Alen Chicco: matau, kad turime labai kvailą žmogų prie mūsų šalies vairo

Artistas papasakojo apie tai, kaip jo veiklą priėmė tėtis, kurį pats Alen Chicco įvardija kaip homofobą, ir pasidalijo savo mintimis apie LBGTQA+ bendruomenę.

– Išpopuliarėjai muzikiniame projekte „X faktorius“, kur ne tik dainavai, bet ir sujungei madą, teatrą bei šokį. Buvai vienas pirmųjų, kuris pradėjo skleisti „Drag“ kultūrą Lietuvoje. Kada ir kaip pats susidomėjai šia kultūra?

– „Drag“ tapau atsitiktinai 2013 m., kai vienam vakarėliui buvau užsakytas kaip aktorius. Tada dar net nežinojau, kas tai per kultūra. Man ten labai pasisekė viskas, nors iki tol nieko panašaus nebuvau daręs.

Tada po truputį pradėjau domėtis tuo, bet kadangi studijavau Vilniaus kolegijoje muzikinį teatrą, tai nebuvo daug laiko. Studijų metu gaudavau įvairių vaidmenų, kartais net androgeniškų.

Po studijų pradėjau daugiau žaisti su makiažu, vėliau susižavėjau „Club kid“ kultūra, o ten vyrauja dar daugiau makiažo ir mados. Kadangi tai yra „Drag“ atšaka, vėl pradėjau labiau domėtis šia kultūra.

– Mūsų visuomenė yra gana konservatyvi kalbant apie vyrų potraukį avėti aukštakulnius, vilkėti moteriškus drabužius. Kaip tokią žinią priėmė tavo aplinka?

– Žmonės priima gerai, palaiko, bet jie juk nesako, ypač lietuviai, mums patinka ar nepatinka. Viduje galbūt jie nekenčia tokių žmonių, nes lietuviai nėra ispanai, kurie viską tiesiai šviesiai pasako į akis.

Manau, kad tarp mano pažįstamų ir draugų yra tų, kuriems nepatinka, bet jie niekada man to nepasakys, nes toks lietuvių būdas.

Aš negyvenu su savo tėvais, tai nežinau, kaip jie reagavo. Tėtis galbūt nelabai gerai, nes jis yra toks truputį homofobas, net ne truputį. Vėliau jis pradėjo mane palaikyti, nes jam tai susisiejo su artisto gyvenimu.

O artistas turi daryti viską. Manau, jis taip pradėjo mąstyti, kad save apsaugotų ir negalvotų, jog tai gėjų kultūra. Vėliau man pradėjo siųsti „Drag“ artistų pasirodymus.

– Kaip manai, ko trūksta mūsų visuomenei, kad ji taptų liberalesnė LBGTQA+ klausimu?

– Labiausiai trūksta švietimo mokyklose ir universitetuose, nes jauni žmonės nieko apie tai nežino. Žinoma, yra informacijos internete, bet juk niekas neis specialiai ir neskaitys.

– Kaip turėtų atrodyti toks švietimas?

– Vietoje tokių nesąmoningų pamokų kaip klasės valandėlė galėtų įvesti lytinį švietimą. Aš pats sutikčiau atvykti į tokias pamokas.

Tai lygiai tas pats, kai mokykloje nemoko, kaip dirbti su individualia veikla, o tai juk svarbiausias dalykas menininkams. Jei pakeistų švietimo programas mokyklose, tai daug daugiau jaunų žmonių išeitų laimingesni iš jos.

– Viešai prisipažinti, jog tave traukia vyrai, neslėpti, kad mėgsti persirenginėti moterimi, reikia turėti išties daug drąsos. Kas tave įkvepia tokiems poelgiams?

– Man nelabai patinka kalbėti šia tema, nes nemanau, kad turiu kažkam kažką įrodinėti ir sakyti žodžiais, nes man niekas nieko irgi nesako. Viską atiduodu savo dainose ir pasirodymuose. Manau, tai didesnis pareiškimas nei paprasta kalba.

