Buvusi viršininkė pamatė tikruosius kolegų veidus: apsimetinėjimas staigiai baigėsi

O tai dienai atėjus, visi praeis pro šalį, nepastebėdami nuleistų lūpų kampučių ar nuo ašarų ištinusių ir paraudusių akių...

Gyvenimas labai greitai pasikeičia, priėmus vieną, galbūt neteisingą, ne iki galo neapgalvotą, bet labai išjaustą sprendimą.

Teko ir man priimti tokį sprendimą – išeiti iš darbo į niekur. Turbūt neturėčiau nustebti, kad su tuo sprendimu pasiteisino ir posakis „draugą pažinsi nelaimėje“.

Savo profesniame kelyje, kuriame ilgus metu ėjau vadovaujančias pareigas, visada galvojau, kad su savo kolegomis elgiuosi teisingai.

Taip, buvau reikli, bet tuo pačiu stengiausi kaip galėdama juos palaikyti, padėti ir kurti darnius santykius.

Atrodė, buvome šauni komanda, daug dirbome, bet ir smagiai kartu pramogavome. Dabar suprantu, kad taip atrodė tik man vienai.

Ir kad žmonės jau tokie yra, kad bus draugai, kai, jų manymu, nebus kitos įšeities. Juk negi neisi į renginį, kai „viršininkė“ kviečia?

Eisi ir dar apsimesi, kad tau smagu. Bet, kai jau visoms buvo aišku, kad išeinu iš darbo, net būnant vienoje patalpoe jautėsi, kad net noro kalbėtis nebėra. Nebėra tuo pačiu ir noro veidmainiauti.

Išėjus iš darbo, kaip sakoma, „į niekur“, jei neturi „turtingo tėtuko“, tai gyvenimas netampa rožėmis klotas. Iš veido dingsta šypsena.

Plaukai per greitai pražyla ir nėra pinigų jų nusidažyti.

Pradedi skaičiuoti, kada mažiau prarandi: ar važiuodama sportuoti (nes turi sporto klubo abonimentą) ir eikvodama pinigus degalams, ar nesportuodama ir leisdama vėjais turimą abonimentą.

Tada kyla daug su išlikimu susijusių klausimų. Higienos prekės ar skanukai šunims? Maistas šunims ar degalai? Ir vis renkiesi tai, kas tuo metu atrodo svarbiau.

Daug panikos, ašarų, užmaskuoto pagalbos prašymo. Visko daug, bet tuo pačiu ir visko mažai.

Mažai draugų, nes turėjai tik vieną draugę, kuri per pusę metų nė karto nepaklausė, ar viskas gerai, o kartais leido sau pajuokauti, kad būdama bedarbė per daug sau leidžiu, jei pamatydavo feisbuke, kad kažkur buvau išėjusi.

Mažai paramos. Kadangi visada buvau labai mylima savo tėvų, tai jų parama visada yra. Bet čia atsiranda kita medalio pusė, negali tos paramos priimti.

Tėvai jaudinasi, nes nori kad vaikui (kad ir kokio amžiaus jis bebūtų) sektųsi, kad jis būtų laimingas.

O kai taip nėra, pergyvena taip, kad dažnais atvejais pasirenki geriau su jais nesidalinti savo skausmu, nes pasidalinus to skausmo bus dar daugiau, o tu ir taip jau nebegali jo pakelti.

Sakysite, o ką daro antra pusė, jei tokia iš viso yra? Yra ir stengiasi palaikyti, bet antra pusė – irgi ne iš geležies.

Tiesiog ateina tokia diena, kai jam pasidaro per sunku matyti nepaliaujamai bėgančias ašaras ir jis tiesiog išeina pabūti vienas, nes ta depresinė aplinka jį slegia.

Nepykstu ant jo už tai, ne visi mes galime išbūti iki tiek, kiek reikia, dažnas išeina anksčiau, tausodamas save.

Gal taip ir turi būti, juk kiekvienas gyvename savo gyvenimą, kenčiame savo skausmus ir patiriame savo džiaugsmus.

Tada ir supranti to posakio prasmę, kad žmogus esi vienas su tuo, ką turi, ir su tuo, ko tau tuo metu nežmoniškai trūksta...

„Delfi“ skaitytoja Anonimė