Ar žinote, kaip moterys viduramžiais eidavo į tualetą? Tai buvo pavojingiau, nei manote

Tuo metu moterys vilkėjo milžiniškus, daugiasluoksnius sijonus su karkasais. Pats procesas buvo gana paprastas: sijonas pakeliamas, pastatomas naktipuodis – ir tiek. Tačiau tikroji problema slypėjo ne tualeto naudojime, o pačiuose sijonuose.

Sijonų konstrukcijos buvo įspūdingo dydžio. Jų plotis galėjo siekti nuo 2–3 metrų, o kai kuriais atvejais – net iki 5 metrų. 

Yra duomenų, kad ekstremaliausi variantai siekė net apie 9 metrus – beveik kaip autobusas. Tokius apdarus nešioti buvo ne tik nepatogu, bet ir pavojinga.

Situaciją dar labiau komplikavo higienos sąlygos. 

Pavyzdžiui, Londone tuo metu nebuvo kanalizacijos sistemos – visos atliekos buvo pilamos tiesiai į gatves ar upes. Vaikščiodamos miestuose su plačiais sijonais, moterys nuolat rinko purvą, bakterijas ir parazitus. Tai dažnai sukeldavo ligas, infekcijas ir epidemijas.

Dar viena rimta problema – ugnis. Kadangi apšvietimui buvo naudojamos tik žvakės ir žibalinės lempos, platus, ilgas sijonas lengvai galėjo užsidegti. Manoma, kad tūkstančiai moterų žuvo būtent dėl to, jog jų drabužiai netikėtai įsiliepsnodavo.

Vėliau mada pasikeitė – atsirado siauri, prie kūno prigludę, vadinamieji „undinės“ tipo sijonai. 

Jie atrodė elegantiškai ir grakščiai, tačiau judėti juose buvo itin sunku: kojos buvo beveik „surakintos“, o vaikščiojimas – varginantis ir pavojingas.

Be to, kai kurių spalvų audiniuose, ypač žaliuose, buvo naudojamas arsenas. Ši medžiaga buvo labai toksiška, o ilgalaikis tokių drabužių nešiojimas sukeldavo galvos skausmus, odos pažeidimus, opas ir net rimtus apsinuodijimus.

Tik po Pirmojo pasaulinio karo visuomenė pradėjo suvokti, kad tokie sijonai yra ne elegancijos simbolis, o tikri pančiai. Moterys vis dažniau jų atsisakė, o būtent tuo laikotarpiu kelnės tapo realia ir populiaria alternatyva.

Tačiau ar žinojote, kad kelnės taip pat buvo laikomos pavojingomis – ir netgi labiau nei sijonai?

Kodėl kelnės buvo laikomos pavojingesnės nei sijonai?

Kai moterys pradėjo dėvėti kelnes, tai buvo ne tik mados, bet ir visuomenės normų laužymas. Pirmiausia pavojus buvo socialinis ir moralinis.

Ilgus šimtmečius kelnės buvo laikomos išskirtinai vyrišku drabužiu. Moteris su kelnėmis buvo suvokiama kaip maištininkė, grėsmė nusistovėjusiai tvarkai. Kai kuriose Europos šalyse ir JAV moterims buvo draudžiama viešumoje dėvėti kelnes, o už tai jos galėjo būti išjuokiamos, nubaustos ar net sulaikytos.

Tačiau buvo ir fizinis pavojus. Pirmosios moteriškos kelnės dažnai buvo siuvamos iš sunkių, standžių audinių, netinkamų kasdieniam judėjimui. Jos ribojo kraujotaką, spaudė klubus ir pilvą, o tai sukeldavo diskomfortą, skausmus ir net alpimus.

Dar viena problema – higiena. Iki modernių apatinių drabužių atsiradimo kelnės buvo dėvimos tiesiai ant kūno. Prastas vėdinimas ir drėgmė sudarė puikias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl padaugėjo infekcijų ir odos ligų.

Medicinos bendruomenė taip pat prisidėjo prie baimių. Kai kurie gydytojai teigė, kad kelnės gali pakenkti moterų vaisingumui, „perkaitinti“ vidaus organus ar net sutrikdyti menstruacinį ciklą. Nors šiandien tai skamba absurdiškai, tuo metu tokios idėjos buvo laikomos rimtomis.

Negalima pamiršti ir darbo aplinkos pavojaus. Pramonės revoliucijos metu kelnės galėjo įsivelti į mechanizmus, stakles ar ratus, todėl pasitaikydavo sunkių traumų. Tai dar labiau stiprino nuomonę, kad kelnės moterims yra „netinkamos ir pavojingos“.

Tik laikui bėgant, gerėjant audinių kokybei, medicinos žinioms ir keičiantis požiūriui į moters vaidmenį visuomenėje, tapo aišku, kad pavojingos buvo ne kelnės, o ribojančios taisyklės.

Ir būtent tada kelnės iš „grėsmės“ tapo laisvės, patogumo ir lygybės simboliu.

Parengta pagal YouTube vaizdo įrašą