Andamanų ir Nikobarų salas aplankęs lietuvis: „Tai - narų rojus“

„Andamanų ir Nikobarų salas rekomenduoju aplankyti tiems, kam patinka tai, kas nesubjaurota globalizacijos. Man labai patiko“, - sako iš Klaipėdos kilęs Saulius Mickus. Šias salas jis aplankė viešėdamas Indijoje.

„Andamanų ir Nikobarų salos - tai ne ta Indija. Tai kiek stebina, tačiau iš kitos pusės suteikia kitokią įvairovę. Andamanų ir Nikobarų salyną sudaro apie 200 salų. Dalis salų priklauso Mianmarui. Sala, kurioje apsistojome, vadinasi Havelock. Gyvenimas, lyginant su žemynine dalimi, visiškai sustojęs: jokių kamščių, grūsčių, skubėjimo. Moterų apranga šioms saloms suteikia spalvų“, - pasakoja S. Mickus.

Jo žiniomis, visose salose gyvena tik apie 350 tūkst. gyventojų, kas Indijos masteliais yra visiškas niekas. Visus metus salose temperatūra vienoda: naktį +24, dieną +30. Vandenyno vandens temperatūra siekia +27. Pakrantes supa mangrovės, augalai ir medžiai, prisitaikę prie sūraus vandenyno vandens.

„Jau buvau pasiilgęs to tropikų jausmo, kai užtenka tik šortų ir marškinėlių, nesvarbu, koks paros metas“, - šypsodamasis prisimena S. Mickus.

Pasak jo, žmonės šiose salose gyvena jau labai seniai, tačiau ilgą laiką buvo izoliuoti, tad susikūrė savitą, labai paprastą kultūrą. Pasaulyje pagerėjus susisiekimui ir atsiradus turizmui (XIX a.) atvyko pirmieji vakariečiai ir įnešė savų pertvarkų. Todėl anglų kalbą išgirsi dažniau nei vietinę (kalbant ir apie vietinius). Tačiau vis viena salos išlieka gana retai lankomos, nes jokie prekybos keliai pro čia neina.

„Per 90 proc. turistų - indai. Baltasis vos vienas kitas“, - įžvalgomis dalijosi lietuvis.

Į trečdalį salų patekimas uždraustas. Ten gyvenančios Sentimelų gentys neprisileidžia žmonių iš aplinkinio pasaulio.

Jau buvau pasiilgęs to tropikų jausmo, kai užtenka tik šortų ir marškinėlių, nesvarbu, koks paros metas.

„Prieš 10 metų perspėjimų nepaisęs amerikietis ten nuplaukė ir buvo užmėtytas strėlėmis. Ar buvo suvalgytas, nežinau“, - pasakojo S. Mickus.

Pasak jo, paplūdimių kultūra Andamanuose visai kitokia nei pas mus. Ten niekas neguli ant smėlio ir nesidegina.

„Į paplūdimį ateinama tik pasifotografuoti ir išsimaudyti. Beje, didesnė dalis maudosi su drabužiais. Kaip suprantu, taip yra, nes jiems įrausti visai nereikia, jie ir taip rudi. Atvirkščiai, parduotuvėse mes perkame kremą įdegimui, o ten yra specialus kremas, kad oda atrodytų šviesesnė“, - pastebėjimais dalijosi lietuvis.

Jis sakė pastebėjęs, kad Indija turi visai kitus grožio standartus nei Vakarų pasaulis. Apkūnumas čia gerbiamas ir net demonstruojamas. Abiejų lyčių.

„Maistas šiose salose yra tai, dėl ko galima numirti. Kai kartą restorane pasakiau, kad taip skaniai gaminti turėtų būti nelegalu, padavėjas su šypsena atsakė: “Mes turime licenciją iš Dievo", - prisiminė keliautojas.

Beje, Adamanuose pramoninė žvejyba visiškai uždrausta siekiant, kad žuvys nugyventų visą savo gyvenimo ciklą.

„Tad vietiniai žvejai rytais į restoranus neša tik po kelias pagautas žuvis. Vakare jos būna patiekiamos“, - pasakojo S. Mickus.

Įdomu ir tai, kad Andamanų ir Nikobarų salose veisiasi 2 metrų skersmens didžiausi pasaulyje vėžliai, sveriantys iki 800 kg.

„Nardant teko matyti keletą, tiesa, mažesnius, daugiau kaip 1 m skersmens. Reikia matyti, kaip gracingai jie juda po vandeniu. Sakė, tiesa, nemačiau, kad ten gyvena ir didžiausi pasaulyje krabai, kurie palmėse skabo kokosus...“ - prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Pasak jo, vienoje iš salų - Barren - yra vienintelis visoje Azijoje veikiantis ugnikalnis.

„Ši sala - narų rojus. Ji yra gana toli nuo kitų salų ir patekimas ten gana komplikuotas. Tačiau ten patekti tikrai verta, nes atviro vandenyno srovės ten taip išskaidrina vandenį, kad 20 m gylyje matomumas siekia 20-40 metrų. Tiesiog po vandeniu susireguliuoji plūdrumą, įsitaisai lotoso poza ir besidairydamas leidiesi nešamas srovės. Jau nekalbant apie fantastinį vulkano suformuotą povandeninį reljefą: uolas, kanjonus, floros ir faunos įvairovę. Narai, būtinai įsitraukit šią vietą į savo sąrašą“, - rekomendavo lietuvis.

Nuostabą jam kėlė ir potvyniai bei atoslūgiai.

„Reikia matyti, kokiu greičiu pusę kilometro atsitraukia jūra. Ten, kur ryte buvo iki smakro, po pietų smėliu bėgioja krabai, o visi laivai guli ant pilvų“, - įspūdžiais dalijosi keliautojas.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder