, žinomas vyras pasakojo, kad nenori būti didelio cecho dalimi.

„Kai man paskambina, stafkę pasakau nesąmoningą. Privengiu.

Ta virtuvė nėra tokia labai jau smagi, cechas, o aš ne cecho žmogus, geriau pats tą cechą kursiu nei jame suksiuosi“, – kalbėjo Š. Banevičius.

Paklaustas, kodėl tuomet pasirinko tokią psichologiškai sudėtingą ir nepelningą profesiją jis teigė, kad prieš dešimt metų žinojo atsakymą, bet dabar jį su kiekvienais metais rasti vis sunkiau.

Anot Š. Banevičiaus, praėjo daug laiko nuo įstojimo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), per jį aktorius pradėjo analizuoti, kodėl rinkosi tokį savo kelią.

„Kai stojau, viskas buvo kitaip. Blogiau. Tas įdomus pereinamasis laikotarpis.

Dar buvo rusiška škola, Stanislavskis, kančia, telikas – blogis, reklamos – blogis, teatras – kančia, dulkės, bohema, bet jau mes buvome ta karta, kuriai telikas nebebuvo toks velnias.

Žiūrėjome atlaidžiau, supratome, kad teatras nėra tokia šventovė, kurioje verta užsidaryti, be to, mokėjome skaičiuoti. Žinojome, kiek uždirba telike ir teatre.

Manau, kad dabartinė karta moka labai gerai skaičiuoti, į teliką ir internetą žiūri labai atlaidžiai. Manau, kad yra kaifas, atsiranda ir jaunų dėstytojų, kurie dirba su jais.

Tik nenoriu pasakyti nieko bloga, pas mus taip pat buvo puikūs specialistai.

Gal durnai nuskambės, bet netikiu Dievu ar likimu. Aš tikiu aplinkybių jėga. Manau, kad aplinkybės gali taip suformuoti žmogų, kad neduok Dieve. Įdėk žmogų į kitas aplinkybes ir bus kitas asmuo. Aš tuo tikiu.

Mano aplinkybės tokios, neturėjau kitų variantų. Buvau sudėtingas, hiper hiper, dėmesio reikalaujantis vaikas.

Šiais laikais išrašytų kažkokį sutrikimą. Nesakau, kad esu nesveikas, bet buvau hiperaktyvus.

Mėgau naikinti, kažką blogo daryti, uždaryti tualete, siaubekus kurti, gąsdinti vaikus, sakiau, jog pas mane gyvena siaubas baubas, paruošiau visą siaubeką, padariau taip, kad vaikai apsikakotų vietoje.

Ateidavo paskui tėvai aiškintis pas mano tėvus“, – juokdamasis prisiminė aktorius.

Tiesa, jis teigė vaikystėje ne tik krėtęs išdaigas, bet rimtai domėjosi ir krepšiniu, todėl mama jį buvo užrašiusi į šios sporto šakos būrelį.

„Bet mano krepšinio karjera baigėsi labai greitai, nes neturėjau nei ūgio, nei metimo, nieko, tik didelį norą, dar nepadėjo ir mano hiperaktyvumas. Bandžiau žaisti tenisą, nepaėjo, stalo tenisą, nepaėjo.

Tuomet pasakė man, kad kažkoks teatras yra Kaune. Taigi, nuo vienuolikos metų vaidinu“, – pasakojo Š. Banevičius.

Aktorius pasakojo, kad pradėjo lankyti Vaikų ir jaunimo teatrą Kaune, kuriame dirbo vaikai nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų. Jie statė spektaklius, šventiniu laikotarpiu vaidindavo tris kartus per dieną.

Paaugliai gaudavo honorarus, lankydavosi ir įvairiuose užsienio miestuose.

„Tik tos gastrolės būdavo į Peterburgą. Dabar net negaliu žiūrėti, bet tuo metu tame pačiame Kryme buvome, Estijoje, Vokietijoje, labai daug apkeliavome.

Mokyklai iš teatro išrašydavo raštelį, kad dvi savaites joje nebūsime, nes atliksime pareigą profesionaliame Vaikų ir jaunimo teatre. Mano pirmas vaidmuo buvo Citrono, vėliau Čipolino.

Toks blogietis, piktas. Iš manęs buvo padarę Hitlerį, tokius ūsiukus priklijavo, keistą humoro jausmą turėjo režisieriai. Vėliau vaidinau Mažylį“, – prisiminė Š. Banevičius.

Aktorius teigė nepamenantis, kiek uždirbo teatre, tačiau pirmuosius pinigus – dvidešimt litų, jis gavo nešiodamas arbūzus.

„Kauno „Bazėje“ stovėdavo daug vyrų, jie mėtydavo arbūzus. Turėjau juos ir aš pagauti ir mesti kitam, perduoti.

Smagiausia, kad duodavo dvidešimt litų, be to buvo galima pasiimti kiek tik nori arbūzų. Pasiimdavau vieną, nes mašinos neturėjau.

Už pirmus uždirbtus pinigus nusipirkau „Naktinių personų“ kompaktą.

Pamenu, buvo du diskai, siaubinga aranžuotė. Jie tada perdarė dainas, padarė visas elektronines, Siaubingas albumas“, – atvirai teigė Š. Banevičius.

Su Mantu Stonkumi bendrabutyje rengdavo vakarėlius

Vėliau aktorius įstojo mokytis Vilniuje, tris metus gyveno bendrabutyje kartu su Mantu Stonkumi.

Laidoje Š. Banevičius prisiminė, kad jiedu buvo nuostabūs bičiuliai, trys metai įsiminė visam gyvenimui, o jų kambarys tapo bene žinomiausiu.

„Stonkaus ir Banevičiaus kambarys, visą laiką ten kažkas vykdavo.

O kas vyko? Balius, kiekvieną dieną šventės. Kazino atsidarydavo, pokeris, visame barake nerūkoma, o pas mus rūkoma. Nieko prižiūrėtojos net nebesakė, o ką mums pasakysi?

Labai tvarkėmės, mūsų kambarys barake buvo vienas tvarkingiausių. Stonkus – velniškas pedantas, man buvo žiauriai sudėtinga su juo gyventi, nes esu priešingybė.

Jis versdavo tvarkytis kiekvieną dieną, todėl kiekvieną dieną turėdavome ir šeimyninius konfliktus dėl indų. Gyvenome tikrai ne konfliktiškai, bet Mantas – pedantas.

Nors aš turėjau pasitempti, mūsų kambarys atrodė nuostabiai“, – prisiminė Š. Banevičius.

Jis prisiminė, kad su M. Stonkumi buvo labai geri draugai, vienas kitam padėjo įstoti į LMTA, o pirmą kartą susipažino per stojamuosius egzaminus.

„Vėliau apie tai kalbėjome, sako Mantas: „Žiūriu, kažkoks Kauno marozas“, o Mantas buvo kaip kaimietis iš Žemaitijos.

Baltas švarkas, ilgi plaukai, juokingai atrodėme. Jis išsigandęs, ir aš išsigandęs.

Ten susirinko vilniečiai, kompanijos, kažkokios jų grupelės, o mes tokie du lopai. Vienas iš Žemaitijos, kitas iš Kauno.

Paskui supratome, kad po vieną niekaip, todėl vienas į kitą įsikabinome“, – prisiminė žinomas aktorius.

Priklausomybė nuo alkoholio

Netrukus Š. Banevičiaus gerbėjai galės jį išvysti vaidinantį savo kurtame monospektaklyje. Jis, anot žinomo aktoriaus, turėjo pasirodyti prieš kelis metus, tačiau tam tikri įvykiai lėmė tai, kad žiūrovams premjeros reikėjo kiek palaukti.

„Man šis spektaklis yra labai svarbus, bet tai truputį užstrigęs dalykas. Pačio spektaklio gyvenimas, jo parodymas...

Jis jau turėjo keliauti po Lietuvą, jį jau turėjo pamatyti daugybė žmonių, bet jis vis dar laukia savo šanso.

Aš prisimenu savo gyvenimą. Manau, kad taip ir turi būti. Jaučiu susiduriantis su kliūtimis, paskui ateina kažkoks etapas, kai viskas sekasi, vėliau vėl kliūtys. Nutiko taip, kad aš truputį sprogau“, – atvirai pasakojo Š. Banevičius.

Paklaustas, kas buvo nutikę, aktorius teigė, kad jautėsi psichologiškai pavargęs nuo per didelio noro visur būti reikalingu.

„Daug žmonių perdegė, deja, paskutiniai įvykiai rodo, iki kur gali nuvesti perdegimas.

Mirtys, savižudybės, aš nesakau, kad man taip buvo, bet vienu metu supratau, arba turiu nusinulinti ir pradėti viską konstruoti iš naujo, arba čia viskas subyrės ir velniai žino, kaip baigsis.

Savo gyvenimą konstravau tokiame chaose, galvojau, kad jis yra rokenrolas, kaifas. Viską dariau spontaniškai.

Mane vedė jausmas, bėgau paskui jį. Tuo metu jaučiau, kad taip elgiasi labai protingi žmonės, o kvailiai yra tie, kurie planuoja, dėlioja“, – teigė Š. Banevičius.

