Apie bičių gyvenimą: jos ne tik pasiima tik tiek, kiek jai augalas duoda, bet ir padeda jam

Pasak daugiau nei 30 metų bitininkavimo patirtį turinčio klaipėdiečio Leono, bitės ir žmogus Lietuvos teritorijoje atsirado beveik tuo pačiu metu.

- Apie žmogaus ir bičių santykius buvo rašoma dar XVI amžiaus Lietuvos statute, - teigia pokalbininkas, daugybę metų nuosekliai domėjęsis viskuo, kas susiję su šaiis vabzdžiais. 

- Jame buvo minimos elgesio su bitėmis taisyklės: ką reikia daryti miške radus bičių šeimą, kokios bausmės gresia, jei kėsintumeis pasiglemžti svetimą bičių šeimą (jų buveinės buvo žymimos kirviu įkertant žymę medyje)."

Bičiulystė yra ne tik draugystę reiškiantis žodis. Bičiulis yra tas žmogus, kuris tau padovanojo bičių arba kuriam pats jų dovanojai.

Šeima ir rasė

„Biologinis vienetas yra ne viena bitė, o bičių šeima. Žmogus, kaip biologinis vienetas, negali vienas tik daugintis, tačiau gyventi ir išgyventi - tikrai gali. 

O bitė viena pati nei gyventi, nei daugintis negali. Bitės dauginasi šeimomis.

Bičių šeimą sudaro bitė motinėlė, kuri vien tik deda kiaušinėlius, bitės darbininkės, kurių šeimoje būna nuo 20 iki 60 tūkstančių, ir tranai (patinai), kurių funkcija - apvaisinti jauną bičių motinėlę. 

Tranas, bitė darbininkė ar motinėlė atsiskyrusi, nuo šeimos, gali išgyventi vos kelias valandas. Todėl, kad viena bitė nesugeba išlaikyti reikalingos temperatūros.

Kita vertus, viena bitė nemoka maitintis. Bitės viena kitą maitina, ir būtent per maistą perduoda labai daug informacijos", - pasakoja Leonas.

Bičių šeima atsirado prieš 75 mln. metų, o medų nešė prieš 15 mln. metų. Tačiau bitė iš tiesų neturėtų būti vadinama medaus nešėja: ji ne neša, o gamina medų.

Bitės, kaip ir žmonės, yra skirstomos į rases. Lietuvoje gyvena pilkųjų bičių rasė. Dar yra Italijos, Kaukazo, kitos bičių rasės, paplitusios gimtosiose teritorijose. 

Antai Kaukazo pilkosios bitės kadaise gyveno olų plyšiuose, o mūsų, lietuviškųjų pilkųjų bičių, namai - medžių drevės. 

Kai kurios jų siekė net 3-4 metrus ilgio per medžio aukštį, ir buvo apie 30 cm skersmens. 

Dar ir šiandien Zervynų kaime galima pamatyti tokių bičių drevių, kurias vietiniai gyventojai vadina dravėmis. 

Nuo pat bitininkystės pradžios lietuviai ieškojo tokių drevių. Vasaros pabaigoje, iškirtę didesnę skylę medyje, jie išsiimdavo medų.

Keliaujantys aviliai

"Ilgainiui žmonėms nusibodo ne tik kovoti su meškomis, kurioms medus taip pat labai rūpėjo, bet ir toli vaikščioti medaus į mišką. 

Pirmieji bitininkai buvo sugalvoję būdą, kaip atbaidyti meškas. Ties dreve ant virvės jie pakabindavo kaladę, kuri tabaluodama trukdė įkišti leteną. 

Meška, nusikamavusi, galop nueidavo ieškoti kitos drevės.

XVII - XVIII amžiuje prasidėjo vadinamoji namų bitininkystė, kai žmogus, išsikirtęs drevę su bitėmis, pasistatė ją netoli savo sodybos. 

Na, o avilys buvo išrastas tik XIX amžiaus pabaigoje. Jo viduje buvo suformuoti rėmeliai - tam, kad bitės nepriklijuotų korių prie avilio sienelių. Iš tokių avilių buvo labai lengva išimti korius ir prižiūrėti bičių lizdą.

Šiandien bitininkas gali prižiūrėti iki 200 įprastų horizontalių avilių arba iki 1000 daugiaaukščių.

Šių dienų bitininkai, siekdami produktyvaus bičių darbo, turi netgi platformas ir vežioja avilius į tam tikras vietas, kuriose gausiai žydi augalai.

Bitės labai tiksliai prisimena, kur jos gyvena. Į avilio laką jos pataiko poros centimetrų tikslumu. Jei patrauksi avilį nors pusę metrų į šalį, bitės iškart pajus, kad tai yra ne ta vieta ir pradės skraidyti aplinkui ratais. 

Taip gali nuklysti ir į kitus avilius, o svetimų bičių avilio šeimininkės nėra linkusios priimti, na, išskyrus tas, kurios su savimi atsineša labai daug nektaro...

Tvarka nesikeičia milijonus metų

Daugelis žmonių mano, kad koriuose yra tik medus. "Jie klysta, - šypsosi bitininkas. - Koriuose bitės ir gyvena, ir veisiasi, ir deda kiaušinėlius, ir maitinasi.

Koriuose jos sudeda ir žiedadulkes, iš kurių pagamina bičių duonelę, ir pagaliau patį medų." 

Visa tai jos išdėsto pagal griežtai jų pačių nustatytą tvarką, kuri nesikeičia milijonus metų. Korio apačioje yra auginamos ir maitinamos jaunos bitelės, viršuje laikomas maistas.

Korys yra unikali pagal savo efektyvumą talpykla. Jis sveria tik apie 5 procentus į jį telpančio medaus svorio. Žmogus tokios efektyvios talpos dar nesukūrė.

Nuramina dūmais

Ne kartą yra tekę matyti bitininkus aplink avilį vaikštant su įrankiu, iš kurio virsta dūmai. Pasirodo, milijonus metų bičių atmintyje yra informacija, kad dūmų kvapas reiškia degantį mišką. 

"Vadinasi, reikia kuo greičiau susiburti avilyje, prisivalgyti kuo daugiau medaus, nes tuoj reikės ruoštis ilgai kelionei - išskristi iš avilio, - aiškina Leonas. 

- Taigi, kai bitininkas padūmija, bitės ima valgyti medų, o prisivalgiusios jos, kaip ir žmogus, tampa ramios." Anot bitininkystės žinovo, tai labai senas metodas.

Pavasarinis džiaugsmas

Anksti pavasarį, aukščiau pakilus saulei, bitės ima maitinti motinėlę bičių pieneliu, o pastaroji ima dėti kiaušinėlius. Tiesa, prieš tai jos apsiskraido.

"Bitės avilyje neturi tualeto, o kadangi bičių žiema trunka apie šešis mėnesius, visą tą laiką reikia taip taupiai maitintis, kad nereikėtų tuštintis. 

Tad jos visą žiemą ekskrementus kaupia savyje. 

O kai lauko temperatūra pakyla iki 12 laipsnių šilumos, džiaugsmingai išskrenda išsituštinti. Bitynas tuomet tiesiog gaudžia. 

Jei tuo metu netoli avilio paliktumėte automobilį, jis būtų visas nusėtas geltonomis dėmėmis."

Žiemos metu avilyje žiemoja apie 20 000 bičių, o vasaros pradžioje bičių šeima pagausėja iki 60 000. 

Vienoje bičių šeimoje vasaros metu būna apie 60 000 bičių darbininkių, keli šimtai tranų ir tik viena bitė motinėlė", - sako ponas Leonas.

Spiečius

Kai bičių šeima visiškai susiformuoja, jos yra linkusios spiesti: formuoti naują šeimą. Iš pradžių pasiuva specialų lopšelį, kuriame bitės ruošiasi auginti naują bitę motinėlę.

Jos paragina senąją bičių motinėlę padėti kiaušinėlius naujai motinėlei auginti. Na, o tą dieną, kai iš vikšrelio auginama motinėlė yra uždengiama lopšelyje tam, kad subręstų, paprastai išeina pirmasis spiečius.

Su spiečiumi išskrenda senoji motinėlė ir paskui save išsiveda 30-40 procentų visų avilio bičių. Pastarosios su savimi išsineša apie 2 kg medaus. 

Atsiskyręs spiečius pasikabina ant medžio ir ieško naujų namų - drevės ar avilio naujam šeimos gyvenimui. Senojoje vietoje lygiai po savaitės iš kiaušinėlio išsirita naujoji bitė motinėlė. Ir gyvenimas avilyje tęsiasi toliau."

Beje, išskridęs spiečius iškart pamiršta savo buvusių namų koordinates. Todėl bitininkas ramiai gali susemti spiečių ir padėti jį kur tinkamas. 

Spiečiaus bitės į senąjį avilį negrįžta, net jeigu apgyvendinamos visiškai šalia esančiame avilyje.

Nepakenčia konkurencijos

"Bičių motinėlė korio akutėje padeda kiaušinėlį. Po trijų dienų išsirita vikšrelis. Jis 3 dienas būna maitinamas bičių pieneliu.

 Tada, priklausomai nuo to kas iš to vikšrelio augs, bitės paskirsto kiekvienam vikšreliui specialų atskirą valgiaraštį. Jei bitės augina traną ar bitę darbininkę, po 3 dienų jos ima juos maitinti žiedadulkių (bičių duonelės) ir medaus mišiniu. 

Po 6 dienų vikšrelis korio akutėje uždengiamas ir 12 dienų virsta bite. Jei auginama bitė motinėlė - ji maitinama tik bičių pieneliu. 

Bitė darbininkė yra tokia pat bitutė kaip ir bitė motinėlė, tik lytiškai nesubrendusi. 

O bitė motinėlė, maitinama įvairiausių baltymų, mikroelementų ir fermentų turinčiu bičių pieneliu, užauginama lytiškai subrendusi ir beveik 4 kartus didesnė nei įprasta bitė. 

Jei taip nutinka, kad šeimoje užauga dvi motinėlės, kuri nors iš jų žūva dvikovoje. 

Motinėlės nepakenčia konkurencijos", - pasakoja bičių žinovas Leonas.