Ar klaipėdiečiai mėgsta pokštauti?

Lilija PETRAITIENĖ, miesto Tarybos narė

Išdaigos gyvenimo rutinoje - šarmingas dalykas. Vieną pokštą iš senų laikų atsiminsiu visą gyvenimą - paskelbė, kad Petraitienė palieka partiją ir eina auginti anūkų, ir dar nuotrauką, kur laikau juos ant rankų, pridėjo.

O apskritai gyvenime esu džiazo moteris, tik mane pareigos įrėmino, todėl džiazas liko laisvalaikiui. Jeigu manęs neribotų bažnyčia, politika, gal ir paslysčiau gyvenime.

Labai mėgstu vakarėlius. Kiekvienais metais vasario 8 d. surenku visus draugus ir darau „tusą“. Šiemet buvo karaokės vakarėlis, pernai - šokių vakaras. Vienais metais organizavau čigonų vakarą, Jonas Sąlyga atėjo tobulai apsirengęs čigonu, niekas jo nepažino.

Tikiu, kad juokas prailgina gyvenimą. Kai mane konkurentai apspjaudo, pasileidžiu gerą muziką arba susirandu gero humoro ir skaniai juokiuosi. Gyvenime nepalūžtu todėl, kad turiu sveiką humoro jausmą ir pasižiūriu iš šalies į save per jo prizmę.

Paskutinis mano nuotykis. Dabar vaikštau vakarais mokytis šokti. Pamaniau, vakaras, gatvėje nesaugu, pasiėmiau tik telefoną, keleivio kortelę ir turėjau 3 eurus kišenėje. Grįžtant, žiūriu, kortelė nepapildyta. Padaviau autobuso vairuotojui vieną eurą, jis man davė taloną be grąžos, aš, aišku, nepasižiūrėjau, koks jis. 

Bilietas kainuoja 1,5 euro, o, pasirodo, vairuotojas man davė taloną už 75 centus. Įlipa kontrolieriai ir mane sulaiko, kad važiuoju su ne visos kainos bilietu. Sako: jūs ką, nežinote, kad bilietas pabrango? Sakau: aš ir balsavau už tą pabrangimą, bet nemaniau, kad pati su tuo susidursiu.

Kadangi neturėjau paso, kontrolieriai nusivedė mane į savo autobusiuką. Bandžiau jiems paaiškinti, kad nesu gatvės valkata. Visa laimė, kad prisiminiau, jog, kai skridau į Maltą su anūke, turėjau nufotografuotą tapatybės kortelę, o jau buvom atvažiavę netoli policijos. Bent į policiją nenuvedė. Išsiprašiau, kad nepamestų manęs toje tamsioje gatvėje, grasinau, jeigu mane nužudys, jiems baigsis blogai. Tai jie mane parvežė į tą vietą, iš kur paėmė.

Dabar laukiu, kol ateis bauda. Mes, Tarybos nariai, padarėme lengvatą: jeigu vietoje žmogus prisipažįsta, bauda - tik 8,5 euro. Labai tikiuosi, kad man tiek tereikės mokėti.

Kaip Tarybos narei, buvo gera pamoka. Jeigu vairuotojas būtų davęs grąžą, gal būčiau supratusi, kad kažkas ne taip. Bet jis buvo tamsiaodis, nieko nesuprato. Manau, dar pasidomėsiu, kaip jie gauna licencijas dirbti tokį darbą.

Kai nuėjusi į bažnyčią linksmai papasakojau savo istoriją, visi - ir kunigėlis, ir mano bendruomenė - leipo juokais. Sakau, ir gudri višta uodegą išsiplikė.

Algirdas AUŠRA, verslininkas

Manęs Balandžio 1 d. jau labai seniai niekas neapgavo ir pats nieko neapgaudinėju, kažkaip išblėso ta tradicija bent jau mano aplinkoje. Jaunystėje pokštaudavome, bet nepiktai.

Gyvenimas ir taip labai margas, įvairus, sodrus. Aš nežiūriu siaubo filmų, nes įspūdžių užtenka realiame gyvenime. Nemanau, kad reikėtų dar kažką specialiai prisigalvoti.

Šiaip aš labai mėgstu humorą, pasijuokiu ir iš kitų, o svarbiausia, kad galiu pasijuokti ir iš savęs, pripažinti savo kaltes, klaidas. Tada viskas lengviau gyvenime. Problemos gimsta tada, kai tu negali pasijuokti iš savęs, atleisti sau. Visas mano gyvenimas yra kaip nuotykis (juokiasi).

Jokiu būdu nelaikau savęs labai rimtu žmogumi. Mano įsitikinimu, kuo rimtesnis žmogus, tuo jis kvailesnis. Dažniausiai už to rimtumo ir nepajudinamos sienos stovi sutrikimas, kvailumas, kažkokios baimės. Tada žmogus pasidaro labai rimtas, pasipūtęs, neprieinamas.

Abejoju, ar juokas prailgina žmogaus gyvenimą. Gali juoktis kiek nori, bet, jei papulsi po mašina, viskas pasibaigs (juokiasi), juokas tikrai nepadės. Bet tikiu, kad jis pralinksmina gyvenimą.

