Aurelija Urbonienė apie keliones, kurios prasideda ten, kur baigiasi turistiniai maršrutai

2026-08-08 07:23

Kol vieni keliones planuoja pagal populiariausių lankytinų vietų sąrašus, Aurelija Urbonienė renkasi visai kitą kryptį - ieško ne atvirukų vertų vaizdų, o tikrų žmonių, autentiškų istorijų ir patirčių, kurių neįmanoma nusipirkti jokioje kelionių agentūroje. Jau daugiau nei dešimtmetį ji savarankiškai planuoja maršrutus po pasaulį - nuo Tailando ir Kambodžos iki Filipinų, o naujausioje kelionėje per devynias dienas išnaršė Šri Lanką ir svajonių kryptimi laikytus Maldyvus.

Kodėl stereotipai apie egzotiškas šalis dažnai subliūkšta vos atvykus, kuo žavi kelionės be organizuotų grupių ir kodėl didžiausią įspūdį palieka ne įžymybės, o žmonės - apie tai kalbamės su Aurelija Urboniene.

Jūsų kelionės retai primena įprastas turistines atostogas. Kas jus labiau traukia - nežinomybė, nuotykis ar galimybė pamatyti tikrą vietos gyvenimą?

Visų pirma mane traukia pati kelionės kryptis. Vien jos pasirinkimas suteikia nenusakomą laisvės jausmą. Kiekviena nauja šalis - tai nežinomybė, kuri mane ne gąsdina, o žavi. Smalsu ne tik tai, ką pamatysiu, bet ir kaip ten nuvyksiu, kaip pasieksiu atokesnes vietas, kokius žmones sutiksiu.

Didžiausią įspūdį man palieka ne garsiausi lankytini objektai, o vietinių žmonių kasdienybė - jų gyvenimo būdas, tradicijos, papročiai. Būtent tokios patirtys leidžia pažinti tikrąjį šalies veidą.

Pastarosios šalys, kuriose lankėtės - Šri Lanka ir Maldyvai - daugeliui asocijuojasi su egzotika, tačiau jūs tikriausiai pamatėte visai kitokį jų veidą. Koks atradimas labiausiai nustebino ir sugriovė išankstinius stereotipus?

Jau seniai nebesivadovauju tipiškais turistų atsiliepimais. Dažnai žmogus aplanko vos kelias populiarias vietas, o grįžęs sako: „Ten nėra ką veikti.“ Man atrodo, kad šalį reikia ne aplankyti, o patirti.

Didžiausias Šri Lankos atradimas buvo pats keliavimas po salą. Daugelis sakė, kad savarankiškai keliauti sudėtinga, kad susitarus su vietiniais galima būti apgautam ar nusivilti. Prisipažinsiu, tokių abejonių turėjau ir aš.

Dar prieš išvykdama susitariau su vietiniu vairuotoju, kuris kartu su draugu mus lydėjo visas devynias dienas. Nuo pirmos iki paskutinės kelionės dienos jie ne tik laikėsi suplanuoto maršruto, bet ir tapo mūsų kelionės dalimi. Jų dėka pietavome vietinių užeigose, lankėmės paprastų žmonių namuose, geriau pažinome jų gyvenimą ir tradicijas.

Kai sesei kelionės metu nutiko nelaimė ir ji nukrito nuo laiptų, jie mus lydėjo į ligoninę, padėjo susikalbėti su medikais ir rūpinosi mumis nė neprašydami papildomo atlygio.

Po šios kelionės supratau, kad kartais didžiausi stereotipai gimsta iš baimės. Mano patirtis buvo visiškai priešinga - sutikome nuoširdžius, paslaugius ir rūpestingus žmones.

Maldyvai sugriovė kitą mano įsitikinimą. Visada maniau, kad tai vieta, skirta tik labai turtingiems žmonėms. Tačiau pradėjusi domėtis giliau supratau, kad tai daugiau mitas nei realybė.

Paaiškėjo, kad atostogauti Maldyvuose tikrai įmanoma ir už daugeliui prieinamą kainą - svarbiausia atsakingai pasirinkti salą, viešbutį ir iš anksto įvertinti, kiek kainuos bei kokiu būdu į ją pateksite. Būtent patekimas į salą dažnai sudaro nemažą kelionės biudžeto dalį, todėl šią informaciją verta išsiaiškinti dar planuojant kelionę.

Parašiusi viešbučiui laišką apie savo šeimos svajonę aplankyti Maldyvus, gavau daug palankesnį pasiūlymą, nei buvo viešai skelbiama.

Po intensyvaus keliavimo Šri Lankoje kelios ramybės dienos Maldyvuose tapo tobulu kontrastu. Supratau, kad svajonės dažnai yra arčiau, nei patys leidžiame sau patikėti.