Aktorius pasakojo jautęs didelį norą visur sudalyvauti, todėl eidavo ten, kur tik kas nors kviesdavo.

Vaidino daugelyje serialų, lankydavosi renginiuose. Uždirbęs pinigų norėjo jų daugiau, tačiau pamiršo, jog yra žmogus, trapi asmenybė.

„Pradėjau nebekontroliuoti situacijos, savo gyvenimo, žmonių, darbų. Gyvenimas pradėjo mane kontroliuoti, apie poilsį išvis negalvojau.

Todėl pusei metų dingau. Dingau, dirbau su savimi. Gydžiausi mistines ligas, priklausomybę. Jaučiau, kad man tai trukdo.

Turėjau priklausomybę alkoholiui, bet ir šiaip nevengiu viską dėti į save. Kai sakau rokenrolas, turiu mintyse tikrą rokenrolą, kai mėnesį, du mėnesius neišsiblaivydavau.

Taip buvo, neturiu, ko slėpti“, – atvirai pasakojo laidos svečias.

Anot Š. Banevičiaus, kai žmogus tampa priklausomu, jis nebekontroliuoja situacijos, yra tarsi vedamas priklausomybės.

Anksčiau ar vėliau jis pasiekia dugną, tačiau aktorius pastebi, kad kiekvienas žmogus turi pats suprasti, kada tai nutinka.

„Nebūtina įsivaizduoti, kad mano dugnas yra prie konteinerio. Su žmona viskas buvo gerai, darbą turėjau, nieko nepragėriau.

Tačiau kartais užtenka moralinio dugno. Klausimų: „Ką aš čia darau? Kodėl aš tą darau?“, o kartais reikia dugno dugno.

Vieniems reikia pažaisti su mirtimi, kitiems pabūti ant praradimo savo mylimo žmogaus ribos.

O aš esu maksimalistas. Variau ant ribos. Mirtis, artimas žmogus, neturėjau kito pasirinkimo“, – pasakojo Š. Banevičius.

Priklausomybę pavyko išsigydyti

Aktorius prisiminė, kad vieno serialo filmavimo metu jam trūko skrandis, jis galvojo neišgyvensiąs, tačiau laimei, viskas baigėsi gerai.

„Tai buvo ženklas, kad rokenrolas turi pasibaigti. Bet aš buvau ne toks rokenrolistas. Kas įdomiausia, kad ne trūkstantys skrandžiai ar fiziniai negalavimai tave sustabdo.

Baisiausia, kad tavęs tai nestabdo. Jei sergi ta liga, esi mazochistas, tau patinka save kankinti, tu save tikrini.

Esu matęs ir tokių pavyzdžių, kai žmogus jau tiesiog negali to daryti, bet daro. Tai yra siaubas. Bet ne tai sustabdo.

Sustabdo arba artimas žmogus, kai supranti, kad viskas, arba pats sau turi pasakyti. Yra labai klaidinga galvoti, kad kažkas kitas tau padės, ypač tada, kai nekontroliuoji situacijos, pradedi kaltinti aplinką, sakai: „Padėk man“, o žmonėms nerūpi.

Tu visą laiką būsi vienas. Nereikia to pamiršti.

Mes galvojame, kad esame priklausomi nuo žmonių, bet pamirštame, kaip viskas prasidėjo ir pasibaigs.

Po vieną prasideda, po vieną pasibaigia“, – toliau kalbėjo Š. Banevičius.

Tuomet aktorius pasakojo supratęs, kad reikia gydytis, tačiau buvo labai sunku. Anot žinomo vyro, problema yra tai, kad nėra tinkamai paruoštų psichoterapeutų. Sprendžiamos įprastos problemos, bet Š. Banevičius pastebi, kad gausu ir nepaprastų žmonių bėdų.

„Mes neturime tokios psichoterapijos kaip Amerikoje, Skandinavijoje. Aš išbandžiau daug ką, su manimi sunku, nes esu neva visažinis, mėgstu diskutuoti.

Nesu tas, kuris klauso ir užsirašinėja, aš diskutuoju, kaip vaikas.

Patekau į ypatingą vietą, apie kurią negaliu kalbėti, nes tai yra anoniminis susitarimas, bet tai – puiki vieta. Joje žmogus atsisako telefonų.

Siaubingai sudėtinga, aš negalvojau, kad turiu tokią priklausomybę nuo telefono.

Net fiziškai tokios vadinamos lomkės prasideda, nežinai, kur save padėti, negali niekam paskambinti, esi visiškai izoliacijoje. Turi rutiną, ko aš gyvenime nesu turėjęs.

