Komandinis stilius: delfinai veikia kaip specialiosios pajėgos
Delfinai gyvena būriais, o tai suteikia jiems didelį pranašumą. Jų bendravimas – ne tik mielas švilpimas, bet ir visa signalų sistema, kuria jie koordinuoja puolimą ir gynybą.
Jei plėšrūnas nusprendžia pulti, būrys akimirksniu susirenka. Kiekvienas žino savo vietą: delfinai apsupo ryklius ir smogia į pačias pažeidžiamiausias vietas – žiaunas, pilvą, akis. Ir tai daro ne kaip chaotiška minia, o kaip gerai treniruota komanda.
Dabar įsivaizduokite ryklį. Vienišą. Be taktikos. Prieš susibūrusį būrį ji – kaip vienas žaidėjas aikštėje prieš visą komandą. Todėl tenka trauktis, kol yra galimybė.
Greiti, stiprūs, pavojingi
Bet delfinai laimi ne tik skaičiumi. Jie yra gimę jūros sportininkai. Jų kūnas – kaip torpeda: aptakus, raumeningas. Jie pasiekia 50 km/h greitį, akimirksniu keičia kryptį, išvengia atakų.
Jų „nosis“ – tai ne tik iškyšulys, bet ir kaulinis taranas. Vienas tikslus smūgis gali paralyžiuoti ar net nužudyti ryklių. Be to, yra uodega: vienas galingas smūgis – ir priešas apsvaigęs.
Rykliai taip pat nėra prastesni: stiprūs, greiti, dantyti. Tačiau jų stilius – tai staigi ataka, o ne ilgas kovos. Prieš vikrų ir suderintą priešininką jie turi mažai šansų.
Protas: pagrindinis delfinų ginklas
Delfinų smegenų svoris siekia iki 6,5 kg. Jos yra vingiuotos ir gali padaryti neįtikėtinus dalykus. Šie jūriniai žinduoliai ne tik skleidžia garsus – jie bendrauja. Jų „kalboje“ yra iki 14 tūkstančių signalų, o kiekviena banda turi savo tarmę.
Jie sugeba kurti planus, atitraukti dėmesį, vilioja ir net mokosi iš patirties. Delfino smegenys veikia kaip gerai suderinta karinė strategija.
Ryklys? Jo smegenys paprastesnės: „matau – plaukiu – kandu“. Strategijos, taktika, komandinis darbas – visa tai jam nežinoma. Todėl delfinai nėra tiesiog konkurentai, o protingi plėšrūnai, kurie veikia apgalvotai.
Genuose užkoduotas baimė
Keista, bet net evoliucija padarė savo darbą. Mokslininkai mano, kad ryklių baimė delfinams įsitvirtino instinktyviame lygmenyje. Milijonus metų plėšrūnės gaudavo į žiaunas iš delfinų pulko, ir išgyvendavo tie, kurie laiku nuplaukdavo.
Šiandien net delfinų šnipštelėjimai ir švilpimai gali tapti rykliams pavojaus signalu. Tai jau ne tik patirtis – tai genetinė atmintis, perduodama palikuonims. Tai ne bailumas, o išmokta pamoka.
Rykliai taip pat turi savo kozirį
Bet ne viskas taip vienareikšmiška. Rykliai turi kažką, kas daro jų medžioklę beveik neklystančią – Lorenciinio ampulės. Tai jautrios poros, gebančios užfiksuoti silpniausius elektros impulsus: žuvies širdies plakimą, judesį smėlyje.
Net tamsoje rykliai gali rasti grobį. Bet yra bėda: delfinams tai neveikia. Jie per greiti, per protingi, per organizuoti. Kol rykliai fiksuoja signalą, jie jau gauna smūgį į žiaunas.

Rašyti komentarą