Keliaujate savarankiškai. Ar buvo akimirkų, kai supratote, kad būtent kelionė be organizuotos grupės atvėrė duris į patirtis, kurių kitaip nebūtumėte išgyvenusi?

Savarankiškos kelionės mano gyvenime prasidėjo 2012 metais Rodo saloje. Tąkart dar keliavome su kelionių agentūra. Viešbutyje susipažinome su jauna pora, kuri papasakojo, kad skrydžius pirko savarankiškai, o viešbutį rezervavo internetu. Palyginę kainas supratome, kad už tą pačią kelionę mes sumokėjome beveik dvigubai daugiau.

Tą vakarą sau pažadėjau, kad kitą kelionę planuosiu pati.

Pirmiausia buvo Tenerifė ir La Gomera, o netrukus išdrįsome keliauti į Aziją - Tailandą ir Kambodžą. Tuo metu kelionių organizatoriai dažniausiai siūlydavo poilsį Patajoje, tačiau pasidomėjusi supratau, kad tikrasis Tailando grožis slypi visai kitur. Savarankiškai planuodami maršrutą galėjome keliauti ten, kur norėjome mes, o ne ten, kur veža turistiniai autobusai.

Viena istorija man iki šiol kelia šypseną. Keliaudami po Kambodžą norėjome į Tailandą pereiti pėsčiomis per sieną. Tuo metu daugelyje keliautojų forumų buvo rašoma, kad tai įmanoma, tačiau girdėjau ir nemažai istorijų, jog turistus pasienyje sustabdo, liepia grįžti atgal į Siem Reapą ar net vykti į Bankoką kitu maršrutu.

Man tai reiškė ne tik nepatogumą, bet ir papildomas 6-8 valandas kelionės. Todėl nusprendžiau pasiruošti iš anksto. Atsispausdinau oficialią informaciją apie pėsčiųjų sienos kirtimo punktus, patvirtintus vietinės valdžios, susirinkau visus reikalingus dokumentus ir nutariau pabandyti. Įdomiausia tai, kad apie savo planą iki galo net nepasakojau kartu keliavusiems žmonėms - nenorėjau jų be reikalo jaudinti.

Galiausiai sieną sėkmingai perėjome pėsčiomis. Sutaupėme nemažai laiko ir dar kartą įsitikinau, kad savarankiškas keliavimas suteikia galimybių, kurių organizuotoje kelionėje greičiausiai net neturėtum. Tokios situacijos išmoko nebijoti prisiimti atsakomybės už savo sprendimus. Kai pats planuoji kelionę, atsiveria kur kas daugiau durų - tereikia joms pasiruošti ir išdrįsti jas atverti.

Užsispyrimas, atkaklumas ir savo svajonių siekimas man atvėrė duris į platų pasaulį. Kiekviena tokia istorija tik dar kartą primena, kad didžiausia savarankiškų kelionių dovana yra laisvė - galimybė pačiai priimti sprendimus ir atrasti vietas bei patirtis, kurių neįmanoma suplanuoti pagal standartinį turistinį maršrutą.

Grįžkime prie paskutinės jūsų kelionės. Šri Lanka - spalvinga, triukšminga ir kupina kontrastų, o Maldyvai dažnai vaizduojami kaip tobulo poilsio simbolis. Kuri iš šių šalių jus emociškai palietė stipriau ir kodėl?

Mane visada labiau traukia šalys, kuriose dar jaučiama mažiau civilizacijos. Todėl emociškai stipriau mane palietė Šri Lanka.

Keliaudami per visą Šri Lankos salą matėme ne tik įspūdingą gamtą, bet ir tikrą žmonių gyvenimą - jų kasdienybę, tradicijas, istoriją. Aukštai kalnuose patyriau tą sunkiai nusakomą jausmą, kai vienu metu jauti ir adrenaliną, ir visišką laisvę. Kartais tam nereikia prabangaus viešbučio - užtenka paprasto kambario, kalnų tylos ir nuoširdžių žmonių.

Man kelionės nėra tobulų nuotraukų kolekcija - jos yra patirtys, kurios ugdo kantrybę, lankstumą ir pasitikėjimą savimi.

Būtent žmonės man palieka didžiausią įspūdį. Šri Lankoje daugelis gyvena labai kukliai, tačiau jų šypsenos, geranoriškumas ir noras padėti verčia susimąstyti, kas gyvenime iš tiesų svarbu.

Maldyvai man buvo sena svajonė. Tai nepaprasto grožio vieta, kur viskas sukurta poilsiui - akims, kūnui ir sielai. Ten gali visiškai atsipalaiduoti ir pamiršti kasdienybę. Vis dėlto man asmeniškai pritrūko to žmogiško artumo, kurį patyriau Šri Lankoje.

