Butelis karste, muilas ir kiti artistų prietarai

Scenos prietarai

Teatro aktorių prietarai yra susiję su pagarbiu požiūriu į visus kūrybinės aplinkos daiktus.

Suprantama, tai pirmiausia pasakytina apie pjesės tekstą: jo nieku gyvu negalima numesti ant žemės.

Bet jei tai vis dėlto nutiko, jį būtina nedelsiant pridengti „garbingiausia" kūno vieta. Net jei rankraštis gatvėje įkrito į balą, vis tiek ant jo reikia atsisėsti.

Po kelių minučių galima keltis, bet tik jį stipriai sugniaužus rankoje.

Kad ir kaip būtų keista, šiuo prietaru tiki visi scenos žmonės, juk nepagarbus požiūris į teatro „šventąjį raštą" gali baigtis žlugusiu spektakliu.

Tokia pati likimo bausmė gali ištikti visą trupę, jei kas nors iš jų išbers grimą.

Dar vienas baisus prietaras: niekada nereikia žiūrėti į svetimą veidrodį, kai artistas grimuojasi. Manoma, kad tada vieno iš atributų šeimininką ištiks didelė nelaimė.

Taip pat artistai labai atsargiai elgiasi su muilu, ypač jei patys jį atsinešė į darbą.

Muilą aktoriai brangina labiau nei „Oskarą" - mat pagal paplitusį prietarą tas, kas atiduos muilą kolegai, visam laikui praras savo talentą, o štai kolegai ims labiau sektis.

Jo negalima skolinti kolegoms ir negalima iš grimo kambario išsinešti atgal. Beje, apie grimo kambarius.

Tikriausiai nenustebsite, jei nė vienas save gerbiantis aktorius nesutiks ruoštis svarbiam pasirodymui kambaryje, pažymėtame tryliktu numeriu.

Kaip ir prabangiuose viešbučiuose, teatruose nėra patalpų su numeriu 13.

Ir ant grimo kambario durų nepamatysite jokių juokingų paveikslėlių ar panašių puošmenų - gal šį prietarą sugalvojo valytojos ar administratoriai, o gal tai blaško ir trukdo susikaupti vaidmeniui, bet puošti duris yra laikoma blogu ženklu.

Teatro scenoje neturi būti gyvų augalų ir gėlių, jos paprastai keičiamos dirbtinėmis, kitaip lauk bėdos! Aktoriai scenoje taip pat vengia imti į rankas gyvas gėles - gresia pavojus sveikatai.

O dar vienas prietaras yra susijęs su repertuaru. Viena populiariausių pjesių, V.Šekspyro tragedija „Makbetas" pelnė labai prastą šlovę.

Mistika yra ta, kad lengvabūdiškas požiūris į kūrinį neišvengiamai sukelia nelaimingus atsitikimus. Neleistina net garsiai tarti jos pavadinimo - tai gali baigtis tuo, kad teatras bus uždarytas.

Juo labiau - švilpauti arba niūniuoti.

Ofelijos vaidmuo yra laikomas prakeiktu, griaunančiu atlikėjos likimą. Visos aktorės, kurios kada nors vaidino šį vaidmenį, nugyveno labai nesėkmingą, ligų kupiną gyvenimą.

Filmavimo aikštelės prietarai

Nors kino menui yra nedaug daugiau kaip 100 metų, jo atstovai jau spėjo nustatyti visą eilę dėsningumų.

Pagrindinis prietaras yra susijęs su svarbiausu žmogumi filmavimo aikštelėje. Jei režisieriaus nėra, jokiu būdu negalima sėstis į tuščią jo kėdę, kitaip ištiks bėda.

Apie tai iškart yra perspėjamas jaunimas, juk patyrę artistai tvirtina - prietaras „veikia".

Todėl, kad kas nesusipainiotų, ant režisieriaus kėdės nugarėlės visada rašoma jo pavardė.

Dar vienas svarbus prietaras yra susijęs su aktoriaus honoraru.

Pinigų, gautų už darbą kine, jokiu būdu negalima pradėti leisti prieš filmą pradedant demonstruoti kino teatruose.

Net jei artistas neiškentė ir nusipirko naujų drabužių, juos rengtis taip pat reikia tik po premjeros. Kitaip, kaip tvirtinama, iš pirkinio naudos nebus, tik žala.

Taip pat yra prietarų lengvabūdiško elgesio tema. Pavyzdžiui, daugelis režisierių mano, kad filmuojant negalima gliaudyti saulėgrąžų - filmas sėkmės nesulauks.

Kiti reikalauja, kad dirbant nesigirdėtų jokių juokelių, juolab kvatojimo, kitaip žiūrovas neįvertins juokų ekrane.

Garsiausias prietaras - pradedant filmuoti naują filmą būtina sudaužyti lėkštę.

Nuo smūgio į kameros stovą lėkštės šukės turi išsilakstyti į visas puses, kitaip arba filmavimas neįvyks, arba filmas nesulauks sėkmės.

Duženas atminčiai išsidalija visi filmavimo grupės nariai ir aktoriai.

Ir dar truputį realios mistikos. Ne kiekvienas aktorius sutiks filmuotis karste.

Tačiau šiam atvejui aktorių brolija sugalvojo apsaugantį ritualą. Jei aktorius vis dėlto turi suvaidinti mirusį, po pagalve karste reikia padėti degtinės butelį.

Po kiekvieno dublio aktorius turi nusišypsoti ir parodyti operatoriui liežuvį.

Na, o pasibaigus filmavimo dienai butelis su degtine atiduodamas kolegoms.