Tai man buvo didžiausia mokykla. Keliesi tam tikrą valandą, sportuoji, pusryčiauji, klojiesi lovą, tvarkaisi kambarį, kaip su Stonkumi beveik“, – juokėsi Š. Banevičius ir pridūrė, kad gydydamasis nuo priklausomybės atrado pomėgį bitininkystei.

Laidos svečias pasakojo pastebėjęs, kad vietoje, kurioje jis gydėsi, susirinkdavo labai daug skirtingų žmonių. Priklausomybes bandėsi gydytis ir kopriklausomi žmonės.

„Tai yra žmonės, kurie būna šalia priklausomo asmens – žmona, vyras arba tėvai. Apie tai mes išvis mažai šnekame.

Mes šnekame apie tą, kuris spendžia savo problemas, o tas, kuris šalia, jam kyla dar didesnės problemos, o tai išgydyti žymiai sunkiau nei nustoti gerti.

Kopriklausomas žmogus sugeria viską, jam reikia pagalbos“, – teigė aktorius.

Anot Š. Banevičiaus, žmogus, turintis priklausomybę yra priklausomas ir nuo chaoso, turi elgesio sutrikimų.

Jis pamiršta paprastą kasdienę rutiną, pavyzdžiui, pasikloti lovą.

„Paskui galvoji, kodėl mano bloga diena. Nes lovos nepasiklojai, dėl to tau betvarkė galvoje. Tokie paprasti dalykai.

Toje vietoje prisimeni, ką tau duoda darbas, fizinis veiksmas, būvimas gamtoje.

Aprašinėji savo jausmus, ko mes kiekvieną dieną nedarome. Nereikia sirgti priklausomybe, kiekvienas žmogus, pavyzdžiui, prieš miegą, galėtų vieną sakinuką parašyti, o kitą rytą jį paskaityti.

Tuomet nekiltų klausimų, kodėl šiandien toks nepatenkintas, kodėl susipyko su savo žmogumi, kodėl taip blogai pasielgė.

Mane sudomino žmogaus analizė.

Kas yra priklausomybė, kodėl vienus ištinka, kodėl vienas gali vieną alaus išgerti, o kitas negali, kodėl nėra vaistų, kodėl yra kažkokios nesąmonės kaip anoniminiai susitikimai“, – toliau pasakojo aktorius.

Jis teigė negalintis lankytis priklausomybę turinčių žmonių anoniminiuose susitikimuose, nes, anot Š. Banevičiaus, vėliau tie asmenys vis tiek vienas apie kitą kalba.

„Tai yra nesąmonė. Visi apsimetinėja, kad anonimiškai, bet aš žinau, jog jie grįžta pas savo žmonas ir sako, kad Banevičius baisiai geria“, – teigė laidos svečias.

Susidomėjęs priklausomybių tema aktorius pasakojo pradėjęs analizuoti, kas vyksta su žmogumi, ką daryti, kad taip nenutiktų.

Pasakodamas apie alkoholizmą Š. Banevičius prisiminė ir mirusį Vytautą Šapranauską, teigė, kad dalį jo asmenybės žiūrovai galės išvysti ir netrukus pasirodysiančiame aktoriaus monospektaklyje.

„Šapras buvo mano kaimynas, tą dieną, kai jis mirė, turėjome spektaklį.

Pamenu, su kolegomis stovėjome, rūkėme, bandėme suvokti, kas įvyko. Ir savo spektaklyje neduodu jokių atsakymų, nes jų nežinau, bet bandau iškelti klausimus teatriniu būdu, per juodą humorą.

Spektaklyje yra ir Šapranausko, ir manęs, daug žmonių, kurie dėl to išėjo.

Nebuvau gerai pažįstamas su Šapru, bet buvo didelė garbė keletą kartų būti su juo scenoje, vienoje grimerinėje, važiavau vienu autobusu, netgi keletą žodžių persimetėme. Jis man, jaunam žmogui, buvo Dievas.

Kol kas dar neužgimė kito tokio aktoriaus. Aš labai daug iš jo mokiausi, kopijavau judesius“, – teigė Š. Banevičius.

Išsigydęs priklausomybę Š. Banevičius pasakojo tapęs atlaidesniu, bet suprato, kad prieš porą metų dar buvęs reikalingu, teigęs, kad nieko nespėja, perdegė, vėliau suprato, kaip baisu neturėti nuo ko perdegti.

„Tas pusmetis parodė, kas yra kas, kas yra draugai. <...> aš toks dramatikas, bet viduje nerimavau, iš daugybės prodiuserių, kuriems buvau reikalingas, paskambino tik du.

Paklausė, kaip gyvenu, pasakė, kad mane palaiko“, – pasakojo Š. Banevičius.

Sėkmingu aktoriumi savęs nelaiko

Paklaustas, ar save laiko sėkmingu savo srities profesionalu, žinomas vyras pasakojo manantis, kad yra neblogas aktorius, tačiau nepasakytų, jog sėkmingas.

„Dabar uždirbu pinigus ne iš aktorystės, o iš rašymo, režisūros. Esu užkadrinis darbininkas. <...> Žinoma, kiekvienas išgyvename dramą, kad esame nereikalingi.

Mes, vyrai, žiūrime, kiek uždirbame, kas kokį namą turi, kas kokią mašiną vairuoja, tai natūralu, mes žaidžiame pagal tas taisykles.

Barake su Mantu neturėjome babkių, chaltūrinome už penkiasdešimt litų. Pamenu, Stonkus „Audi“ nusipirko.

Sakau: „Iš kur čia?, jis atsakė: „Svarbiausia, kad žmonės žinotų lygį, aš stafkę dabar pasikelsiu“.

O aš nesu iš tų žmonių, kurie moka save parduoti ir turiu atsakymą, kodėl. Esu ne itin patogus bičas tiek režisieriams, tiek prodiuseriams. Turiu savo nuomonę, savo matymą, kažkokius pageidavimus.

Nepakenčiu chaltūros, nesuprantu, ką reiškia „pusė kojos“, – teigė aktorius.

Laidos žiūrovai klausė, kas nulemia aktoriaus sėkmę. Š. Banevičius teigė manantis, kad tai – aplinkybės, kuriomis jis tiki.

„Manau, kad kiekvieno žmogaus laikas ateina, galbūt ne mano kelias yra būti žinomu aktoriumi. Galbūt mano kelias ne tas.

Suprantu, kad man niekas nieko nepaduos, suprantu, kad galiu laukti visą gyvenimą to režisieriaus, kuris mane atskleis ar kažkokio vaidmens, bet dabar yra nuostabūs laikai, tu gali viską pats pasidaryti.

Dabar jaučiu didelį pasitikėjimą, padariau spektaklį.

Negalvojau, kad galiu tai padaryti, todėl labai džiaugiuosi“, – teigė Š. Banevičius.

Už gyvybę dėkingas žmonai

Laidoje aktorius sulaukė ir klausimų, susijusių su šeima, žmona Egle Kačiulyte-Banevičiene. Aktorius atvirai prisipažino, kad buvo svarstyta apie skyrybas.

„Esu labai laimingas žmogus, kad turiu Eglę. Taip, ji buvo davusi ultimatumą dėl skyrybų, bet manau, kad per vėlai.

Tiesa, negali kaltinti. Aplinka irgi nemoka reaguoti. Aš kartais stebiu žmones, matau, kad bičas turi problemą, jis visą laiką yra išgėręs, ateina toks į darbą, bet tu nežinai, kaip elgtis tokioje situacijoje.

Neprieisi, nepradėsi aiškinti. Koks tavo reikalas. Iš kitos pusės, galvoju, galėjo kažkas ateiti ir pasakyti Šarai, eik namo, bet mes esame per daug tolerantiški“, – teigė Š. Banevičius.

Šarūnas Banevičius su dama

Jis sakė, kad norėtų padėkoti žmonai už gyvybę, jei ne ji, Š. Banevičiaus teigė, kad galėjo būti visko.

„Tai žmogus, kuris niekada neleido sau pagalvoti apie save. Aš, būdama moteris, savęs paklausčiau: „O ką aš čia darau su juo?“, jauna, graži moteris, bet ji sau to neleido. Man ji šventa.

Manau, kad neužteks gyvenimo tą dėkingumą išreikšti.

Esu nedėkingas šiknius, mažai būnu dėkingas žmonėms, bet to mokausi.

Eglė yra svetimas žmogus, aplinkybės mus suvedė, dabar mes esame vyras ir žmona, bet tai yra svetimas žmogus, nei tavo kraujas, niekas. Ir tas svetimas žmogus aukoja save.

Aš nežinau, čia turbūt meilė“, – kalbėjo aktorius.

Jis taip pat pridūrė, kad su žmona svarsto ir apie vaikus, norėtų jų ir jaučia tam didžiulį poreikį.

„Manau, kad ne veltui tiek rašau vaikams. Kuriu ir laidą jiems, manau, mane apšildo, jie ateis.

Mes tiesiog laukiame gandrų“, – šypsojosi pašnekovas.