Susidarė įspūdis, kad kai kurie poilsiautojai čia atvyksta ne tik pailsėti, bet ir parodyti tam tikrą gyvenimo būdą - tai atsispindi aprangoje, elgesyje, bendravime. Nuoširdžiausią dėmesį ir šilumą dažniausiai jutau iš aptarnaujančio personalo, kuris buvo nepaprastai paslaugus ir rūpestingas.

Tačiau gyvenime bent kartą aplankyti Maldyvus tikrai verta. Ne vien dėl atvirukų vertų paplūdimių ar žydros lagūnos. Ši kelionė leidžia suprasti, koks įvairus yra pasaulis, kaip skirtingai žmonės renkasi keliauti ir ilsėtis, kokios plačios gali būti gyvenimo galimybės.

Man užteko kelių dienų tokio poilsio. Mano širdis vis tiek labiau linksta ten, kur daugiau judėjimo, netikėtumų, tikrų susitikimų ir autentiško vietinių žmonių gyvenimo.

Daugelis planuoja keliones pagal lankytinų objektų sąrašus. Pagal ką savo maršrutus dėliojate jūs - intuiciją, žmonių rekomendacijas, atsitiktinumą ar kruopštų pasiruošimą?

Man kelionė prasideda gerokai anksčiau nei pakylantis lėktuvas. Visada sakau, kad keliauju du kartus - pirmą kartą planuodama, antrą kartą išvykusi.

Kartais kelionės kryptį renkuosi visai netikėtai - pasiimu gaublį, žiūriu į pasaulį ir leidžiu sau pasvajoti, kur norėčiau atsidurti, kartais leidžiu vyrui parinkti. Būna, kad akį patraukia vienas vaizdas ar nuotrauka ir pagalvoju: „Nežinau, kur tai yra, bet vieną dieną ten nuvyksiu.“

Tačiau nusipirkus bilietus prasideda kruopštus pasiruošimas. Skaitau kitų keliautojų patirtis, lyginu maršrutus, ieškau ne tik populiarių vietų, bet ir tokių, kurias atranda smalsūs keliautojai.

Puikus pavyzdys - Filipinų Siargao sala. Socialiniuose tinkluose radau vieno keliautojo labai tiksliai aprašytą kelią iki nuošalaus gamtos suformuoto baseino prie vandenyno. Atvykusi galėjau savo sesei beveik mintinai pasakoti, kur sukti ir kur eiti. Kai po visų posūkių prieš akis atsivėrė būtent tas vaizdas, kurį buvau mačiusi nuotraukose, supratau, kad kruopštus pasiruošimas gali atverti duris į vietas, kurių nerasi jokiuose oficialiuose turistų giduose.

Dar vienas mano iššūkis - keliauti nemokant laisvai anglų kalbos. Vis pagalvoju: jei kiti gali, kodėl negalėčiau ir aš? Kiekviena įveikta kelionė suteikia dar daugiau pasitikėjimo savimi. Šiandien jau planuoju maršrutus ne tik sau, bet ir aštuonių žmonių kompanijai. Tai didelė atsakomybė, bet kartu ir didelis džiaugsmas.

Kiekviena nauja šalis man yra dar vienas įveiktas iššūkis. Su kiekviena kelione vis labiau pasitikiu savimi. Planuodama maršrutus išmokstu ne tik ieškoti gražiausių vietų, bet ir spręsti problemas, prisitaikyti prie netikėtų situacijų, prisiimti atsakomybę už visą komandą.

Šiandien socialiniuose tinkluose dažnai matome idealizuotą kelionių pusę. Ko žmonės nemato už gražių kadrų, kai keliaujama savarankiškai?

Socialiniuose tinkluose dažniausiai matome gražiausias kelionės akimirkas - saulėlydžius, palmėmis apsuptus paplūdimius ar įspūdingus kalnus. Tačiau už kiekvieno tokio kadro slypi daugybė pasiruošimo valandų.

Savarankiškai planuojant kelionę reikia numatyti maršrutus, transportą, skrydžių laikus, apgyvendinimą, turėti atsarginį planą, jeigu kas nors pasikeistų. Kartais tenka priimti sprendimus per kelias minutes, o kartais - susitaikyti su tuo, kad ne viskas vyks pagal planą.

Žmonės taip pat nemato nuovargio. Ankstyvų rytų, ilgų persėdimų, valandų, praleistų ieškant informacijos ar sprendžiant netikėtas problemas. Tačiau būtent tai ir yra tikroji kelionės dalis. Man kelionės nėra tobulų nuotraukų kolekcija - jos yra patirtys, kurios ugdo kantrybę, lankstumą ir pasitikėjimą savimi.