Dega kaip žvakės. Mokslininkai paaiškino, kodėl įvyksta šiurpus žmogaus "savaiminis užsidegimas"

Anksčiau liepsnas būtų galima paaiškinti dievišku įsikišimu, tačiau mokslininkai mano, kad viskas yra šiek tiek paprasčiau.

Pirmąjį mokslui žinomą savaiminio užsidegimo atvejį XVII a. aprašė danų anatomas.

Tai nutiko XIV a. Italijoje - tuomet riteris Polonus Vorstius išgėrė vyno ir savaime užsidegė.

Todėl liepsnų apimto žmogaus vizijos dažnai buvo siejamos su alkoholio vartojimu.

Čarlzas Dikensas 1853 m. parašytame romane "Šaltasis namas" prisidėjo prie "savaiminio užsidegimo" mito.

Tada jis papasakojo istoriją apie personažą, vardu Krokas, kuris buvo alkoholikas ir savaime užsidegė, todėl sudegė gyvas.

Čarlzas Dikensas 1895 m. Čarlzo Dikenso knygos "Šaltasis namas" iliustracija, vaizduojanti Kruko kūno radimą. Nuotrauka: MacMillan and Co.

Kiti paslaptingos bauginančios liepsnos paaiškinimai šimtmečiais buvo laikomi dievišku įsikišimu, nutukimu arba žarnyno dujomis.

Tačiau Adelaidės universiteto patologas Rogeris Bayardas mano, kad šį paslaptingą reiškinį galima paaiškinti gana paprastai, bet šiurpiai.

Paprastai savaiminio užsiliepsnojimo aukos randamos su visiškai sudegusiu liemeniu ir galva, tačiau galūnės lieka sveikos.

Be to, savaiminio užsidegimo vietoje baldai gali būti minimaliai apgadinti.

Bayardas pažymi, kad iš tikrųjų tokie įvykiai vargu ar yra spontaniški - žmonės sudega, tačiau nėra jokio mokslinio patvirtinimo, kad tai vyksta spontaniškai.

Patologas patikino, kad beveik visi žinomi tokio pobūdžio atvejai iš tikrųjų yra susiję su išoriniu šaltiniu - cigarete, lempa ar žvake.

Dažnas mokslinis žmogaus savaiminio užsidegimo paaiškinimas yra vadinamasis "degtuko efektas", kuris rodo, kad žmonės gali elgtis kaip žvakės.

1998 m. britų mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu panašias sąlygas atkartojo su negyva kiaule.

Gyvūnas buvo suvyniotas į antklodę ir padegtas - galūnės liko sveikos.

Ši mokslinė teorija teigia, kad žmogaus riebalai gali veikti kaip kuro šaltinis, t. y. mūsų kūnas po uždegimo iš esmės pats palaiko liepsną, o mūsų drabužiai ar antklodės (kaip eksperimento metu) veikia kaip žvakės dagtis.

Pasak Bayardo, žmonės dažniau geria alkoholinius gėrimus ir juos išsilieja ant savęs, o tada užsidega nuo pašalinio šaltinio.

Todėl ant drabužių ar antklodžių esantis alkoholis užsidega, o mūsų riebalai tiesiog palaiko liepsną.

Kadangi rankose ir pėdose yra mažiau riebalų, jos negali suteikti pakankamai degalų liepsnai palaikyti, todėl galūnės dažniausiai lieka nepažeistos.

Patologas padarė išvadą, kad daugelis žmonių yra įpratę tikėti "savaiminio užsiliepsnojimo" mitu, tačiau tikrovė yra kur kas paprastesnė nei dieviškasis įsikišimas.