Dalia GRIKŠAITĖ, komunikacijos specialistė

Paauglystėje buvau apgauta. Augau nedideliame Vėžaičių miestelyje. Kino skelbimų lentoje buvo skelbimas, kad koncertuos kažkokia garsi muzikantų grupė, dabar jau neprisimenu kokia. Patikėjau tikrai, nueiti nenuėjau, bet atsimenu, kad su kažkuo labai ginčijausi, jog tikrai bus koncertas, negalėjau patikėti, kad tokiais dalykais gali būti juokaujama.

Pati kažkaip nebandau apgauti, nes dažniausiai užmirštu tą dieną. Matyt, esu ta laimingoji, kuri dienų neskaičiuoja. O paskui, kai jau pasimaunu ant kokio juokelio, sužinau, kokia tai diena.

Mes, laikraštininkai, esame įvairiai šmaikštavę. Prisimenu, koks kilo pasipiktinimas, kai buvo įdėta amžinatilsį Kęstučio Maskolaičio padaryta fotomontažinė nuotrauka, kad ant postamento Teatro aikštėje nebėra Anikės.

Pokštus mėgstu, bet piktų juokų, pikto sarkazmo - ne. Visiškai tikiu, kad juokas, gera nuotaika prailgina žmogaus gyvenimą. Jeigu žmogus šypsosi, jis yra pasipuošęs. Sakoma, kad negalima šypsotis labai intensyviai, nes prie akių gali atsirasti raukšlės. Man linksmo žmogaus raukšlės yra gražu.

Girdėjau, kaip viena verslininkė prieš renginį auklėjo savo padavėjas. Sako: šypsokitės, jeigu jūs šypsositės, žmonės nepastebės jūsų klaidų.

Vaidas KLUMBYS, klaipėdietis

Tetulė labai mėgdavo mane apmulkinti. Sako: žiūrėk, kalakutas ant stogo. Aš taip intensyviai stengdavausi tą kalakutą pamatyti ir kažkodėl buvo gėda, kad jo nematau.

Atrodo, šiokį tokį humoro jausmą turiu, bet man nepatinka apgaudinėti. Visiškai netoleruoju juodojo humoro, kai žmogus pasijunta kvailio vietoje.

Labai nemėgstu Balandžio 1-osios spaudoje visokių žinučių, pretenduojančių „išdurti“ skaitytoją. Tas humoras man neatrodo linksmas, jis primityvus.

Lietuviai mėgsta skųstis, raudoti. Raudojimas „nukrauna“ žmogaus psichiką. Norėdamas išsikrauti arba bėgi maratoną, arba eini į mišką vaikščioti, arba žliumbi už kampo.

Kad kam nors būtų blogai pasidarę gerai pasijuokus, nesu girdėjęs. Yra tokių žmonių, kurie labai ilgai ir labai stipriai juokiasi, o galiausiai pradeda verkti juoko sesijos gale. Manau, kad juokas kaip gera savijauta ir optimizmas, protingas, nepompastiškas pozityvizmas šiek tiek pailgina gyvenimą.

Nika PUTEIKIENĖ, muziejininkė

Apie 10 metų Lietuvos jūrų muziejus buvo vienas rimčiausių apgavikų visoje šalyje. Kai kurie mūsų melai atsidūrė vikipedijoje kaip rimti tekstai.

Buvome sukūrę detektyvą anodijos tema. Tarpukariu anodiją, savotišką alkoholio pakaitalą, kuris būdavo lašinamas ant cukraus, gabendavo kontrabandininkai. Vienais metais muziejus paskelbė, kad du muziejininkai, šviesaus atminimo Romaldas Adomavičius ir Dainius Elertas, buvo sugauti pasieniečių gabenantys anodiją su kurėnu iš Rusijos. 

Praėjo 10 metų. Vilniuje buvo svarstoma Dainiaus kandidatūra į kažkokią paveldo komisiją. Vienas iš vilniečių pareiškė: kolegos, mes tikrai negalime leisti, kad kontrabandininkas, apie kurį rašė ir laikraščiai, dalyvautų paveldo komisijos veikloje.

Buvome paskelbę informaciją, kad nuspręsta nukelti vidutinį žvejybos tralerį „Dubingiai“ į marias vienam reisui, kuris plukdys žmones į delfinariumą Suomijoje. 

Plaukiant bus keliaujama ir laiku, laive viskas bus kaip sovietmečiu: valgomi laivyno makaronai ir t. t. Norintieji plaukti žmonės registravosi. 

Po metų pamačiau vikipedijoje parašyta, kad „Dubingiai“ 2013 metais buvo nukelti į marias ir išplaukė į vienintelį reisą - į Suomiją.

Beje, vienas mano Balandžio 1-osios pokštas paskui atsidūrė Simono Gentvilo pasiūlyme. Buvome paskelbę, kad Klaipėdą su Jūrų muziejumi sujungsime ekologiniu funikulieriumi.