Visos eitynės už LBGTQA+ kultūrą yra labai reikalingos. Žmonės galvoja, kad eitynės yra tai, kur žmonės eina pikti. Atvirkščiai, tai šventimas tokio, koks tu gimei.

Prieš LBGTQA+ kultūros žmogų daug nusistačiusių žmonių yra visame pasaulyje, tik pas mus, Lietuvoje, sunkiau, nes neturime tų pačių teisių kaip „straight“ žmonės. Tu nesi lygus, o visi žmonės turėtų būti lygūs.

– Pamenu skandalą, kai tau teko susidurti su smurtu dėl to, jog po koncerto buvai su peruku ir makiažu. Ar dažnai nutinka taip, kad žmonės tave įžeidinėja viešoje vietoje?

– Nedažnai, dažniau aš juos įžeidinėju. Ne įžeidinėju, o juokiuosi iš tokių žmonių, kurie nelinkę gyvenime keisti nuomonės. Socialiniuose tinkluose sulaukiu daugiau palaikymo.

Būna, kad kažkas išdrįsta parašyti man blogą žinutę, bet aš niekada neatrašau, ištrinu. Įžeidinėjimai būna tik iš vyrų pusės.

– 2019 m. pirmąkart Vilniuje surengei „Drag show“ festivalį. Ar po to pajutai didesnį susidomėjimą šia kultūra?

– Tai buvo „Drag“ kultūros pradžia Lietuvoje. O viskas vėliau išsivystė į kasmėnesinius pasirodymus „Balaganza“, „Soho“ klube. Dabar kurį laiką nebus šio pasirodymo, nes visi ruošiasi eitynėms, visi turi labai daug darbo, nes per eitynes bus daug atskirų renginių.

– Lietuvoje nestinga žmonių, norinčių dalyvauti tokiuose renginiuose?

– Žiūrovų tikrai nestinga, bet šio meno artistų stinga. Visi labai žali, niekas neturi sceninės patirties ir jie net neturi kur daugiau pasirodyti. Mes esame dar labai konservatyvi šalis, stinga žmonių, kurie palaikytų šią kultūrą, kviestų pas save į barus ir renginius.

– Mokeisi katalikiškoje mokykloje ir, kaip pats sakei, turėdavai meluoti, kas tau patinka, negalėdavai laisvai kalbėti. Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai išlaisvinai save iš aplinkos sukurtų rėmų?

– Manau, kad jis vis dar keičiasi, nes tai nėra vienos dienos dalykas, kad vakar negalėjau, o šiandien galiu. Tai vyksta metais, galbūt net dešimtmečiais. Aš esu kelyje ir dar turiu kur laisvėti.

Kai išvykau į Londoną, pamačiau, kaip žmonės gali gyventi laisvai, visiškai nekreipdami dėmesio į kitų žmonių nuomonę. Sugrįžus į Lietuvą, man buvo šokas, kai supratau, kad mes gyvename pagal kitų žmonių priimtas taisykles.

– Pagrindinis tavo gyvenimo tikslas – būti laimingam. Tačiau ne kartą minėjai, jog norėtum išplaukti į plačiuosius vandenis ir ten kurti. O ko trūksta, kad pilnatvę pajaustum čia – Lietuvoje?

– Daugiakultūrėje visuomenėje, kurioje daug įvairių pasirinkimų, aš jaučiu, kad galėčiau daugiau padaryti ir labiau išsiskleisti kaip gėlė. O Lietuvoje tu, nori nenori, eini ir atsimuši į sieną.

Nekalbu tik apie orientaciją, bet ir apie menininkų rėmimą, darbo užsakymus. Esame maža rinka, nesuinteresuota į jauną žmogų, o suinteresuota tik į senus. Šalis negali pasikeisti per vieno žmogaus gyvenimą, tai kam man eikvoti savo.

– Kaip vertini, kad mūsų šalies prezidentas viešai pasako, jog yra tik už tradicinę šeimą?

– Nevertinu, matau, kad turime labai kvailą žmogų prie mūsų šalies vairo.