Didžiausios algos SSRS: kas jas gaudavo ir kokio dydžio jos būdavo?

SSRS buvo profesijų, kurių atstovai uždirbdavo kelis kartus daugiau nei įprasti darbininkai ar inžinieriai.

Vieni iš jų – dėl retų įgūdžių, kiti – dėl strateginės svarbos, treti – dėl neoficialių lengvatų ir slaptų priedų, kurie nebuvo atspindėti statistikoje.

Kosmonautai – elitas, kurį saugojo valstybė

Pirmieji sovietiniai kosmonautai gaudavo neįtikėtinai didelius pagal šalies standartus pinigus. Jurijaus Gagarino alga po skrydžio buvo apie 3000 rublių per mėnesį.

Palyginimui: inžinierius gaudavo 150–220 rublių, darbininkas – 120–180 rublių.

Kosmonauto alga buvo 15–20 kartų didesnė, neskaitant premijų, apdovanojimų ir lengvatų.

Kosmonautams buvo suteikiami butai, automobiliai, asmeniniai gydytojai, kelionės. Tai buvo ne tik alga – tai buvo visas socialinis paketas, prieinamas tik nedaugeliui.

Aukščiausioji partijos vadovybė – atskiras pasaulis

Oficialūs partijos elito atlyginimai atrodė kuklūs. Apskrities komiteto sekretorius gaudavo apie 400–600 rublių, ministras – šiek tiek daugiau nei 500–700 rublių.

Bet viską keitė privilegijų sistema.

Jiems buvo suteikiama:

• – automobiliai su vairuotoju,
• – nemokamas vasarnamius,
• – specialius maisto davinius,
• – uždaras parduotuves,
• – valstybės apmokamas namų tvarkytojas.

Atsižvelgiant į visas privilegijas, faktinės SSRS CK nario pajamos viršijo 2000–3000 rublių per mėnesį – ne pinigais, bet prieiga prie to, kas buvo nepasiekiama paprastiems žmonėms.

Šiauriečiai ir kalnakasiai – dideli pinigai už sunkų darbą

SSRS egzistavo „šiaurės koeficientai“ – priedai už gyvenimą atšiauriomis sąlygomis.

Toli šiaurėje atlyginimai buvo vieni iš aukščiausių: 600–1200 rublių per mėnesį.

1980-ųjų pabaigoje kalnakasiai gaudavo 500–800 rublių, o geriausi kasėjai galėjo gauti ir daugiau nei 1000 rublių.

Šie pinigai buvo mokami už riziką, kenksmingumą ir sunkiausias darbo sąlygas. Tačiau perkamosios galios atžvilgiu tokie atlyginimai kalnakasius ir šiauriečius pavertė tikru finansiniu elitu.

„Aeroflot“ pilotai – labai prestižinė profesija

Civilinės aviacijos pilotai buvo vieni iš geriausiai apmokamų specialistų. Tu-154 arba Il-62 įgulos vadas gaudavo 700–1200 rublių per mėnesį, o tarptautinių skrydžių pilotai – dar daugiau, ypač atsižvelgiant į dienpinigius ir premijas.

Pagal pajamų lygį pilotai buvo panašūs į kalnakasius ir šiauriečius, tačiau tuo pačiu metu jie turėjo ypatingą pagarbą ir privilegijas. 

Jų profesija buvo laikoma elitine, o mokymas kainavo milžiniškus valstybės išteklius.

Gynybos pramonės darbuotojai – atlyginimai ir slaptumas

Gynybos pramonės inžinieriai gaudavo žymiai daugiau nei jų kolegos civiliniuose mokslinių tyrimų institutuose:

300–500 rublių per mėnesį, tačiau jiems buvo skiriamos specialios pašalpos, tarnybiniai butai ir spartesnis paaukštinimas tarnyboje.

Aukštos kvalifikacijos specialistai iš Mikojano, Tupolevo, Koroliovo projektavimo biurų galėjo uždirbti daugiau nei 600–700 rublių, o tai buvo milžiniška suma inžinieriaus profesijai.

Sporto žvaigždės ir menininkai – dideli pajamos, bet ypatinga kilmė

Oficialiai sportininkai gaudavo nedaug – 150–300 rublių.

Tačiau už pergales tarptautinėse varžybose jiems buvo skiriamos premijos ir „neoficialios dovanos“: butai, automobiliai, didžiulės premijos.

Olimpinis čempionas galėjo gauti iki 10 000 rublių vienkartinę išmoką – sumą, lygią 5–10 metų paprasto žmogaus atlyginimui.

O populiarūs menininkai už gastroles (ypač užsienyje) uždirbdavo tiek, kad gyveno geriau nei daugelis pareigūnų.

Palyginimas: kiek uždirbdavo paprastas žmogus

Norint suprasti skirtumo mastą, pateikiame tipiškus 1970–1980 m. atlyginimus:

• mokytojas – 120–140 rublių,
• slaugytoja – 80–100 rublių,
• inžinierius – 150–220 rublių,
• milicininkas – 130–170 rublių,
• fabriko darbininkas – 160–200 rublių.

Šiame kontekste kosmonautai, pilotai, kalnakasiai ir šiauriečiai pagal sovietinius standartus atrodė kaip tikri milijonieriai.

Kodėl tokie skirtumai buvo slepiami

Sovietinė ideologija reikalavo lygybės.

Todėl pajamų skirtumai buvo arba neskelbiami, arba maskuojami privilegijomis, kurios nebuvo įtrauktos į oficialius dokumentus.

Vakaruose atlyginimas laikomas pinigais, o SSRS – prieiga.

Vieni turėjo prieigą prie deficito prekių, būsto, medicinos paslaugų, parduotuvių, uždarų platintojų.
Kiti – tik algos kvitą.

Rezultatas: SSRS turėjo savo „turtuolius“, tik jie nebuvo taip vadinami.

Tačiau svarbiausias gyvenimo lygio veiksnys buvo ne pats atlyginimas, o prieiga prie valstybės išteklių.

SSRS nebuvo lygybės šalis.

Tai buvo paslėptos stratifikacijos šalis, kurioje turtas buvo išreiškiamas ne pinigais, o galimybėmis, privilegijomis ir ryšiais.