Pasak jos, Armėnijoje be galo šilti ir svetingi žmonės, graži gamta ir daugybė senų bažnyčių, o sostinė Jerevanas - neįtikėtinai saugus miestas.
„Kažkodėl prieš atvykstant į Armėniją labai nejauku buvo dėl politinės situacijos. Iš vienos pusės, dėl karo su Ukraina - bijojau, kad ant kiekvieno kampo bus prieš Ukrainą nusiteikę žmonės, daug nedraugiškų vėliavų ir juostelių. Iš kitos pusės - žinojau, kad Armėnijoje vyksta nuolatiniai protestai prieš jų premjerą ir jo politiką Azerbaidžano (su kuriuo kariauja ilgus metus) atžvilgiu. Papildomo nerimo pridėjo dieną prieš skrydį (kelionė pirkta spontaniškai) perskaityta URM informacija apie tai, kur Armėnijoje nepatartina lankytis dėl galimo apšaudymo“, - socialiniuose tinkluose pasakojo Julija.
Tačiau, pasirodo, nerimauta visai be reikalo. Nors jai teko girdėti, kad dėl Ukrainoje vykstančio karo Armėnijoje yra įvairių nuomonių, tačiau pačiai neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris palaikytų Rusiją.
„Dauguma arba labai nusiteikę prieš karą ir labai prieš Putiną, arba lieka neutralūs ir nesidomi. Ir tą jų neutralumą galima suprasti, nes šalis pati kariauja daug metų ir vis yra užpuolama savo kaimynių, bet pasaulis nereaguoja į tai ir lieka neutralus, tad ir dalis armėnų nutarė tokie būti“, - svarstė Julija.
Prieš atvykdama į šalį, ji pasiklausinėjo vietinių, kokia situacija dėl protestų, ir esą visi iki vieno sakė - „mūsų protestai taikūs“.
„Į vieną tokį papuoliau. Ir tikrai - jokių riaušių, jokios betvarkės, žmonės tiesiog ramiai stovi sau. Policija kartkartėmis turi kažką daryti ir ką nors suimti, nes kaip būtų, jei protestuojančiųjų šimtai, o suimto - nė vieno. Beje, 100 taikių protestuotojų paprastai prižūri 200-300 policininkų“, - pasakojo lietuvė.
Pasak jos, apie policiją Armėnijoje apskritai atskira kalba. Julijai susidarė toks įspūdis, kad kas trečias armėnas yra policininkas.
„Policininkų miestuose begalės. Dauguma, aišku, kelių policininkai, nuo jų automobilių švyturėlių mirga visas miestas. Bet ne ką mažiau yra viešosios tvarkos prižiūrėtojų ir visokių kitokių pareigūnų“, - įspūdžiais dalijosi lietuvė.
Ją nustebino tai, kad, pasak vietinių, mieste galima vienai vaikščioti net vidury nakties. Esą daugiausia, kas gali nutikti - pakalbins. Pasak lietuvės, taip ir buvo.
„Neaišku, ar miestuose taip saugu, nes daug policininkų, ar atvirkščiai - jų daug ir jie neturi ką veikti, nes mieste mažai kriminalo. O veikti jie tikrai neturi ką! Pavyzdžiui, šviesoforais reguliuojamoje sankryžoje stovi keli policininkai ir dar papildomai reguliuoja eismą“, - stebėjosi keliautoja.
Kita vertus, kai ji pamatė, kaip armėnai vairuoja automobilius, jai pačiai nekilo noro nuomotis automobilį.
„Eismas sostinėje tikrai yra baisus. Tad vien dėl to tokį kiekį kelių policijos pareigūnų dar pateisinu, be jų būtų išvis prastai. Bet vis tiek nesuprantu, kam reikalingi kiti tvarkos sergėtojai... Žiūri “Youtube„ filmukus, geria ant suoliuko penkiese “macha latte„, nužiūrinėja panas... Buvo net prie manęs vienas priėjęs ir paklausė, ar nieko tokio, jei su manim pasivaikščios“, - stebėjosi lietuvė.
Juliją prajuokino ir tai, kaip Armėnijos miestuose veikia fontanai. Juos esą būtų galima pavadinti „linksmaisiais“, mat įsijungia bet kada ir aptaško visus praeivius.
„Būna, eini ir net nežinai, kad po tavimi šaligatvyje įrengtas fontanas, o jis ima ir įsijungia tuo metu“, - pasakojo Julija.
Armėnija garsi mineraliniu vandeniu. Ji jo turi labai daug. Lietuvė girdėjo, kad net iki 20 proc. visų pasaulio atsargų.
„Tiek pačiame Jerevane, tiek mažesniuose miestuose mineralinio vndens gali atsigerti tiesiog sustojęs - iš šaltinio. Žmonės beveik neperka vandens buteliukuose (namuose geria iš čiaupo, o mieste - iš šaltinių) O skonis... Skanesnio vandens dar nesu ragavusi! Taip pat turint tiek šaltinių labai lengva prižiūrėti augalus mieste, nors gegužės pabaigoje temperatūra jau perkopia per 30 laipsnių, bet miestas šviežiai žalias“, - pasakojo Julija.
Ji pastebėjo, kad miestuose gyvenimas paprastai pradeda virti tik vėlai vakare ir naktį, atslūgus karščiui.
Armėnijoje jai labai patiko tai, kad vaikai turi tikrąją vaikystę ir daug laiko praleidžia lauke.
„Nemačiau nė vieno su telefonu, visi laksto kieme, žaidžia su kamuoliu, pliuškenasi fontanuose“, - pasakojo Julija.
Ji juokavo, kad Armėnijoje patenki į žaidimą „pagauk Araratą“, mat kalnas kone nuolatos slepiasi po debesimis, smoge arba rūke.
"Padaryti tobulą Ararato nuotrauką labai sunku. Tiesa, slepiasi tik didysis Araratas, mažasis paprastai pasirodo visų gražumu.
Araratas - įžymiausias kalnas. Su juo susiję viskas. Brendis, mineralinis vanduo, alus, kavinė - viskas pavadinta Ararato garbei. Įdomiausia, kad Araratas yra net ne dabartinės Armėnijos teritorijoje, o gretimoje Turkijoje, bet nuo to armėnai nelaiko jo mažiau savu. Kaip jie patys sako - tai jų namai, į kuriuos negali patekti nes durys yra uždarytos. Turkijai tai tik eilinis kalnas, o armėnams - tai viskas. Kiekvieno armėno šeimoje esama istorijų, susijusių su Araratu, apie tai, kaip seneliams teko palikti prie jo esančius namus ir bėgti nuo karo", - pasakojo lietuvė.
Nors Armėnijoje ir egzistuoja fizinė siena su Turkija, bet kirsti jos negalima, kadangi Turkija (kaip ir Azerbaidžanas) su Armėnija neturi diplomatinių santykių, o tai reiškia, kad nėra sienos kirtimo taškų. Iš Armėnijos sausuma galima patekti tik į Sakartvelą arba Iraną.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą